Žemaitė

Žemaitė

Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845 m. gegužės 31 d. Bukantės dvarelyje, Plungės valsčius – 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje) – lietuvių rašytoja, demokratė ir švietėja.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė bežemių bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje, kur jos tėvas Antanas Beniuševičius tarnavo urėdu, o motina Julijana Sciepuraitė – šeimininke. Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija (1841/1842-1897), Petronėlė (1843/1844-) ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina – 10 rublių algos. Abu namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais Šėmose, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863 metų rudens.

1863–1864 m. sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur 1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto (mirė 1898 m. liepos 24 d.). Su vyru nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio apylinkėse. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, kur susipažino su Povilu Višinskiu, įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą, susidomėjo nelegalia spauda, pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties metų.

1907 m. Kaune dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m. – Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, 1913–1915 m. redagavo „Lietuvos žinias“.

Pirmojo pasaulinio karo metu lankėsi JAV lietuvių kolonijose, sakė kalbas, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo. Nuo 1917 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos narė.

1921 m. rašytoja apsigyveno Marijampolėje, grįžusi iš Amerikos. Įsikūrė pas advokatą A. Bulotą, rašė ir taisė senus raštus. Žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė.

Kūryba

Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijų. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, su J. Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: Marti, Topylis, Petras Kurmelis, Sučiuptas velnias, Sutkai.

Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai, pasakojimai epiški, ironiški, objektyvizuoti. Būdingi detalūs gamtos, papročių, buities, veikėjų išorės aprašymai. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui.