Žanas Žakas Ruso (pranc. Jean-Jacques Rousseau g. 1712 m. birželio 28 d. Ženeva, Šveicarija – 1778 m. liepos 2 d. Ermenonvilis, Pikardija, Prancūzija) – prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas.
Garsusis filosofas Žanas Žakas Ruso gimė 1712 metais Ženevoje, Šveicarijoje. Netrukus po jo gimimo mirė jo motina, o kai Ruso suėjo dešimt metų, jo tėvas buvo ištremtas ir išvyko iš Ženevos, palikdamas sūnų. Pats Ruso išvyko iš Ženevos 1728 m., būdamas šešiolikos metų. Daug metų Ruso keliavo iš vienos vietos į kitą, dirbdamas įvairius darbus. Jis turėjo kelis meilės romanus. Su Terese Levasjė sugyveno penkis nesantuokinius vaikus. Visus penkis atidavė į prieglaudą. (Būdamas penkiasdešimt šešerių metų, jis pagaliau Teresę vedė.)
1750 m., būdamas trisdešimt aštuonerių metų. Ruso staiga išgarsėjo. Dijono akademija paskelbė įteiksianti prizą už geriausią esė — ar menai ir mokslas naudingi žmonių visuomenei bei elgesio normoms. Ruso veikalas, apibendrinantis mokslo ir meno pažangos nenaudą žmonijai, laimėjo pirmąjį prizą ir greitai jį išgarsino. Netrukus po to išėjo daug kitų jo veikalų — “Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus”, 1755 (“Discourse on the Origin of Inequality”); “Julija, arba Naujoji Eloiza”, 1761 (“La Nouvelle H loise”); “Emilis, arba apie auklėjimą”, 1762 (” mile”); “Socialinis kontraktas”, 1762 (“The Social Contract”); ir “Išpažintis”, 1770 (“Confessions”), — kurie vis augino Ruso prestižą. Be to, Ruso, kuris visada labai domėjosi muzika, parašė dvi operas — “Mielosios mūzos” (“Les muses galantes”) ir “Kaimo burtininkas” (“Le devin du village”).
Nors iš pradžių Ruso draugavo su keliais liberaliais Prancūzijos švietimo rašytojais, tačiau greitai jo idėjos ėmė labai skirtis nuo kitų. Pasipriešinęs Voltero planui įkurti Ženevoje teatrą (Ruso tvirtino, jog teatras — amoralumo mokykla) Ruso ilgam užsitraukė Voltero nemalonę. Be to, Ruso emocionalumas apskritai skyrėsi nuo Voltero bei enciklopedistų racionalumo. Nuo 1762 m. Ruso turėjo didelių nemalonumų su valdžia dėl savo politinių raštų. Kai kurie pažįstami ėmė jo vengti, ir tuo laikotarpiu Ruso pradėjo darytis itin paranoiškas. Nors daugelis žmonių vis dar draugavo su juo, Ruso, pasidaręs įtarus ir priešiškas, pykosi su visais. Likusius dvidešimt savo gyvenimo metų jis buvo kupinas kartėlio ir nelaimingas žmogus. Jis mirė 1778 metais Ermenonvilyje, Prancūzijoje.
Ruso raštai laikomi reikšmingu socializmo, nacionalizmo, romantizmo, totalitarizmo ir antiracionalizmo iškilimo veiksniu, parengusiu kelią ir Prancūzijos revoliucijai bei prisidėjusiu prie šiuolaikinių demokratijos ir lygybės idealų formavimosi. Jam priskiriama svarbi įtaka švietimo teorijai. Teigiama, jog teorija, kad žmonės yra beveik absoliutus aplinkos produktas (ir todėl visiškai lengvai suformuojami) kilo iš jo raštų. Ir, žinoma, jis siejamas su idėja, kad šiuolaikinė technologija ir visuomenė yra niekam tikusios, bei su “kilniojo laukinio” idealo iškėlimu.
Apsvarstykime, pavyzdžiui, “kilniojo laukinio” sąvoką. Pirma, Ruso niekada nevartojo šios frazės ir nebuvo indėnų gerbėjas. “Kilniojo laukinio” sąvoka buvo žinoma dar gerokai iki Ruso, ir būtent šiuos žodžius šimtmetį iki Ruso gimimo ištarė gerai žinomas anglų poetas Džonas Draidenas. Ruso kategoriškai netvirtino, kad visuomenė būtinai yra bloga. Priešingai, jis visada teigė, jog visuomenė reikalinga žmogui.
Tai, kad Ruso yra “Socialinio kontrakto” idėjos autorius, visiškai neteisinga. Šią idėją ištobulino Džonas Lokas, kurio veikalai buvo išleisti dar iki Ruso gimimo. O dar anksčiau už Loką socialinio kontrakto sąvoką aptarė garsusis anglų filosofas Tomas Hobas.
O dėl Ruso priešinimosi technologijai? Visiškai aišku, kad du šimtmečius po Ruso mirties technologija sparčiai tobulėjo. Turint omenyje, kaip Ruso “priešinosi” technologijai, jo pastangos buvo visiškai neefektyvios. Be to, šiandien egzistuojantys antitechnologiniai polinkiai atsirado ne dėl Ruso raštų. Tai, matyt, atsakas į nepageidaujamą poveikį, kurį per paskutinį šimtmetį sukėlė nesulaikomi technologijos pritaikymai.
Tai, kad aplinkos veiksniai turi didžiulę svarbą žmogaus charakterio formavimuisi, teigė daugelis kitų mąstytojų, ir, neteisinga būtų šią idėją priskirti vien Ruso. Ar Ruso raštai paruošė kelią Prancūzijos revoliucijai? Tam tikra prasme — neabejotinai taip, ir turbūt labiau nei Didro ar d’Alambero. Tačiau šiuo atžvilgiu daug įtakingesni buvo Voltero raštai — ankstesni, gausesni ir aiškiau parašyti.
Visiškai teisinga, kad savo temperamentu Ruso buvo antiracionalistas, ypač lyginant jį su kitais to meto prancūzų rašytojais. Tačiau antiracionalizmas nebuvo nauja pozicija: mūsų politiniai ir socialiniai įsitikinimai paprastai būna pagrįsti emocijomis bei išankstiniais nusistatymais, nors mes dažnai pateikiame, atrodytų, racionalius argumentus jiems pateisinti.
Antra vertus, nors Ruso įtaka nėra tokia milžiniška, kaip tvirtino kai kurie jo gerbėjai (ir priešininkai), vis dėlto ji gana didelė. Visiškai teisinga, kad jo raštai buvo svarbūs romantizmo literatūros populiarumui, o jo įtaka švietimo teorijai bei praktikai pasirodė dar svarbesnė, negu manyta. Ruso paneigė teorinio mokymo svarbą, lavinant vaikus. Jis akcentavo tiesioginį patyrimą. (Beje, Ruso karštai pasisakė už žindymo privalumus.) Gali atrodyti keista, kad palikęs savo vaikus žmogus moko kitus, tačiau Ruso idėjos neabejotinai padarė didelę įtaką moderniajai švietimo teorijai.
Daug įdomių bei originalių idėjų yra ir Ruso politiniuose raštuose. Tačiau visuose juose dominuoja karštas lygybės troškimas. Ruso įsitikinęs, jog egzistuojanti visuomenės struktūra nepakenčiamai neteisinga (“Žmogus gimsta laisvas, bet visur jis sukaustytas grandinėmis”). Ruso tiesiogiai nekvietė imtis smurto, tačiau aiškiai inspiravo kitus sukelti žiaurią revoliuciją, kad būtų įvykdytos reformos. Ruso pažiūros į asmeninę nuosavybę (kaip ir į daugelį kitų dalykų) dažnai prieštaravo viena kitai. Kartą jis yra apibūdinęs nuosavybę, kaip “švenčiausią iš visų pilietinių teisių”. Tačiau Ruso išpuoliai prieš privačią nuosavybę jo skaitytojų pažiūroms turėjo didesnę įtaką nei jo teigiami komentarai. Jis buvo vienas pirmųjų rašytojų, griežtai puolęs asmeninės nuosavybės instituciją, ir todėl gali būti laikomas šiuolaikinio socializmo bei komunizmo pirmtaku.
Pagaliau, nereikėtų ignoruoti Ruso konstitucinių teorijų. Pagrindinė “Socialinio kontrakto” idėja, Ruso žodžiais, yra “visiškas kiekvieno nario ir visų jo teisių įsijungimas į visą bendruomenę”. Tokia frazė nepalieka vietos pilietinėms laisvėms. Pats Ruso buvo sukilęs prieš valdžią, tačiau svarbiausia jo knygoje — tolimesnių totalitarinių režimų pateisinimas.
78 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Ruso buvo kritikuojamas, kaip itin neurotiška (net paranojiška) asmenybė, šovinistas, painus mąstytojas, kurio idėjos nepraktiškos. Tokia kritika iš esmės teisinga. Tačiau už jo trūkumus daug svarbesnis jo įžvalgumas bei originalumas, kuris daugiau kaip du šimtmečius veikia šiuolaikinį mąstymą.
Leave a Reply