Jang Čenas

Jang Čenas

Sui Ven Ti (tikrasis vardas Jang Čenas; 541 – 604) – kinų imperatorius, kuriam pavyko suvienyti Kiniją, kuri šimtus metų buvo susiskaldžiusi.

Jang Čeno įtvirtinta politinė vienybė išliko beveik visus tolimesnius amžius. Tai lėmė, jog Kinija tapo viena galingiausių pasaulio valstybių. Kitas svarbus politinės vienybės rezultatas yra tas, kad Kinijos gyventojai (kurie sudaro maždaug penktadalį pasaulio gyventojų) daug rečiau kentė karus, varginusius Europą, Artimuosius Rytus bei kitas pasaulio dalis.

Trečiame amžiuje pr. Kr. Kiniją buvo suvienijęs ankstesnysis imperatorius Cin Ši Chvang-di. Po jo mirties Cinų dinastija greitai buvo sunaikinta, ir ją tuoj pakeitė Chanų dinastija, valdžiusi Kiniją 206 m. pr. Kr. — 220m. po Kr. Po Chanų dinastijos žlugimo prasidėjo ilgas vidinio susiskaldymo periodas, analogiškas tamsiesiems amžiams Europoje, kurie atėjo po Romos imperijos žlugimo.

Jang Čenas gimė 541 m. vienoje galingiausų Šiaurės Kinijos šeimų. Savo pirmąją karinę užduotį jis gavo, būdamas vos keturiolikos metų. Būsimasis imperatorius buvo labai gabus ir greitai tobulėjo, tarnaudamas savo valdovui, Šiaurės Džou dinastijos imperatoriui. Jo pagalba tam valdovui užvaldyti didžiąją Šiaurės Kinijos dalį neliko be atlygio, ir 573 m. Jang Ceno duktė buvo sutuokta su kronprincu. Po penkerių metų imperatorius mirė. Kronprincas pasirodė esąs protiškai atsilikęs, ir prasidėjo kova dėl valdžios. Šią kovą laimėjo Jang Čenas, ir 581 m. keturiasdešimties metų jis buvo pripažintas naujuoju imperatoriumi.

Tačiau jis nepasitenkino vien Šiaurės Kinijos valdymu. Po rūpestingo pasirengimo, 588 m. jis įsiveržė į Pietų Kiniją. Užkariavimas buvo sėkmingas, ir 589 m. jis tapo visos Kinijos valdovu. Per savo valdymą Sui Ven Ti suvienytai imperijai pastatė naują didžiulę sostinę. Be to, pradėjo statyti Didijį Kanalą, sujungusį dvi didžiausias Kinijos upes: Jangdzę centrinėje Kinijoje ir Chvangchę (arba Geltonąją upę) šiaurėje. Šis kanalas, kuris buvo baigtas statyti valdant jo sūnui, padėjo suvienyti Šiaurės ir Pietų Kiniją.

Viena svarbiausių imperatoriaus reformų buvo vyriausybės pareigūnų rinkimo sistemos sudarymas pilietinės apklausos būdu. Ši sistema daug šimtmečių garantavo Kinijai talentingiausius žmones (iš visos šalies ir visų socialinių sluoksnių) vyriausybėje. (Tokia sistema buvo įvesta jau Chanų dinastijos laikais, bet po Chanų žlugimo per ilgą laiką daugelis vyriausybinių postų tapo paveldimi.) Sui Ven Ti įvedė ir vadinamąją “vengimo taisyklę”, kuri draudė provincijos valdytojams tarnauti gimtoje provincijoje. Tai buvo apsauginė priemonė, neleidžianti provincijos valdytojui įgyti pernelyg didelės valdžios.

Nors Sui Ven Ti prireikus gebėjo imtis drąsių veiksmų, apskritai tai buvo atsargus žmogus. Jis vengė ekstravagancijos ir, atrodo, buvo sumažinęs mokesčių naštą savo pavaldiniams. Jo užsienio politika iš esmės buvo sėkminga. Sui Ven Ti, atrodo, daug mažiau pasitikėjo savimi, negu daugelis kitų panašią sėkmę patyrusių valdovų ar užkariautojų. Nors buvo galingas ir talentingas milijonų žmonių valdovas, jis, atrodo, labai priklausė nuo savo žmonos, kuri jam padėjo ir iškilti į valdžią, ir valdyti. Sui Ven Ti mirė 604 m., sulaukęs šešiasdešimt trejų metų. Daug kas įtaria, kad jis buvo savo antrojo sūnaus (imperatorės favorito), kuris jį pakeitė, auka.

Naujajam imperatoriui iškilo problemų užsienio politikoje, o galiausiai prieš jį prasidėjo maištai ir Kinijoje. 618 m. jis buvo nužudytas, ir po jo mirties baigėsi Sui dinastija. Tačiau Kinijos vienybė tęsėsi. Sui greitai pakeitė Tangų dinastija, valdžiusi 618 — 907 metais. Tangų imperatoriai išlaikė Sui valdovų vyriausybinę struktūrą, ir Kinija išliko vieninga. (Tangų dinastija dažnai laikoma šlovingiausiu Kinijos periodu — iš dalies dėl jos karinės jėgos, bet labiausiai dėl meno bei literatūros suklestėjimo.)

85 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Tad kokia gi Sui Ven Ti svarba? Norint suformuluoti atsakymą į šį klausimą, galima palyginti jį su garsiuoju Europos monarchu Karoliu Didžiuoju. Tarp šių dviejų žmonių karjerų yra ryški paralelė: praėjus maždaug trims amžiams po Romos žlugimo, Karoliui Didžiajam pavyko suvienyti didžiąją dalį Europos; panašiai, praėjus maždaug trims su puse amžiaus po Chanų dinastijos žlugimo, Sui Ven Ti pavyko suvienyti Kiniją. Karolis Didysis, žinoma, Vakaruose daug garsesnis; tačiau, atrodo, jog Sui Ven Ti iš judviejų buvo įtakingesnis. Pirma, jam pavyko suvienyti visą Kiniją, o Karolis Didysis daug svarbių Vakarų Europos sričių (kaip Anglija, Ispanija bei Pietų Italija) niekada neužkariavo. Antra, Sui Ven Ti įvykdytas suvienijimas išliko šimtmečius, o Karolio Didžiojo imperija greitai suskilo ir niekada neatgavo savo vienybės.

Trečia, kultūrinius Tangų dinastijos pasiekimus bent iš dalies lėmė po politinio Kinijos suvienijimo prasidėjęs ekonominis klestėjimas. O trumpalaikis Karolingų Renesansas, priešingai, baigėsi su Karolio Didžiojo mirtimi ir imperijos iširimu. Dėl visų šių priežasčių — net atsižvelgiant į tai, kad Europa suvaidino svarbesnį vaidmenį pasaulio istorijoje, negu Kinija — Sui Ven Ti labiau paveikė istoriją už Karolį Didįjį. Iš tiesų, mažai monarchų turėjo tokią ilgalaikę įtaką, kaip Sui Ven Ti.