Volteras

Volteras (Voltaire; tikr. Fransua Mari Arujė; 1694 m. lapkričio 21 d. -1778 m. gegužės 30 d., palaidotas Paryžiaus Panteone.) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų.

Fransua Mari Arujė — geriau žinomas Voltero pseudonimu — buvo svarbi Prancūzijos švietimo figūra. Poetas, dramaturgas, eseistas, romanistas, apsakymų rašytojas, istorikas ir filosofas, Volteras buvo laisvamaniško liberalizmo apaštalas.

Volteras gimė 1694 metais, Paryžiuje. Jis kilo iš viduriniosios klasės, jo tėvas buvo teisininkas. Jaunystėje Volteras mokėsi jėzuitų koledže. Po to jis kurį laiką studijavo teisę, bet greitai metė. Paryžiuje jis įgijo labai išmintingo jaunuolio, gebančio protingai šmaikštauti satyrinėmis eilėmis, reputaciją. Tačiau senojo režimo Prancūzijoje toks išmintingumas galėjo būti pavojingas, ir dėl kelių savo politinių eilėraščių Volteras buvo suimtas bei įmestas į Bastiliją. Jis beveik metus praleido kalėjime, kur parašė epinę poemą “Henriadą”, vėliau laimėjusią nepaprastą pripažinimą. 1718 m., vos Volterui išėjus iš kalėjimo, Paryžiuje su didžiuliu pasisekimu buvo pastatyta jo pjesė “Edipas”. Dvidešimt ketverių metų Volteras išgarsėjo, ir likusius šešiasdešimt savo gyvenimo metų jis buvo pirmaujanti prancūzų literatūros figūra.

Volteras išmintingai elgėsi ne tik su savo žodžiais, bet ir su pinigais, ir pamažu tapo turtingu žmogumi. Tačiau 1726 m. jis pakliuvo į bėdą. Volteras jau buvo pagarsėjęs kaip išmintingiausias bei puikiausias to meto (ir turbūt visų laikų) pašnekovas. Tačiau jam trūko kuklumo, kuris, prancūzų aristokratų nuomone, privalomas paprastam žmogui. Tai sukėlė tarp Voltero ir vieno aristokrato viešą ginčą, kuriame šmaikštusis Volteras parodė savo sugebėjimus žodžių mūšyje. Netrukus po incidento aristokrato įsakymu gauja plėšikų Volterą primušė, o vėliau jis buvo uždarytas Bastilijoje. Volterą iš kalėjimo paleido greitai, bet su ta sąlyga, kad jis paliks Prancūziją. Taigi jis išvyko į Angliją, kur išgyveno maždaug dvejus su puse metų.

Kelionė į Angliją buvo svarbus posūkis Voltero gyvenime. Jis išmoko anglų kalbą ir susipažino su tokių garsių anglų, kaip Dž. Lokas, F. Bekonas, I. Niutonas bei V. Šekspyras, veikalais. Be to, jis asmeniškai susipažino su daugeliu garsių to meto Anglijos mąstytojų. Anglijos demokratija bei asmeniškos laisvės buvo stulbinantis kontrastas Voltero pažįstamai Prancūzijos politinei situacijai. Joks Anglijos lordas negalėjo įsakyti Volterą suimti ir įmesti į kalėjimą; o jeigu dėl kokios nors priežasties su juo būtų pasielgta netinkamai, pagrindinis anglų įstatymas jį bematant būtų išlaisvinęs.

Grįžęs į Prancūziją, Volteras parašė savo pirmąjį svarbų filosofinį veikalą “Filosofiniai laiškai” (“Letters on the English”). Ta knyga, išleista 1734 m., tikrai ženklina švietimo amžiaus Prancūzijoje pradžią. Šiame darbe Volteras gana palankiai aprašė britų politinę sistemą bei Dž. Loko ir kitų Anglijos mąstytojų idėjas. Išleista knyga sukėlė Prancūzijos valdžios įtūžį, ir Volteras vėl buvo priverstas išvykti iš Paryžiaus.

Beveik visus kitus penkiolika metų Volteras praleido Cirėjuje, Rytų Prancūzijoje, kur jis buvo madam du Šatelet, gražios ir išsilavinusios vieno markizo žmonos, meilužis. 1750 m., praėjus metams po jos mirties, Volteras, asmeniškai pakviestas Prūsijos valdovo Frydricho Didžiojo, atvyko į Vokietiją. Jis praleido trejus metus Frydricho teisme Potsdame. Iš pradžių jis gerai sutarė su intelektualiu Frydrichu, bet galiausiai jie susipyko, ir 1753 m. Volteras paliko Vokietiją. Iškeliavęs iš Vokietijos, Volteras apsistojo viename dvare prie Ženevos, kur galėjo jaustis saugus ir nuo Prancūzijos, ir nuo Prūsijos karalių. Tačiau dėl jo liberalių pažiūrų pavojų kėlė net šveicarai. Todėl 1758 m. jis atvyko į kitą dvarą Fernėjuje, prie Prancūzijos — Šveicarijos sienos, kur jis galėjo pasitraukti į bet kurią pusę. Ten jis išgyveno dvidešimt metų, rašydamas literatūrinius bei filosofinius veikalus, susirašinėdamas su didžiausiais intelektualais iš visos Europos bei linksmindamas lankytojus.

Volteras buvo fantastiškai produktyvus rašytojas — visi jo raštai sudaro daugiau kaip 30 000 puslapių (galbūt jis daugiausiai rašęs autorius šiame sąraše). Jo veikalus sudaro epinės poemos, lyriniai eilėraščiai, pamfletai, romanai, apsakymai, dramos bei rimtos istorijos ir filosofinės knygos.

Volteras visada buvo karštas religinės tolerancijos šalininkas. Artėjant jo septyniasdešimtmečiui Prancūzijoje prasidėjo siaubingi protestantų persekiojimai. Sukrėstas Volteras pasiaukojo intelektualiai kovai su religiniu fanatizmu. Jis parašė eilę politinių pamfletų, kritikuojančių religinę netoleranciją. Be to, visus savo laiškus baigdavo žodžiais “Ecrasez l’infame”, reiškiančiais “atsisakyk gėdingo dalyko”. “Gėdingas dalykas” Volterui buvo religinis fanatizmas.

1778 m. aštuoniasdešimt trejų metų Volteras grįžo į Paryžių, dalyvavo savo naujos pjesės “Irena” premjeroje. Jį lankė šimtai gerbėjų, tarp jų ir Bendžaminas Franklinas. Tačiau Voltero dienos jau buvo suskaitytos. Jis mirė Paryžiuje 1778 metais gegužės 30 d. Dėl jo antiklerikalinių pasisakymų jis nebuvo palaidotas krikščioniškai. Tačiau po trylikos metų pergalę pasiekę Prancūzijos revoliucionieriai jo palaikus iškasė ir perlaidojo Paryžiaus panteone.

Voltero raštų tiek daug, jog sunku išvardyti net svarbiausius veikalus. Nors už pavadinimus svarbesnės jo keltos idėjos. Vienas labiausiai akcentuotų dalykų buvo žodžio ir spaudos laisvės būtinybė. Jam dažnai priskiriama tokia sentencija: “Aš nepritariu tam, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę tai sakyti”. Nors Volteras niekada iš tikrųjų to nepasakė, šis teiginys neabejotinai atspindi jo požiūrį.

Kitas svarbus Voltero principas buvo religinės laisvės iškėlimas. Per visą savo karjerą jis atkakliai priešinosi religinei netolerancijai bei persekiojimams. Nors Volteras tikėjo Dievą, jis tvirtai prieštaravo daugeliui religinių dogmų ir nuolat iškeldavo požiūrį, kad organizuota religija iš esmės yra veidmainystė. Savaime suprantama, Volteras netikėjo, kad tituluoti Prancūzijos aristokratai yra išmintingesni ar geresni už jį, ir visada kartojo savo auditorijai, jog taip vadinama “dieviška karalių teisė” yra tikra nesąmonė. Nors pats Volteras buvo toli nuo moderniosios demokratijos (jis linko pasisakyti už tvirtą, bet nepernelyg griežtą monarchiją), pagrindinės jo idėjos aiškiai nukreiptos prieš paveldimą valdžią. Todėl nenuostabu, kad daugelis jo sekėjų pasisakė už demokratiją. Jo politinės bei religinės idėjos buvo pagrindinės Prancūzijos šviečiamajame amžiuje, o vėliau veikė 1789 m. Prancūzijos revoliuciją.

Volteras domėjosi mokslu ir tvirtai rėmė empirinį F. Bekono ir Dž. Loko požiūrį. Be to, jis buvo gabus istorikas. Vienas svarbiausių jo istorinių veikalų buvo “Visuotinės istorijos ir tautų papročių bei dvasios tyrimas”. Ši knyga skyrėsi nuo ankstesnių istorinių knygų dviem svarbiausiais atžvilgiais: pirma, Volteras pripažino, kad Europa — tik maža pasaulio dalis, ir todėl didelę savo veikalo dalį skyrė Azijos istorijai; antra, Voltero požiūriu, kultūros istorija daug svarbesnė už politikos istoriją. Todėl jo knygoje daugiau rašoma apie socialinę bei ekonominę būklę ir menų vystymąsi, negu apie karalius ir jų karus.

74 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Volteras nebuvo toks originalus filosofas, kaip keletas kitų šiame sąraše. Jis dažnai atkartojo bei populiarino kitų idėjas. Tačiau būtent per Voltero raštus — labiau, negu per kieno nors kito — Prancūzijoje, o vėliau ir didžiojoje Europos dalyje, paplito demokratijos, religinės tolerancijos ir intelektualinės laisvės idėjos. Nors Prancūzijos švietimo amžiuje buvo kitų svarbių rašytojų (Didro, d’Alamberas, Ruso, Monteskjė ir kt.), teisinga būtų teigti, jog Volteras buvo šio judėjimo lyderis. Pirma, jo kandus literatūrinis stilius, ilga karjera bei didelis produktyvumas jam garantavo kur kas gausesnę auditoriją, negu kitų rašytojų.

Antra, jo idėjos apibūdino visą Švietimo amžių. Ir trečia, Volteras pirmavo laiko atžvilgiu. Didysis Monteskjė veikalas “Įstatymų dvasia” pasirodė tik 1748 m.; pirmasis tomas garsiosios “Enciklopedijos” išėjo 1751 m.; o pirmoji Ruso esė buvo parašyta 1750 m. Voltero “Filosofiniai laiškai” išėjo 1734 m., ir jis tuo metu jau šešiolika metų buvo garsus.

Šiandien Voltero raštai, išskyrus trumpą novelę “Kandidas”, mažai skaitomi. Tačiau aštuonioliktame amžiuje jie buvo labai populiarūs, todėl Volteras suvaidino svarbų vaidmenį, pakeisdamas nuomones, galiausiai lėmusias Prancūzijos revoliuciją. Jo įtaka neapsiribojo Prancūzija: su Voltero veikalais buvo susipažinę tokie amerikiečiai, kaip T. Džefersonas, Dž. Madisonas, B. Franklinas.