Simonas Bolivaras

Simonas Bolivaras (isp. Simón Bolívar, pilnas vardas: isp. Simón José Antonio Bolívar y Palacios; 1783 m. liepos 24 d. Karakasas, Venesuela – 1830 m. gruodžio 17 d. Santa Marta, Kolumbija) – viena ryškiausių Pietų Amerikos istorinių asmenybių, žymus karvedys ir politikas.

Simonas Bolivaras dėl savo vaidmens penkių Pietų Amerikos šalių (Kolumbijos, Venesuelos, Ekvadoro, Peru ir Bolivijos) išsivadavimo judėjime iš ispanų valdžios dažnai vadinamas “Pietų Amerikos Džordžu Vašingtonu”. Mažai politinių figūrų, jeigu apskritai tokių yra, suvaidino tokį svarbų vaidmenį viso kontinento istorijoje.

Bolivaras gimė 1783 metais Karakase, Venesueloje, aristokratiškoje ispanų kilmės šeimoje. Devynerių metų liko našlaitis. Jaunystėje Bolivarą stipriai įtakojo Prancūzijos išsivadavimo judėjimo idėjos ir idealai. Tarp jo skaitomų filosofų buvo Džonas Lokas, Ruso, Volteras ir Monteskjė.

Jaunystėje Bolivaras aplankė kelias Europos šalis. 1805 m. Romoje, ant Aventino kalvos viršūnės. Bolivaras davė savo garsiąją priesaiką, kad nenurims, kol jo tėvynė neišsivaduos iš ispanų jungo. 1808 m. į Ispaniją įsiveržė Napoleonas Bonapartas, kuris Ispanijos valdovu paskyrė savo brolį. Atėmęs iš Ispanijos karališkosios šeimos efektyvią politinę valdžią, Napoleonas suteikė Pietų Amerikos kolonijoms puikią galimybę kovoti už savo politinę nepriklausomybę.

1810 m. Venesueloje prasidėjo revoliucija ir buvo nuverstas Venesuelą valdęs ispanas. 1811 m. buvo pakelbta formali nepriklausomybės deklaracija, ir tais pačiais metais Bolivaras tapo revoliucinės armijos karininku. Tačiau kitais metais ispanų kariai vėl užvaldė Venesuelą. Revoliucijos vadas Fransiskas Mirandas buvo uždarytas į kalėjimą, o Bolivaras pabėgo iš šalies.

Kitais metais vyko karai, kuriuose laikinas pergales keitė dideli pralaimėjimai. Vis dėlto Bolivaras neatsisakė savo apsisprendimo. Persilaužimas įvyko 1819 m. kai Bolivaras vedė savo mažą armiją per upes, slėnius ir aukštas perėjas Anduose, kad užpultų ispanų karius Kolumbijoje. Ten 1819 m. rugpjūčio 7 d. jis laimėjo svarbų Bojako mūšį, pakeitusį karo eigą. Venesuela buvo išvaduota 1821 m., Ekvadoras — 1822 m.

Tuo metu Argentinos bei Čilės laisvę nuo ispanų jungo saugojo ir Peru išsivadavimu rūpinosi Argentinos patriotas Chosė san Martinas. 1822 m. abu išlaisvintojai buvo susitikę Gvajakilyje, Ekvadore. Deja, susitarti dėl bendradarbiavimo kovai su ispanais nepavyko. Kadangi san Martinas nenorėjo kovoti kartu su ambicinguoju Bolivaru (ispanams tai būtų buvę tik į naudą), jis nusprendė visiškai pasitraukti su savo komanda iš Pietų Amerikos. Iki 1824 m. Bolivaro armijos baigė išvaduoti dabartinę Peru, o 1825 m. ispanų kariai buvo išvyti iš Aukštutinės Peru (šiandieninės Bolivijos).

Likę Bolivaro karjeros metai buvo mažiau sėkmingi. Jis žavėjosi Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ir laukė naujų Pietų Amerikos tautų federacijos. Venesuela, Kolumbija ir Ekvadoras iš tiesų suformavo Didesniosios Kolumbijos respubliką, kurios prezidentu tapo Bolivaras. Deja, išcentrinės tendencijos Pietų Amerikoje buvo daug stipresnės, negu Šiaurės Amerikos kolonijose. Kai 1826 m. Bolivaras sušaukė ispaniškųjų Amerikos valstybių kongresą, dalyvavo tik keturios šalys. Užuot prisijungusi prie Didesniosios Kolumbijos daugiau tautų, ši respublika greitai pradėjo irti. Įsiplieskė pilietinis karas, ir 1828 m. buvo bandyta nužudyti Bolivarą. Iki 1830 m. Venesuela ir Ekvadoras atsiskyrė. Bolivaras, suprasdamas, jog pats tapo kliūtimi taikai, 1830 m. balandį atsisakė savo posto. Prieš mirtį, 1830 metų gruodį, jis buvo praradęs drąsą, ir bejėgis ištremtas iš savo gimtosios Venesuelos.

Bolivaras neabejotinai buvo labai ambicingas žmogus ir, esant būtinybei, kartais parodydavo diktatorišką jėgą. Vis dėlto, kai tekdavo pasirinkti, jis aukodavo asmeniškas ambicijas bendram labui bei demokratijos idealams ir nedvejodamas atsisakydavo savo diktatoriškų galių. Kartą jam buvo pasiūlytas sostas, tačiau jis atsisakė. Bolivarui vardas “EI Libertador” (“Išvaduotojas”), kuriuo jį jau vadino, buvo garbingesnis už bet kokį karaliaus titulą.

Nekyla abejonių, jog Bolivaras buvo pagrindinė figūra išvaduojant Lotynų Ameriką iš kolonistų jungo. Jis buvo ideologinis judėjimo lyderis — rašė straipsnius ir laiškus, leido laikraštį, sakė kalbas. Jis nepailsdamas rūpinosi kovos finansavimu. Ir jis buvo pagrindinis revoliucinių pajėgų karo vadas.

Vis dėlto klaidinga būtų manyti, jog Bolivaras buvo didis karvedys. Jo sutriuškintos armijos nebuvo nei labai didelės, nei gerai organizuotos. Pats Bolivaras nebuvo nei talentingas strategas, nei puikus taktikas. (Tai nenuostabu, nes jis neturėjo karinio pasirengimo.) Tačiau visus Bolivaro trūkumus kompensavo jo atkakli, nepalenkiama dvasia kritiškose situacijose. Po kiekvieno pralaimėjimo prieš ispanus, kai kiti norėdavo pasitraukti iš mūšio lauko, Bolivaras iš naujo surinkdavo armiją ir tęsdavo kovą.

48 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Bolivaras buvo daug įtakingesnis nei tokios garsios figūros, kaip Julijus Cezaris ar Karolis Didysis, nes jo karjeros lemtos permainos buvo ilgalaikiškesnės ir apėmė didesnius regionus. Tačiau Bolivaras užima žemesnę padėtį už Aleksandrą Didįjį, Adolfą Hitlerį ir Napoleoną, nes daugelis šių trijų žmonių atliktų dalykų be jų nebūtų įvykę, o kad Pietų Amerikos šalys ilgainiui nebūtų išsivadavusios, sunku patikėti.

Įdomiausia ir reikšmingiausia būtų Bolivaro ir Džordžo Vašingtono paralelė. Kaip ir Vašingtonas, Bolivaras vadovavo mažoms bei prastai apmokytoms armijoms. Trūko pinigų ir dažnai reikėjo, kad lyderis dvasiškai palaikytų armiją. Priešingai Vašingtonui, Bolivaras paleido visus savo vergus ir aktyviai bandė savo išvaduotose žemėse panaikinti vergiją. Jo pastangos nebuvo itin sėkmingos — vergija tame regione egzistavo ir po jo mirties.

Bolivaro asmenybė buvo daugialypė ir įdomi — dramatiška, drąsi ir romantiška. Būdamas gražus vyras, jis patyrė daug meilės nuotykių. Jis buvo toli regintis idealistas, tačiau turėjo prastesnius nei Vašingtonas administratoriaus sugebėjimus ir labiau mėgo meilikavimą. Jis buvo ambicingesnis už Vašingtoną — savo išvaduotų regionų nenaudai. Tačiau Bolivaro visiškai nedomino finansinė nauda. Pradėjęs savo karjerą, jis buvo turtingas, baigęs — skurdžius.

Bolivaro išvaduota iš kolonistų valdžios teritorija buvo daug didesnė už pradinę Jungtinių Valstijų teritoriją. Vis dėlto aišku, jog jis gerokai mažiau svarbi figūra už Vašingtoną paprasčiausiai todėl, kad Jungtinės Valstijos suvaidino daug svarbesnį vaidmenį istorijoje, negu Bolivaro išvaduotos šalys.