Vladas Putvinskis

Vladas Putvinskis

Vladas Putvinskis – Pūtvis (1873 m. spalio 6 d. Rygoje – 1929 m. kovo 5 d. Kaune, palaidotas Kelmėje) – bajoras, dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje.

Kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. Vlado Putvinskio tėvas Rapolas Putvinskis (1832–1897) iš savo tėvo Hermanegildo paveldėjo Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvarus. Po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs laikinai apsigyveno Rygoje, vedė Idaliją Broel Pliateraitę iš Kuršo Pliaterių giminės, ten jiems gimė sūnus Vladas. Duktė Marija Žmuidzinavičienė (1877–1959) gimė Šilo Pavėžupyje.

Mokėsi pas namų mokytojus, vėliau Šiaulių gimnazijoje, nuo ketvirtos klasės perėjo ir 1893 m. baigė Mintaujos realinę mokyklą. 1894 m. įstojo į Halės universitetą ir studijavo agronomiją, tačiau susirgus tėvui po dviejų semestrų 1896 m. nutraukė studijas ir grįžo ūkininkauti į Šilo Pavėžupį. Vėliau lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje.

1897 m. rugpjūčio 12 d. vedė bajoraitę Emiliją Gruzdytę, vyskupo Motiejaus Valančiaus giminaitę. Šilo Pavėžupio dvare jiems gimė sūnus Stasys Putvinskis (1898–1942), būsimasis Lietuvos žemės ūkio ministras. Vyriausioji dukra Onutė Tercijonienė – žinoma pedagogė ir visuomenės veikėja, 1919 m. Šaulių sąjungos Kauno būrio moterų skyriaus pirmoji vadė, savo publikacijas skelbdavo žurnaluose „Motina ir vaikai“, „Trimitas“, „Šaulė“, „Šeima“, nuo 1949 m. gyveno JAV. Jauniausioji duktė Sofija Mantautienė–Marcinkevičienė dirbo ELTOJE, 1938 m. vadovavo Šaulių moterimis, skaitė paskaitas, bendradarbiavo spaudoje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vytautas Pūtvis-Putvinskis vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui, 1927–1934 m. buvo Šaulių sąjungos Kelmės būrio valdybos pirmininkas, vienas iš Šaulių sąjungos Kelmės muziejaus, kuris pavadintas Vlado Putvinskio vardu, įkūrėjų, mirė Sibire. Jauniausioji Emilija buvo mokytoja, aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos ir Skautų sąjungos veikloje, buvo Vytauto Didžiojo universiteto šaulių moterų organizatorė ir pirmininkė, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, nuo 1949 m. gyveno JAV.

Iš tėvo ir motinos paveldėjo Šilo Pavėžupio, Graužikų ir Palendrių dvarus. Palendrių dvarą netrukus pardavė, o Šilo Pavėžupio dvare 1899 m. rudenį iškasė bandomąjį tvenkinį, kuriame kitų metų pavasarį pradėjo auginti karpius. Vėliau, sukaupęs nemažai žinių ir patirties, parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“. Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius P. Matulionis, įvertindamas V. Putvinskio žinias ir nuopelnus, 1926 m. pavasarį jį pakvietė į akademiją dėstyti studentams žuvininkystės pagrindus. Iš viso dvare buvo 85 ha dirbtinai įrengtų tvenkinių. Jų aplinka buvo gražiai tvarkoma. Sovietmečiu žuvininkystės ūkis čia toliau išvystytas.

V. Putvinskis savo dvarų žemės ūkyje įdiegė daug naujovių – ėmėsi auginti lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius. 1923–1928 m. Graužikų dvaras buvo pavyzdinis.

Augęs lenkiškoje aplinkoje, namuose kalbėjo lenkiškai, bet apie 1900 m. apsisprendęs būti lietuviu, kartu su žmona ėmė mokytis lietuvių kalbos. Ypač didelę įtaką jiems padarė Povilas Višinskis. 1899 m. Šilo Pavėžupyje įsteigė pirmąją slaptą pradinę mokyklą, antrąją – kitais metais Graužikuose. 1905 m. dvarą nusiaubus caro dragūnams, ši mokykla savo veiklą nutraukė. Pavėžupyje mokykla veikė ir toliau, kol buvo atidaryta valdiška Vėžežerio mokykla. Vladas Putvinskis apmokėdavo visas išlaidas ir atlyginimus mokytojams. Gabesniuosius vaikus siuntė mokytis toliau, juos rėmė. Suaugusiems steigė vakarinius kursus. Suaugusiuosius ir vaikus mokė ir pats Vladas Putvinskis. Jis svajojo įsteigti viešą mokyklą, kurioje būtų žemės ūkio ir amatų klasės, buvo paskyręs jai sklypą, nubraižęs mokyklos planą, tačiau pastatyti nepavyko, nes susidūrė su įvairiais trukdymais.

Šilo Pavėžupio dvaras tapo lietuvybės centru. 1902 m. vasarą, V. Putvinskiui pritarus, Povilas Višinskis Graužikuose suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Tokie susirinkimai vėliau čia vykdavo kiekvieną mėnesį. Atvykdamas į juos kiekvienas turėdavo atsivežti „pasą“ – naujai parašytų straipsnių, literatūrinių kūrinėlių. Juose dalyvaudavo Povilas Višinskis, Žemaitė, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas, Augustinas Janulaitis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti demokratinės pakraipos inteligentai ir rašytojai. Nuo 1901 m. ir pats V. Putvinskis bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje Vlado Putvio vardu.

P. Višinskis čia kurį laiką redagavo „Varpą“, Vladas Putvinskis paremdavo jo leidimą materialiai. Lankydavosi ir Jonas Jablonskis. V. Putvinskiui pakvietus, jis 1900 m. vasarą Graužikuose spaudai rengė „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir Motiejaus Valančiaus „Raštus“. Jam talkino Antanas Smetona, Petras Avižonis, Žemaitė.

A. Janulaičiui pasiūlius, V. Putvinskis Šilo Pavėžupyje įsteigė didžiausią lietuviškos spaudos gabenimo, paskirstymo ir persiuntimo centrą Žemaitijoje. Visą persiuntimą buvo apgalvojęs ir pasiruošęs visokiems netikėtumams: pasirūpinęs ginklų, laikė slaptas sargybas. Pavykdavo apgauti žandarus – į jų rankas nepakliuvo nė vienas spaudos transportas, nors dvaras buvo šnipų sekamas. Slėptuves įrengė sode, svirne, miške.

Spauda buvo gaunama ir siunčiama reguliariai. Priimdavo užsakymus iš knygnešių bei prenumeratorių, susisiekdavo su Mažosios Lietuvos leidyklomis. Iš Mažosios Lietuvos spaudą atveždavo dvaro kumečiai K. Račkauskas ir Pranas Penikas. Pranas Penikas Prūsijoje susisiekdavo su Morta Zauniūte, pagal iš anksto parengtą užsakymą paimdavo uždraustą literatūrą, organizuodavo jos gabenimą per sieną, vėliau pristatydavo į Putvinskiams priklausiusį Graužikų kaimą, iš kur patekdavo į Šilo Pavėžupio dvaro teritorijoje įrengtas slaptavietes – spaudos sandėliukus. Mažesnį spaudinių kiekį atsiimdavo patys adresatai, didesnius, siunčiamus toliau, išgabendavo arkliais. Knygos dažniausiai būdavo platinamos Šiauliuose ir jų apylinkėse. Toks spaudos gabenimas truko apie septynerius metus iki pat 1906 m., kol V. Putvinskis pateko į kalėjimą. Aktyviai talkininkavo žmona Emilija, Gruzdžių dvaro administratorius A. Kalnietis, studentas V. Kalnietis, Palendrių dvaro savininkė Idalija Noreikaitė-Višomirskienė ir kt.

1902 m. Šilo Pavėžupio dvare įvyko susirinkimas, kurio metu buvo tariamasi dėl Lietuvos demokratų partijos įkūrimo, kuri netrukus ir pradėjo veikti Vilniuje. V. Putvinskis aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, agitavo prieš carą. Šilo Pavėžupio dvare kurį laiką prieglobstį rasdavo į užsienį susiruošę revoliucijos dalyviai. Už tai 1906 m. suimtas ir keletą mėnesių kalėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose. Antrą kartą už politinę veiklą suimtas 1914 m. Tada jį ištrėmė į Nižnyj Novgorodo Voskresensko kaimą, kur jis išbuvo iki 1917 m. Tremtyje V. Putvinskis ėmė domėtis filosofija ir parašė nemažai straipsnių filosofijos temomis.

1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, 1919–1922 m. buvo jos pirmininkas. Sąjungos nariai vadovavosi V. Putvinskio parengtais Sąjungos įstatais ir programa. 1920 m. buvo susitarta dėl Šaulių sąjungos kasmetinės šventės. Ji buvo švenčiama birželio 23-24 dienomis, per Jonines, Kelmės valsčiaus Graužikų kaime, ant Žvėryno kalno. Nebebuvo susirinkta tik 1929 m., po V. Putvinskio mirties.

Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti gydytojui Parčevskiui, buvo: „… Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo…“ Už nuopelnus atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino II-ojo laipsnio ordinu.