Karolis Didysis

Karolis Didysis

Karolis Didysis (lot. Carolus Magnus arba Karolus Magnus, 747 m. balandžio 2 d. – 814 m. sausio 28 d. Achene) – frankų karalius nuo 768 m., langobardų karalius nuo 774 m., Bavarijos hercogas nuo 788 m. Nuo viduramžių laikomas vienu iškiliausių Vakarų pasaulio valdovų.

Viduramžių imperatorius Karolis Didysis buvo Frankų valstybės karalius, Saksonijos užkariautojas, Šventosios Romos imperijos įkūrėjas ir vienas žymiausių valdovų Europos istorijoje.

Karolis gimė 742 m. turbūt netoli Acheno, kuris vėliau tapo sostine. Jo tėvas buvo Pipinas Trumpasis, o senelis — Karolis Martelis, garsus Frankų valstybės vadas, kurio 732 m. pergalė Turso mūšyje neleido musulmonams užkariauti
Prancūzijos. 751 m. Pipinas buvo paskelbtas frankų karaliumi — taip baigėsi silpna Merovingų dinastija, ir buvo įkurta nauja dinastija, kuri šiandien, pagal Karolį Didijį, vadinama Karolingais. 768 m. Pipinas mirė, ir Frankų karalystę pasidalijo Karolis bei jo brolis Karlomanas. Karolio ir frankų vienybės naudai, Karlomanas netikėtai 771 m. mirė. Taip dvidešimt devynerių metų Karolis liko vienintelis Frankų karalystės, kuri tuo metu buvo stipriausia Vakarų Europos valstybė, valdovas.

Karoliui atsisėdus į sostą, Frankų valstybę sudarė dabartinė Prancūzija, Belgija ir Šveicarija bei didelė dalis šiandieninės Olandijos ir Vokietijos. Karolis, negaišdamas laiko, ėmėsi plėsti savo valdas. Karlomano našlė su vaikais susirado prieglobstį Lombardo karalystėje, Šiaurės Italijoje. Karolis Didysis išsiskyrė su savo žmona ir patraukė su armija į Šiaurės Italiją. Iki 774 m. lombardai buvo galutinai sumušti. Šiaurės Italija buvo prijungta prie Karolio valdų, nors reikėjo dar keturių invazijų, kad jis įtvirtintų valdžią. Karlomano našlė su vaikais pateko į Karolio Didžiojo rankas ir daugiau jų niekas nematė. Turbūt dar svarbesnis ir, žinoma, sunkesnis buvo Saksonijos, didelio regiono Šiaurės Vokietijoje, užkariavimas. Tai pareikalavo aštuoniolikos karo žygių, kurie vyko 772 — 804 metais. Viena iš priežasčių, dėl kurios karai su saksais taip užsitęsė, buvo religija. Saksai buvo pagonys, o Karolis Didysis reikalavo, kad jie atsiverstų į krikščionybę. Atsisakiusieji krikštytis ar vėliau sugrįžę prie pagonybės, būdavo žudomi. Nustatyta, jog per šiuos atvertinėjimus žuvo ketvirtadalis Saksonijos gyventojų.

Be to, Karolis rengė karo žygius į Pietų Vokietiją bei Pietų Prancūziją, kad įtvirtintų savo valdžią šiuose regionuose. Norėdamas apsaugoti rytinius savo imperijos pasienius, Karolis Didysis ėmė kariauti su avarais. Avarai buvo hunams artimi azijiečiai, valdę didelę teritoriją, kurioje šiandien yra Vengrija ir Jugoslavija. Per ilgą laiką Karolis visiškai sutriuškino avarų armijas. Nors frankai neužėmė žemių į rytus nuo Saksonijos bei Bavarijos, frankų viršenybę pripažinusios valstybės sudarė platų ruožą nuo Rytų Vokietijos iki Kroatijos. Karolis Didysis bandė apsaugoti ir savo pietinį pasienį. 778 m. jis įsiveržė į Ispaniją. Šis karo žygis buvo nesėkmingas; tačiau Karoliui pavyko įtvirtinti Šiaurės Ispanijoje pasienio valstybėlę, kuri pripažino jo valdžią.

Po daugybės sėkmingų karų (per keturiasdešimt penkerius jo valdymo metus frankai dalyvavo penkiasdešimt keturiuose karo žygiuose) Karoliui pavyko užvaldyti didelę suvienytos Vakarų Europos dalį. Jo imperija klestėjimo metais apėmė didžiąją šiandieninės Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos dalį bei įvairius besiribojančius regionus. Po Romos imperijos žlugimo nė viena valstybė nevaldė tokios didelės teritorijos. Per savo valdymą Karolis Didysis palaikė artimus politinius ryšius su popiežiumi, ir visada būdavo aišku, jog dominuojantis partneris yra ne popiežius, o Karolis Didysis.

Vienas garsiausių Karolio valdymo įvykių įvyko Romoje Kalėdų dieną 800 metais. Tą dieną popiežius Leonas III uždėjo Karoliui ant galvos karūną ir paskelbė jį romėnų imperatoriumi. Tai reiškė, kad daugiau kaip prieš tris šimtmečius sugriauta Vakarų Romos imperija dabar atstatyta ir kad Karolis Didysis tapo teisėtu Augusto Cezario įpėdiniu.

Iš tikrųjų, buvo juokinga tvirtinti, kad Karolio imperija yra imperatoriškosios Romos atstatymas. Pirma, skyrėsi šių imperijų valdyta teritorija. Karolio imperija, kad ir kokia buvo didelė, apėmė tik maždaug pusę Vakarų Romos imperijos teritorijų. Abiem imperijoms bendrą regioną sudarė Belgija, Prancūzija, Šveicarija ir Šiaurės Italija. Tačiau Anglija, Ispanija, Pietų Italija ir Šiaurės Afrika, kitados priklausiusios Romos imperijai, Karoliui buvo nepavaldžios; o Vokietija, kuri sudarė svarbią jo dominijų dalį, niekada nebuvo valdoma romėnų. Antra, Karolis Didysis nebuvo romėnas nei kilme, nei pažiūromis, nei kultūra. Frankai buvo teutonų gentis, ir Karolio gimtoji kalba buvo senovės vokiečių dialektas, nors jis vėliau išmoko ir lotynų kalbą. Didesnę savo gyvenimo dalį Karolis praleido Šiaurės Europoje, ypač Vokietijoje, ir tik keturis kartus lankėsi Italijoje. Jo imperijos sostinė buvo ne Roma, o Achenas, esantis dabartinėje Vokietijoje, netoli nuo Olandijos ir Belgijos sienos.

Įprastas Karolio politinis ryžtas bematant išblėsdavo, kai tik iškildavo jo sosto paveldėjimo klausimas. Nors jis beveik visą gyvenimą praleido kariaudamas, kad suvienytų Vakarų Europą, neįstengė sugalvoti išmintingesnio plano, kaip po savo mirties imperiją padalyti trims sūnums. Tokia procedūra beveik neišvengiamai turėjo baigtis tarpusavio kova dėl valdžios. Tačiau du vyresnieji Karolio sūnūs mirė anksčiau už jį. Todėl trečiasis sūnus Luji Pamaldusis po Karolio Didžiojo mirties Achene 814 m. turėjo paveldėti visą imperiją. Tačiau Luji nebuvo išradingesnis už savo tėvą: jis taip pat norėjo imperiją padalyti savo sūnums. Po neilgos kovos Luji sūnūs pasirašė Verduno sutartį (843 m.), pagal kurią frankų imperija buvo padalyta į tris dalis. Pirmąją dalį sudarė beveik visa šiandieninė Prancūzija; į antrąją įėjo didelė dalis Vokietijos; o trečioji apėmė Šiaurės Italiją bei platų Prancūzijos — Vokietijos pasienio ruožą.

Kai kurie istorikai Karolio Didžiojo įtaką vertina labiau. Buvo pasakyta, kad jis atstatė Romos imperiją; suvienijo Vakarų Europą; prijungė prie Vakarų Europos Saksoniją; suteikė naują kryptį tolimesnei Vakarų Europos istorijai; apsaugojo Vakarų Europą nuo išorinės grėsmės; įtvirtino Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos sienas; skleidė krikščionybę; popiežiui jį karūnavus, baigėsi šimtmečius trukusi kova Europoje tarp valstybės ir bažnyčios. Greičiausiai, tokie tvirtinimai labai perdėti. Pirma, vadinamoji Šventoji Romos imperija anaiptol nebuvo Romos imperijos atstatymas, o greičiau Karolio Didžiojo paveldėtos Frankų karalystės tęsinys.

Vakarų Europos suvienijimas būtų buvęs labai reikšmingas, jeigu Karoliui Didžiajam iš tikrųjų būtų pavykę tai pasiekti. Tačiau Karolio imperija, praėjus trisdešimčiai metų po jo mirties, iširo ir niekada nebuvo atstatyta. Dabartinės Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos sienos neturi nieko bendra su Karoliu Didžiuoju ar Luji Pamaldžiuoju. Šiaurinė Italijos siena ilgiausiai tęsiasi per Alpes. Franko — germanų sienas daugmaž sąlygoja lingvistinė riba, kuri, savo ruožtu, eina palei šiaurinę senosios Romos imperijos sieną. Atrodo neteisinga būtų priskirti Karoliui Didžiajam ir reikšmingus nuopelnus dėl krikščionybės plitimo. Krikščionybė plito į šiaurę per Europą šimtmečius iki Karolio valdymo ir šimtmečius po to. Karolio prievartinis saksonų atvertinėjimas buvo ne tik morališkai siaubingas, bet ir absoliučiai nenaudingas. Anglijoje anglosaksai buvo atversti į krikščionybę be žudynių, o vėliau įvairūs skandinavai taip pat buvo atversti ne jėga, o įtikinėjimu.

O dėl nuomonės, kad Karolio Didžiojo kariniai pasiekimai apsaugojo Vakarų Europą nuo išorinių atakų? Taip nebuvo. Visą devynioliktą amžių šiaurinį ir vakarinį Europos pakraščius nuolatos puldinėjo ir siaubė vikingai. Tuo pačiu metu vengrų raiteliai veržėsi į Europą iš Rytų, o musulmonai rengė žygius iš Pietų. Tai buvo vienas nesaugiausių periodų Europos istorijoje.

Kitas ryškus Europos istorijos bruožas buvo kova dėl dominavimo tarp pasaulietinių valdžių ir Bažnyčios, net tuose regionuose, kurie nepriklausė Karolingų imperijai. Ši kova buvo viduramžių Bažnyčios aspiracijų paveldas ir būtų vykusi ir be Karolio Didžiojo kišimosi (nors galbūt truputį kitaip). Jo karūnavimas Romoje buvo įdomus įvykis, bet kažin ar svarbiausias šioje kovoje.

97 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Sunku būtų įtikinti išsilavinusį kiną ar indą, kad Karolis Didysis turėtų būti laikomas toks pat svarbus, kaip Cin Ši Chvang-di, Čingischanas ar Ašoka. Iš tiesų, Karolį Didijį lyginant su Sui Ven Ti, atrodo aišku, jog Kinijos imperatorius svarbesnis. Ti padarė ilgalaikę įtaką, o Karolio Didžiojo Vakarų Europos suvienijimas išsilaikė vos vieną kartą.

Nors Karolio Didžiojo svarba europiečių buvo pervertinta, jo trumpalaikė įtaka tikrai buvo milžiniška. Jis sunaikino Lombardų bei Avarų valstybes ir užkariavo Saksoniją. Per jo karus žuvo daug žmonių. Antra vertus, pozityvu tai, kad, jam valdant, įvyko trumpas kultūrinis Renesansas (kuris, deja, netrukus po jo mirties baigėsi). Yra ir kitų įvairių ilgalaikių jo karjeros pasekmių. Praėjus keturiems šimtmečiams po Karolio Didžiojo, vokiečių imperatoriai įsivėlė į visiškai beprasmišką kovą, bandant užvaldyti Italiją. Jei ne Karolio Didžiojo pavyzdys, gali būti, kad jie mažiau dėmesio būtų skyrę Italijai ir daugiau stengęsi plėstis į šiaurę ar rytus. Tiesa ir tai, jog Karolio įkurta Šventosios Romos imperija gyvavo iki devyniolikto amžiaus pradžios. (Tačiau didžiąją to laikotarpio dalį Šventosios Romos imperijos valdžia buvo silpna, o valdžia Vokietijoje padalyta tarp begalės mažų valstybėlių.)

Turbūt svarbiausias Karolio Didžiojo pasiekimas buvo Saksonijos prijungimas, įvedęs į šį regioną europietišką civilizaciją. Šis pasiekimas panašus į Julijaus Cezario Galijos užkariavimą, nors ne toks svarbus, kadangi Saksonija gerokai mažesnė.