Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare; 1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono – m. 1616 m. balandžio 23 d. ten pat) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Dažnai vadinamas Anglijos nacionaliniu poetu.
Didysis anglų dramaturgas ir poetas Viljamas Šekspyras visuotinai pripažintas žymiausiu kada nors gyvenusių rašytojų. Kyla daug ginčų dėl jo identiškumo (kurį aptarsime vėliau), tačiau jo talentą pripažįsta visi. Šekspyras parašė mažiausiai trisdešimt šešias pjeses — tarp jų tokius šedevrus, kaip “Hamletas”, “Makbetas”, “Karalius Lyras”, “Julijus Cezaris” ir “Otelas”, didingą 154 sonetų rinkinį ir kelias ilgesnes poemas.
Kai kuriais atvejais meno kūriniai turi daugiau ar mažiau aiškų filosofinį turinį, kuris gali įtakoti mūsų pažiūras kitose srityse. Žinoma, tai daugiau pasakytina apie literatūros kūrinius, negu apie muziką ir tapybą. Pavyzdžiui, “Romeo ir Džuljetoje” (III veiksmas, I scena) Šekspyras kunigaikščio lūpomis sako: “Mercy but murders, pardoning those that kill”. Ši idėja (kam nors priimtina ar ne) yra aiškiai filosofinė ir daugiau gali įtakoti politines pažiūras, negu, tarkim, žiūrėjimas į “Moną Lizą”.
Atrodo, neginčytina, jog Šekspyras yra iškiliausia figūra literatūroje. Šiandien palyginti mažai kas skaito Vergilijų ar net Homerą, nebent jų veikalai analizuojami mokykloje. Tačiau Šekspyro pjesių pastatymai visada gausiai lankomi.
Šekspyro talentas kurti sentencijas neturi sau lygių, ir jis dažnai cituojamas — net žmonių, kurie niekada nematė ar neskaitė jo pjesių. Be to, jo populiarumas akivaizdžiai nėra praeinanti mada. Šekspyro veikalai teikia malonumo skaitytojams bei žiūrovams jau beveik keturis šimtmečius. Kadangi jie jau ištvėrė laiko išbandymą, galima teigti, kad bus populiarūs ir ateityje.
Vertinant Šekspyro svarbą, reikia turėti omenyje, kad, jeigu jis nebūtų gyvenęs, tokios pjesės niekada nebūtų buvusios parašytos. (Žinoma, tą patį galima pasakyti apie kiekvieną dailininką ar literatą, tačiau šis požiūris, vertinant smulkesnių menininkų įtakingumą, neatrodo labai svarbus.) Nors Šekspyras rašė angliškai, jis iš tikrųjų yra pasaulinio masto figūra. Šekspyro veikalai išversti į daugelį kalbų, skaitomi ir vaidinami daugelyje šalių.
Esama populiarių autorių, kurių kūrinius vis dėlto puola literatūros kritikai. Tačiau Šekspyro raštus literatūros tyrinėtojai vienbalsiai giria. Ištisos kartos dramaturgų studijavo jo kūrinius ir bandė rungtis su jo literatūriniu talentu. Deja, jau seniai kyla ginčų dėl šiuo vardu pasirašinėjusio žmogaus identiškumo. Ortodoksų požiūriu, tai tas pats Viljamas Šekspyras, kuris gimė Stratforde prie Eivono 1564 metais ir ten mirė 1616 metais. Tačiau kruopščiai patikrinus skeptikų argumentus bei ortodoksų kontrargumentus, padaryta išvada, jog skeptikai daug geriau pagrindė savąją versiją. Dauguma faktų rodo, kad “Viljamas Šekspyras” buvo XVII amžiaus Oksfordo grafo Edvardo de Verė naudotas pseudonimas ir kad tikrasis Viljamas Šekspyras (Shakspere ar Shaxpere, ar Shakspeyr, ar Shagspere, ar Shaxbere — Stratforde šeimos pavardė buvo rašoma įvairiai, bet visada be pirmosios “e”; todėl ją tardavo truputį kitaip — su trumpąja “a” — negu Shakespeare) buvo tik turtingas pirklys, kurio biznis nuvedė jį į Londoną, bet kuris nieko bendra neturėjo su dramų rašymu.
Šekspyrui gyvam esant jis nebuvo laikomas rašytoju ir net pats nepretendavo juo būti! Nuomonė, jog Viljamas Šekspyras yra talentingas dramaturgas, atsirado tik 1623 metais — praėjus septyneriems metams po Šekspyro mirties! — kai pasirodė pirmasis jo pjesių leidimas. Tos knygos redaktoriai paskelbė įžanginę medžiagą, kurioje buvo aiškiai užsiminta (nors niekur nepasakyta tiesiogiai), kad autorius yra žmogus iš Stratfordo prie Eivono. Kad būtų aišku, kodėl mažai tikėtina, jog Šekspyras buvo dramaturgas, pirmiausia reikia pateikti ortodoksų siūlomą jo biografijos versiją. Štai ji.
Šekspyro tėvas Džonas anksčiau buvo gana turtingas, tačiau jam prasidėjo sunkūs laikai ir jaunasis Viljamas buvo auginamas sunkiomis finansinėmis aplinkybėmis. Vis dėlto jis lankė Stratfordo gramatikos mokyklą. Ten studijavo lotynų kalbą ir klasikinę literatūrą. Kai Viljamui sukako aštuoniolika metų, nuo jo pastojo jauna moteris, vardu Ana Hafvei. Jis vedė ją, ir po kelių mėnesių ji pagimdė. Po dvejų su puse metų ji dar pagimdė dvynukus. Taigi Viljamas, dar nesulaukęs dvidešimt vienerių, jau turėjo išlaikyti žmoną ir tris vaikus.
Apie tolimesnius šešerius jo gyvenimo metus nieko nežinoma, o 1590 m. pradžioje jis pasirodo Londone, kaip vaidinančios trupės narys. Jis buvo kūrybingas aktorius, bet greitai perėjo prie pjesių bei poezijos rašymo. Iki 1598 metų jis jau buvo laikomas didžiausiu iš visų anglų rašytojų, gyvų ar mirusių. Šekspyras gyveno Londone maždaug dvidešimt metų ir per tą laiką parašė mažiausiai trisdešimt šešias pjeses, 154 sonetus ir kelias ilgesnes poemas. Per kelerius metus jis praturtėjo ir 1597 m. įstengė Stratforde nusipirkti brangų namą. Jo šeima Stratforde gyveno visą laiką, ir jis ją išlaikė.
Keista, bet jis neišleido nė vienos iš savo didžiųjų pjesių. Pažeisdami autorinę teisę ir suprasdami jų komercinę vertę, beveik pusę jų išleido neskrupulingi leidėjai. Nors tokie kūriniai buvo dažnai iškraipomi, Šekspyras kištis nebandė. Maždaug 1612 m., būdamas keturiasdešimt aštuonerių, Šekspyras staiga liovėsi rašęs, grįžo į Stratfordą ir vėl pradėjo gyventi su savo žmona. 1616 m. balandį jis ten mirė ir buvo palaidotas bažnyčios kieme. Ant jo tariamo kapo akmens jo vardas neužrašytas, bet vėliau netoliese buvo pastatytas paminklas. Likus trims savaitėms iki mirties jis parašė testamentą, kuriame didžiąją nuosavybės dalį paliko savo vyresniajai dukrai Susanai. Ji su savo palikuonimis gyveno tame name, kol 1670 m. mirė paskutinysis iš jų.
Reikia pažymėti, kad nemaža šios biografijos dalis yra gryni ortodoksų biografų prasimanymai. Pavyzdžiui, niekur neparašyta, jog Šekspyras kada nors mokėsi Stratfordo gramatikos mokykloje. Niekada nepasisakė nors vienas buvęs garsiojo dramaturgo klasės draugas ar mokytojas. Taip pat neaišku, ar jis tikrai vaidino trupėje. Iš pirmo žvilgsnio ši istorija gali atrodyti tikėtina. Tačiau kruopščiau ją patyrinėjus, iškyla didelių nesusipratimų.
Pirma problema — paminėta net daugelio ortodoksų biografų — yra ta, kad mes taip mažai žinome apie Šekspyro gyvenimą, daug mažiau, negu turėtume žinoti apie tokį talentingą žmogų. Bandydami paaiškinti šį stebinantį informacijos trūkumą, žmonės kartais sako: “Jis gyveno beveik prieš keturis šimtus metų.Todėl suprantama, kad daugelis dokumentų apie jį pasimetė.” Tačiau toks požiūris labai nuvertina turimos informacijos apie Šekspyro laikus kiekį. Jis gyveno ne kažkokiame užkampyje ar barbarų laikais, o Anglijoje, valdant karalienei Elžbietai, kai buvo gerai tvarkomi dokumentai, naudojamos spausdinimo mašinos, kai daugelis mokėjo skaityti ir rašyti. Žinoma, daug popierių pražuvo,
tačiau keli milijonai originalių dokumentų iš tos epochos vis dėlto išliko!
Paskatinti didžiulio susidomėjimo Viljamu Šekspyru, ištisa mokslininkų armija per tris kartas ieškojo informacijos apie šį literatūros genijų. Tie ieškojimai jiems atvėrė begalę informacijos apie visus kitus to meto svarbesnius poetus, o ir ne tokius svarbius. Tačiau viskas, ką jie rado apie Šekspyrą, tebuvo maždaug trys tuzinai nereikšmingų įrašų, ir nė vienas iš jų neapibūdino jo kaip poeto ir dramaturgo!
Mes daug daugiau žinome apie Fransio Bekono, karalienės Elžbietos, Beno Džonsono ar Edmundo Spenserio gyvenimus, negu apie Šekspyrą. Kontrastas lyginant jį su Izaoku Niutonu — didžiausiu mokslo genijumi istorijoje — tiesiog pribloškiantis. Mes turime daug tūkstančių originalių Niutono dokumentų ir apie Niutoną (kuris, kaip ir Šekspyras, kilo iš mažo Anglijos miestelio). Tiesa, Niutonas gimė septyniasdešimt aštuoneriais metais vėliau už Šekspyrą. Bet mes daug daugiau smulkios informacijos turime ir apie Galilėjų (gimusį tais pačiais metais, kaip Šekspyras), Mikelandželą (gimusį aštuoniasdešimt devyneriais metais anksčiau) ar net Bokačą (gimusį 1313), negu apie Šekspyrą.
Panaši problema yra ta, kad Londone didžiojo dramaturgo niekas niekada nėra matęs. Manoma, jog Šekspyras Londone gyveno apie dvidešimt metų (1592 — 1612). Tačiau nerasta nė vieno užrašo, kad per tuos dvidešimt metų kas nors savo akimis būtų matęs didįjį aktorių ir dramaturgą. Pamatę garsų aktorių Ričardą Burbagą ar sutikę dramaturgą Beną Džonsoną, žmonės aprašydavo tai, kaip įsimintiną įvykį. Tad nejaugi per tuos dvidešimt didžiausios Šekspyro šlovės metų Londone, išvydę jį scenoje, pasišnekučiavę su juo apie poeziją, susirašinėję su juo, sutikę jį pobūvyje ar gatvėje, jie manė, kad apie šį susitikimą neverta užsiminti?
Vienintelis tikėtinas čia išdėstytų faktų paaiškinimas yra toks: vardas “Viljamas Šekspyras” buvo savo asmenybę paslėpti bandžiusio aktoriaus pseudonimas ir jį susitikę žmonės nežinodavo, jog prieš juos — didysis Viljamas Šekspyras. Turbūt dar daugiau neaiškumų atsiranda, analizuojant požiūrį į Šekspyrą Stratforde prie Eivono. Nors Šekspyras laikomas didžiausiu Anglijos rašytoju ir gerai žinomu aktoriumi, jo gimtajame mieste, atrodo, niekas nežinojo, kad jis garsus žmogus! Tai dar keisčiau, turint omenyje, jog, išvykdamas iš Stratfordo, Šekspyras buvo neturtingas, o grįžo praturtėjęs — tokia permaina draugus ir kaimynus, savaime suprantama, turėjo sudominti. Tačiau faktas tas, kad jam gyvam esant, nė vienas iš jo draugų ar kaimynų Stratforde — net jo šeima! — nesikreipė į Šekspyrą, kaip į aktorių, dramaturgą, poetą ar apskritai literatą!
O kaip dėl Šekspyro pjesių rankraščių? Jie, žinoma, turėtų įrodyti, kad jis — autorius. Deja. nėra jo ranka rašytų pjesių, ankstyvųjų juodraščių, fragmentų, kokių nors nepublikuotų ar nebaigtų veikalų. Iš tikrųjų, be šešių parašų ant dokumentų, nėra nieko rašyto jo ranka! Nei užrašų, nei sąsiuvinių, nei dienoraščių. Neišliko nė vieno jo rašyto laiško net biznio reikalais. (Netgi pirmieji jo biografai neužsimena, kad būtų matę nors vieną jo ranka parašytą eilutę.) Sprendžiant iš viso to, atrodo, jog Šekspyras ne tik nebuvo rašytojas, bet kažin ar buvo raštingas!
Su tuo susijęs dalykas, kad Šekspyro tėvai, žmona ir vaikai — visi buvo neraštingi. Žmogus, tiesa, nepasirenka tėvų, o gyvenimo draugę gali pasirinkti nebūtinai dėl jos sugebėjimo skaityti, tačiau sunku patikėti, kad žmogus, kuriam rašytinis žodis reiškė tiek daug, būtų leidęs savo dukterims augti nemokančioms skaityti ir rašyti. Jeigu Šekspyras iš tikrųjų buvo Šekspyras, tai jis vienintelis garsus žmogus istorijoje, kurio vaikai liko neraštingi!
Neaiškus ir Šekspyro testamentas. Originalus dokumentas yra išlikęs: jis yra trijų lapų ilgumo ir gana smulkmeniškai paskirstytas jo turtas. Tačiau niekur neužsimenama apie kokias nors pjeses, eiles, rankraščius, asmeniškas knygas ar popierius. Nė menkiausios užuominos, kad jis norėtų, jog jo likusios pjesės būtų išspausdintos (tada dar buvo neišleista mažiausiai dvidešimt pjesių), ar kad jis apskritai yra gyvenime parašęs dramą ar poemą. Tai neišsimokslinusio, galbūt neraštingo pirklio testamentas.
Galima dar paminėti, jog tais laikais, kai Anglijos poetai, mirus vienam iš jų, rengdavo pompastiškas laidotuves ir kurdavo ilgiausias panegirikas. Apie Šekspyro mirtį 1616 metais neužsiminė nė vienas Anglijos rašytojas. Dėl Šekspyro mirties nė menkiausio apgailestavimo neišreiškė ir apskritai apie tai neužsiminė net Benas Džonsonas, vėliau tvirtinęs, kad buvo didelis Viljamo Šekspyro gerbėjas ir draugas. Aišku, jog kiti to meto poetai niekaip nesiejo stratfordiečio ir didžiojo dramaturgo.
Šių argumentų užtenka ir daugiau nebereikia įrodinėti, kad Šekspyras nebuvo dramaturgas ir kad “Viljamas Šekspyras” buvo tikrąjį autorių slėpęs pseudonimas. Tačiau yra dar daugiau svarių argumentų, įrodančių, jog Šekspyras nebuvo rašytojas, nors jie šiuo atveju nėra esminiai. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad daugelis rašytojų įtraukia į savo kūrinius epizodų iš savo gyvenimo. (Tokios situacijos dažnai sudaro kūrinio pagrindą.) Tačiau Šekspyro dramose nėra jokių įvykių ar aplinkybių, kurias būtų galima aptikti jo biografijoje.
Kitas argumentas yra tas, kad rašytojas Viljamas Šekspyras neabejotinai buvo labai gerai išsilavinęs žmogus. Tai liudija jo puikus žodynas (daug gausesnis už bet kurio kito dramaturgo), lotynų ir prancūzų kalbų mokėjimas, geras juridinės terminologijos išmanymas bei stebėtinas klasikinės literatūros pažinimas. Tačiau visi sutinka, kad Šekspyras nesimokė universitete ir (kaip aiškinta anksčiau) kažin ar lankė gramatikos mokyklą. Be to, tikrasis rašytojas, atrodo, buvo aristokratiškos kilmės, labai gerai žinojęs aristokratijos užsiėmimus (kaip lapių medžioklė ir medžioklė su sakalais), rūmų gyvenimą bei intrigas. O tikrasis Šekspyras buvo kilęs iš smulkiųjų biurgerių ir iš mažo miestelio.
Gali būti, kad be pėdsako dingo visi Šekspyro rašyti asmeniški ar biznio laiškai, jo užrašai, sąsiuviniai bei rankraščiai — nors žmonės linkę neišmesti iš garsenybių gautų laiškų. Gali būti, kad didžiausias Anglijos poetas sukūrė sau kaip epitafiją vaikišką, menkavertį eilėraštuką, kurį matome ant Šekspyro antkapio. Gali būti, jog žmogus, kurio pjesės rodo. kad jis žavėjosi protingomis, išsilavinusiomis moterimis, leido savo dukroms augti neraštingoms. Ir gali būti, kad, nors Šekspyras buvo garsiausias Anglijos rašytojas, nė vienas iš jo draugų, šeimos narių ar kaimynų Stratforde niekada jo nevadino aktoriumi, poetu ar dramaturgu. Tai labai neįtikėtina, bet gali būti!
Tačiau šiuo atveju, kaip dažnai būna, visuma didesnė už bet kurią iš jos dalių. Jeigu būtų tik vienas ar du nesusipratimai oficialioje istorijoje, būtų galima priimti toli siekiančius jų paaiškinimus. Bet po kurio laiko negalima nepastebėti, kad oficialioje istorijoje viskas atrodo neįtikėtina ir reikalinga specialių, dažnai toli siekiančių paaiškinimų. Problema ta, kad Viljamas Šekspyras iš Stratfordo prie Eivono buvo beveik neraštingas mažo miestelio pirklys, ir nei jo išsilavinimas, nei charakteris, nei veiksmai, nei tai, ką apie jį kalbėjo šeimos nariai ar kaimynai, nerodo, kad jis buvo didysis rašytojas Viljamas Šekspyras (Shakespeare).
Ką gi, jei dramų autorius ne Šekspyras, tai kas? Buvo siūlyta daug kitų žmonių, iš kurių žinomiausias — garsus filosofas Fransis Bekonas. Tačiau paskutiniaisiais metais susikaupę faktai stipriai nukreipė dėmesį į Edvardą de Verė. Apie Edvardą de Verė žinoma daug: jis mėgo nuotykius ir daugelis jo gyvenimo įvykių atsispindi jo dramose. Jis gimė 1550 metais, buvo 16-tojo Oksfordo grafo sūnus ir paveldėtojas, turtingas bei aukštos kilmės aristokratas. Kaip ir dera įpėdiniui, kurio titulas siekė normanų užkariavimų laikus, jaunąjį Edvardą mokė pagal visus lordų papročius: jodinėjimo, medžioklės, karo menų bei švelnesnių užsiėmimų — muzikos ir šokių. Nebuvo užmirštas ir jo akademinis lavinimas. Jis turėjo privačius lotynų, prancūzų kalbų bei kitų dalykų mokytojus. Pagaliau Kembridžo universitete jis gavo bakalauro laipsnį, o Oksfordo — magistro. Po to vienerius metus jis studijavo teisę garsiose Londono juridinėse korporacijose. Kai Edvardui buvo tik dvylika metų, mirė jo tėvas, ir motina ištekėjo antrą kartą. Edvardas nebeilgai su motina gyveno. Jis tapo karališkuoju globotiniu. Jam paskirtas globėjas buvo Viljamas Cecilas, Anglijos iždininkas ir ilgametis karalienės Elžbietos privačios tarybos narys. Kaip vyriausias ir labiausiai patikimas karalienės patarėjas, Cecilas buvo vienas įtakingiausių žmonių Anglijoje.
Jaunasis de Verė, kaip ir derėjo jo aukštam rangui, Cecilo namuose buvo laikomas šeimos nariu. (Tarpininkaujant Cecilui, nuo teismo buvo nuslėptas kažkoks paslaptingas incidentas, per kurį vaikinas nužudė vieną iš Cecilo tarnų.) Baigiantis jo paauglystei, de Verė buvo pristatytas rūmų aukštuomenei, kur jis sutiko visas to meto įžymybes, tarp jų pačią karalienę. Gražus, atletiškas jaunuolis jai patiko ir greitai jis tapo jos favoritu.
Būdamas dvidešimt vienerių metų, de Verė vedė savo globėjo dukrą Aną Cecil. Kadangi jie augo kartu, ir ji buvo vos ne jo sesuo, tokia santuoka atrodė gana neįprasta. (“Cymbeline” herojus Posthumus Leonatus taip pat yra savo globėjo dukterį vedęs karališkasis globotinis; esama ir daugiau panašumų su de Verė biografija.) Dvidešimt ketverių metų de Verė leidosi į ilgą kelionę po Europą. Jis aplankė Prancūziją, Vokietiją, dešimt mėnesių praleido Italijoje ir per Prancūziją grįžo į Angliją. Grįžtant Lamanšo sąsiauryje laivą užpuolė piratai, norėję paimti juos į nelaisvę ir pareikalauti išpirkos. Tačiau de Verė informavo piratus apie savo asmenišką draugystę su karaliene Elžbieta, ir šie nusprendė nedelsiant jį paleisti be jokios išpirkos. (Labai panašus įvykis ištinka Hamletą.) Tuo metu jo žmona Ana pagimdė dukrą. Nors mergaitė gimė praėjus tik aštuoniems mėnesiams po to, kai de Verė išvyko iš Anglijos, jis pareiškė, kad vaikas ne jo, ir, tvirtindamas, jog Ana svetimavo, atsisakė su ja gyventi. Daugelis istorikų spėja, kad jo kaltinimai buvo nepagrįsti. Matyt, de Verė priėjo tokią išvadą ir pats, nes po penkerių metų išsiskyrimo grįžo pas Aną. (Neteisingi jaunos žmonos kaltinimai svetimavimu dažna Šekspyro dramų tema. Pavyzdžiui, “Viskas gerai, kas gerai baigiasi”, “Cymbeline”, “Žiemos pasaka”, “Otelas”. Ir visais atvejais žmona atleidžia savo vyrui.)
Per penkerius išsiskyrimo metus de Verė turėjo meilės nuotykį su rūmų dama, ir ši tapo nėščia. Dėl to įširdusi karalienė Elžbieta įsakė de Verė areštuoti ir uždaryti Londono bokšte. Po kelių mėnesių jis buvo paleistas; tačiau, pasipiktinęs de Verė poelgiu, jį užpuolė ir sunkiai sužeidė tos damos draugas. Kurį laiką tarp abiejų šeimų truko gatvės karas, kol karalienė nepagrasino juos visus, jei nesiliaus, sukišti į kalėjimą. (Primena “Romeo ir Džiuljetą”.) De Verė grįžo pas savo žmoną, ir jie sugyveno dar penkis vaikus. Po to Ana, vos trisdešimt dvejų metų, staiga mirė. Po ketverių metų de Verė vėl vedė, ir jo antroji žmona gyveno ilgiau už jį.
Tuo metu de Verė finansiniai reikalai — kurie dėl jo išlaidumo buvo labai prasti — iš esmės pasitaisė. 1586 m., kai de Verė buvo trisdešimt šešešių, karalienė Elžbieta garantavo, jog kasmet iki gyvos galvos jis gaus po 1 000 svarų sterlingų. Tai prilygsta maždaug 100 000 dolerių grynais per metus šiandien! Nemenka suma, ypač turint omenyje, kad Elžbieta buvo itin šykšti! Keista, bet tame rašte neminimi jokie darbai, kuriuos de Verė turėtų už tai atlikti ar nuopelnai, už kuriuos jam atlyginama. Tačiau šią sumą ji mokėjo visą savo gyvenimą, o po jos mirties 1603 metais, toliau mokėjo jos įpėdinis karalius Džeimsas I.
De Verė visada labai domėjosi poezija bei teatru, draugavo su daugeliu literatų, jaunystėje rašė eiles ir pjeses savo vardu. (Tos ankstyvosios pjesės dingo, tačiau kelios poemos išliko. Kai kurios jos gana geros, nors nė iš tolo neprilygsta brandaus Viljamo Šekspyro kūrybai.) Deja, nė vienas iš tų kūrinių nebuvo išleistas dėl vyravusios nuomonės, kad aristokratui nedera rašyti poezijos publikuoti. (Toks požiūris šiandien atrodo labai keistas, tačiau istorikai sutinka, jog tais laikais jis buvo įprastas ir šis tabu retai buvo pažeidžiamas.) Tačiau po karalienės Elžbietos suteiktos dotacijos, de Verė savo vardu nebeparašė nė vienos eilutės. Nors po kelerių metų pradėtos publikuoti nežinomo autoriaus Viljamo Šekspyro poemos ir dramos.
Kodėl Elžbieta taip neįprastai kilniaširdiškai apdovanojo de Verė? Nors priežastis niekur nenurodyta, aišku, jog karalienė — kaip ir daugelis monarchų iki jos — rėmė talentingą menininką, tikėdamasi, kad jo pasiekimai išgarsins jos valdymą. Jeigu tai buvo jos motyvas, ji tikrai gavo, ko verti jos pinigai. Iš tiesų joks valdovas iki jos ar po jos geriau nebuvo pasirinkęs! Gavęs karalienės dotaciją, anksčiau labai aktyvus Edvardas de Verė, visiškai pasitraukė iš rūmų gyvenimo. Likusius aštuoniolika savo gyvenimo metų jis tikriausiai praleido, rašydamas bei peržiūrinėdamas savo garsiąsias pjeses ir poeziją, kurios išgarsino Viljamą Šekspyrą. Jis mirė 1604 metais per maro epidemiją ir buvo palaidotas netoli savo gimtojo kaimo Hakmio, prie Stratfordo miestelio. (Anglijoje buvo du miesteliai, pavadinti Stratfordu, ir tuo metu tas miestas buvo didesnis už Stratfordą prie Eivono.)
Priešingai Šekspyrui (Shakspere) — ar bet kuriam kitam siūlytam rašytojui — Edvardas de Verė, atrodo, puikiai atitinka paslaptingojo Viljamo Šekspyro (Shakespeare) reikalavimus. Jis buvo puikiai išsilavinęs, studijavęs teisę ir gerai mokėjo užsienio kalbas (lotynų, prancūzų, gal ir kitas). Jis buvo aristokratas ir pažinojo rūmų gyvenimą bei intrigas. Jis turėjo daug laisvo laiko kūrybai. Jis ne kartą buvo apibūdintas kitų kaip talentingas. Jis visą gyvenimą domėjosi teatru, o jaunystėje savo vardu rašė eiles bei pjeses. Gyvam esant, jis buvo vadinamas kaip vienas iš tų didikų, kurie kūrė poeziją, bet (dėl minėto tabu) jos nepublikavo savo vardu. Be to, jis buvo giriamas kaip gabiausias ir šauniausias iš taip besielgiančių džentelmenų. (Šiuos apibūdinimus galime rasti tų laikų likusiuose dokumentuose.)
31 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Viljamo Šekspyro dramose yra daugybė įvykių ir personažų, kuriuos galima lengvai identifikuoti, kaip susijusius su Edvardo de Verė gyvenimo įvykiais, žmonėmis ir situacijomis. (Keli jau paminėti, bet yra aibė kitų.) Vienintelė problema, pripažįstant de Verė dramų autoriumi, yra klausimas: kodėl jis slėpė savo identitetą? Galimi keli paaiškinimai:
1. Tuo metu buvo stiprus tabu didikams rašyti poeziją publikavimui ar dramas komerciniam teatrui.
2. Buvo žinoma, kad de Verė priklauso rūmų aukštuomenei. Kadangi daugelis dramų buvo apie rūmų gyvenimą, jeigu jis būtų pasirašinėjęs tikru vardu, žmonės būtų supratę (ir turbūt teisingai!), kad įvairūs veikėjai dramose yra įžeidžiančios realių rūmų didikų parodijos. Šiandien tokia kūryba priimama kaip savaime suprantama ir nors ji kai kam galbūt ne itin maloni autorius nuo to nenukenčia. Tačiau, pagal tų laikų standartus, tai galėjo baigtis teismu ar, dar greičiau, dvikova. Slėpdamas savo identitetą, de Verė vengė tokių problemų.
3. Daugelis Viljamo Šekspyro sonetų skirti mylimajai. Jeigu jis būtų pripažinęs autorystę, tai būtų akibrokštas jo žmonai.
4. Dar blogiau, daugelis kitų sonetų yra adresuoti vyrui ir dažnai buvo interpretuojami, kaip rodantys, jog autorius buvo homoseksualus ar biseksualus. Teisinga tokia interpretacija ar ne (daugelis kritikų mano, kad ne), pripažinimas, jog jis — sonetų autorius, būtų sukėlęs labai nemalonius jo šeimai gandus.
Galbūt nė vienas iš šių paaiškinimų nėra absoliučiai įtikinantis. Tačiau visi kartu jie gali būti pakankamas paaiškinimas, kodėl de Verė slėpė savo identitetą. Antra vertus, visiškai įmanoma, kad jis turėjo kitų priežasčių, kurių mes nežinome. (Pavyzdžiui, skirdama jam dotaciją, Elžbieta pareikalavo, kad jis laikytųsi visuomenės normų — ir vengtų galimų dvikovų tarp jos dvariškių, — nespausdindamas nieko savo vardu.) Žinome mes ar ne tikrąją de Verė savo autorystės slėpimo priežastį, jis visais kitais atžvilgiais tobulai atitinka Šekspyro reikalavimus, prie kurių niekas kitas net nepriartėja!
Paskutinis klausimas: kaip Šekspyras pradėtas laikyti pjesių autoriumi? Šis įsitikinimas, atrodo, prasidėjo nuo trijų užuominų, iš kurių kiekviena buvo padaryta, praėjus keleriems metams po Šekspyro mirties, ir kiekviena kažkokia dviprasmiška. Jeigu tai nėra keistas sutapimas, atrodo, jog kažkas iškrėtė nemalonų pokštą. Kas tai padarė ir kodėl?
Tiksliai atsakyti į šį klausimą sunku, bet greičiausiai tai de Verė šeimos narių darbas, kai maždaug 1620 metais jie nusprendė jo surinktus kūrinius išleisti ir ketino toliau slėpti jo identitetą. Jų motyvai turbūt gana panašūs į jo: skandalo baimė ar pažadas karalienei. Kad apgaulė būtų labiau tikėtina, jie nusprendė autoriumi pristatyti kitą žmogų. Šekspyras (Shakspere) buvo pasirinktas, aišku, dėl vardų panašumo. Be to, kadangi jis jau kelerius metus buvo miręs, jis negalėjo išduoti sumanymo; o kadangi jis buvo mažai žinomas Londone ir dar mažiau prisimenamas, mažai kas mieste galėjo suprasti, jog istorija apgaulinga.
Apgaulę turbūt buvo lengva palaikyti. Benas Džonsonas, parūpinęs įžanginį eilėraštį pirmajam leidimui, buvo įtikintas įtraukti porą dviprasmiškų eilučių, aiškiai užsimenančių (bet nepasakančių tiesiogiai), kad autorius kilo iš Stratfordo prie Eivono. Be to, buvo pasirūpinta, kad prie Šekspyro (Shakspere) kapo būtų pastatytas paminklas su stipriais (bet neaiškiais) gyriaus žodžiais. Kadangi Viljamo Šekspyro (Shakespeare) identitetas visada buvo slepiamas, kelių užuominių, jog jis buvo iš Stratfordo, pakako, kad prasidėtų ši istorija. Niekas tuo metu labai kruopščiai jos netikrino. (Literato biografija domėtasi daug mažiau, negu dabar.) Iki to laiko, kai 1709 metais Viljamas Rovas parašė pirmąją Šekspyro biografiją, žinojusieji tiesą jau seniai buvo mirę, o Šekspyro autorystės mitas giliau įsišaknijęs.
Leave a Reply