Vladas Braziūnas

Vladas Braziūnas

Vladas Braziūnas (g. 1952 m. vasario 17 d. Pasvalyje) – Lietuvos poetas, vertėjas.

1969 m. baigė Pasvalio vidurinę mokyklą. 1997 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių k. filologiją. Dirbo universitete, kultūrinių bei literatūrinių laikraščių, žurnalų redakcijose, ilgiausiai, 15 metų, savaitraštyje – „Literatūra ir menas“, jo vyriausiasis redaktorius. Nuo 1996 m. atsidėjęs vien literatūrinei kūrybai.

Nuo 1988 m. Lietuvos rašytojų sąjungos, nuo 2002 m. Lietuvių PEN centro, nuo 2004 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys, 2002 m. Vidurio Europos poetų judėjimo „Cap à l’Est“, vienijančio prancūziškai bendraujančius poetus, narys steigėjas.

Vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų, ekspedicijose rinko tautosaką.

Kaip poetas debiutavo 1974 m. Pirmoji eilėraščių knyga leidykloje buvo įkalinta septyneriems metams: nuosprendis – „idėjiškai ir meniškai nebrandi”. Tačiau, vos tik išėjęs, eilėraščių rinkinys „Slenka žaibas“ (Vaga, 1983 m.), 1984 m. apdovanota Zigmo Gėlės premija, skiriama už stipriausią poezijos debiutą.

2008 m. už eilėraščių ciklą „Slaptoji ornitologija: inkilų šventinimas“ apdovanotas Literatūrine “Varpų” premija.

Poezijoje ryškios kaimiškosios ir miestietiškosios patirties sandūros, praeities ir dabarties sąsajų apmąstymai („Slenka žaibas“), linkstama į daiktišką konkretumą, peizažo detalės dažnai įgyja apibendrinamąją prasmę. Rinkinių „Voro stulpas“ (1986 m.), „Alkanoji linksniuotė“ (1993 m.), „Užkalinėti“ (1998 m.) eilėraščiai turi ironijos atspalvį, poetika grindžiama žodžių prasmės ir garsų žaismu. Rinkiniuose „Užkalbėti juodą sraują“ (1989 m.), „Ant balto dugno“ (1999 m.) gausu istorinių motyvų, Atgimimo laikotarpio aktualijų, ryškios publicistinės intonacijos. Postmodernistinėje poemoje „Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai“ (2002 m.) tautos istorija siejama su dabartimi.

Išvertė latvių ir ukrainiečių poetų kūrinių. Jo eilėraščių išversta į anglų kalbą.