Viljamas Mortonas

Viljamas Mortonas (angl. William Morton 1819 m. rugpjūčio 9 d. Čarltonas, Masačusetsas – 1868 m. liepos 15 d. Niujorkas) – amerikiečių gydytojas ir odontologas. Išgarsėjo kaip nuskausminimo išradėjas, kai 1846 m. spalio 16 d. viešai pademonstravo eterio nuskausminamąjį poveikį.

Viljamo Tomo Gryno Mortono vardą turbut girdėjo nedaugelis. Tačiau jis buvo daug įtakingesnis žmogus už aibę kitų garsenybių, nes atrado nuskausminimą chirurgijoje. Nedaugelis atradimų istorijoje taip vertinami atskirų žmonių kaip nuskausminimas. Ir nedaugelis taip pakeitė žmonijos situaciją. Baisu net pagalvoti apie operacijas tais laikais, kai pacientas turėjo būti sąmoningas, kol chirurgas naršo tarp jo organų. Galimybė padėti tašką tokioms kančioms neabejotinai yra viena iš didžiausių dovanų, kokią žmogus gali įteikti savo draugams.

Mortonas gimė 1819 metais Carllone, Masačiusetse. Jaunystėje studijavo Baltimorės stomatologinės chirurgijos koledže. 1842 m. pradėjo stomatologo praktiką. Kurį laiką, 1842 — 1843 metais, jis buvo stomatologo, kuris pats domėjosi nuskausminimu, H. Velso, partneris. Tačiau, atrodo, jų partnerystė nebuvo produktyvi, ir 1843 m. pabaigoje ji nutrūko. Po metų Velsas pradėjo eksperimentuoti su azoto suboksidu (“juoko dujomis”), kaip nuskausminamąja priemone. Jis sugebėjo efektyviai panaudoti šią medžiagą savo stomatologinėje praktikoje Hartforde, Konektikute. Deja, vieša demonstracija, kurią jis surengė Bostone, buvo nesėkminga.

Dirbdamas savarankiškai Mortonas specializavosi įstatinėti dirbtinius dantis. Norint tinkamai tai atlikti, pirmiau reikėjo ištraukti senojo danties šaknis. Be nuskausminimo tai buvo labai nemaloni ir skausminga procedūra. Mortonas teisingai nustatė, jog azoto suboksidas nebus pakankamai efektyvus, ir ieškojo stipresnės medžiagos. Mortono pažįstamas, išsilavinęs gydytojas ir mokslininkas Čarlzas T. Džeksonas, pasiūlė išbandyti eterį. Kad eteris turi nuskausminamųjų savybių, daugiau kaip prieš tris šimtus metų buvo atradęs garsus švedų gydytojas ir alchemikas Paracelsas; viena ar dvi panašios žinutės buvo išspausdintos ir devynioliktojo amžiaus pradžioje. Tačiau nei Džeksonas, nei kuris kitas anksčiau apie tai rašęs žmogus nenaudojo šios cheminės medžiagos chirurginėse operacijose.

Eteris Mortonui pasirodė tinkama medžiaga, ir jis ją išbandė — pirma su gyvuliais (tarp jų savo šunimi), paskui su savimi. Pagaliau 1846 m. rugsėjo 30 d. pasitaikė puiki proga išbandyti eterį su pacientu. Į Mortono įstaigą su siaubingai geliančiu dantimi atėjo žmogus, pasiryžęs išbandyti bet ką, kad tik neskaudėtų, traukiant dantį. Mortonas suleido jam eterio ir ištraukė dantį. Atgavęs sąmonę, ligonis nustebo ir nudžiugo, jog nejautė jokio skausmo. Vargu ar buvo galima tikėtis geresnio rezultato, ir Mortonas jau galėjo regėti ateities sėkmę ir garbę.

Nors operacijoje dalyvavo liudininkai ir kitą dieną apie ją buvo rašyta Bostono laikraščiuose, ji nesusilaukė daugiau dėmesio. Reikėjo dramatiškesnio demonstravimo. Taigi Mortonas paprašė Dr. Džono C. Varenso, vyresniojo Masačiusetso ligoninės Bostone chirurgo, sudaryti galimybę grupei gydytojų pademonstruoti savąjį nuskausminimo būdą. Dr. Varensas sutiko, ir buvo paskirta data. 1846 m. spalio 16 d. prieš didelę gydytojų bei medicinos studentų auditoriją Mortonas vienam pacientui suleido eterio, o Dr. Varensas pašalino iš ligonio kaklo auglį. Nuskausminimas įvyko absoliučiai sėkmingai. Po šios demonstracijos, apie kurią nedelsiant parašė daugelis laikraščių, nuskausminimas per kelerius metus buvo pradėtas plačiau naudoti chirurginėse operacijose.

Praėjus kelioms dienoms po operacijos, Mortonas ir Džeksonas parašė prašymą dėl patento. Nors patentas jiems buvo įteiktas kitą mėnesį, neišvengta daugybės kovų dėl prioriteto. Mortono tvirtinimui, kad jo įnašas į nuskausminimo atradimą yra svarbiausias, prieštaravo keli kiti asmenys, ypač Džeksonas. Mortono lūkesčiai per šį atradimą praturtėti neišsipildė. Daugelis gydytojų ir ligoninių naudojo eterį ir nemokėjo jokių honorarų. Per kovas dėl prioriteto ir bylinėjimosi už išradimą Mortono gauti pinigai greitai baigėsi. 1868 metais Niujorke jis mirė nusivylęs ir išsekęs. Jam nebuvo nė keturiasdešimt devynerių.

Nuskausminimo nauda stomatologijai ir chirurgijai akivaizdi. Taigi vertinant Mortono svarbą, pagrindinė problema — kaip padalyti šį indėlį tarp Mortono ir kitų prisidėjusių žmonių. Tie kiti tai — Horacas Velsas, Čarlsas Džeksonas bei Džordžijos gydytojas Krofordas V. Longas. Apsvarsčius faktus, nuspresta, kad Mortono nuopelnas daug didesnis už kitų. Tai tiesa, kad Horacas Velsas pradėjo naudoti nuskausminimą savo stomatologinėje praktikoje beveik dvejais metais anksčiau už Mortono sėkmingą eterio panaudojimą. Tačiau Velso naudota priemonė, azoto suboksidas, nepadarė ir negalėjo padaryti perversmo chirurgijoje. Nepaisant kai kurių gerųjų savybių, azoto suboksidas nėra pakankamai stiprus nuskausminamasis vaistas, kad operacijose būtų naudojamas vienas. (Šiandien jis naudojamas su kitais vaistais
bei šiek tiek stomatologijoje.)

Eteris, priešingai, yra labai efektyvus ir universalus chemikalas, ir jo atsiradimas iš esmės pakeitė chirurgiją. Šiandien daugeliu atvejų galima rasti geresnį vaistą ar vaistų kombinaciją už eterį, tačiau po jo išbandymo maždaug šimtmetį jis buvo nepakeičiamas nuskausminamasis. Nepaisant jo trūkumų (jis lengvai užsidega, o po jo panaudojimo paprastai pykina), eteris turbūt vis dar universaliausias iš kada nors atrastų nuskausminamųjų. Jį lengva ir transportuoti, ir suleisti; o svarbiausia — eteris ir saugus, ir stiprus.

37 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Krofordas V. Longas (1815 — 1878) buvo Džordžijos gydytojas, naudojęs eterį chirurginėse operacijose jau nuo 1842, t. y. ketveriais metais anksčiau už Mortono demonstraciją. Tačiau Longas paskelbė savo rezultatus tik 1849 m., gerokai po Mortono demonstracijos, kuri padarė eterį žinomą medicininiam pasauliui. Tai lėmė, kad Longo darbas buvo naudingas tik saujelei pacientų, o Mortono — visam pasauliui.

Eterį panaudoti Mortonui pasiūlė Čarlzas Džeksonas, kuris dar ir patarė, kaip jį suleisti pacientams. Tačiau Džeksonas niekada nebandė panaudoti eterio chirurginėje operacijoje ir neinformavo medicinos pasaulio, ką jis žinąs apie šį chemikalą. Savo reputacija, surengdamas viešą demonstravimą, rizikavo ne Džeksonas, o Mortonas. Jeigu pacientas ant operacijos stalo būtų miręs, vargu ar Džeksonas būtų norėjęs atsakyti už tokias pasekmes.

Kur šiame sąraše turi būti Viljamas Mortonas? Galima jį palyginti su Džozefu Listeriu. Abu buvo medikai; abu išgarsėjo, pristatę naują techniką ar procedūrą, kuri padarė perversmą chirurgijoje ir gimdyme; abiejų inovacijos, atrodo, neabejotinos; nė vienas, nė kitas nebuvo pirmasis, panaudojęs techniką ar procedūrą, kurią jis išpopuliarino — prie abiejų inovacijos prisidėjo ir kiti žmonės. Mortoną statom aukščiau už Listerį daugiausia dėl to, kad, ilgainiui nuskausminimo panaudojimas tapo svarbesniu už antiseptinės chirurgijos atsiradimą. Šiaip ar taip, antiseptinių priemonių trūkumą operuojant bent iš dalies gali pakeisti šiuolaikiniai antibiotikai. O be nuskausminimo sudėtingos ar ilgos operacijos buvo neįmanomos, ir net paprastų operacijų buvo vengiama, kol tapdavo per vėlu jas atlikti.

Viešas praktiško nuskausminimo būdo pademonstravimas, kurį Mortonas surengė 1846 m. spalio rytą, yra vienas svarbiausių įvykių žmonijos istorijoje. Turbūt niekas geriau neapibūdina Mortono nuopelno, kaip įrašas jo antkapyje:

Viljamas T. G. Mortonas
Nuskausminamosios inhaliacijos išradėjas ir pritaikytojas,
Kurio dėka buvo išvengtas ir panaikintas skausmas operuojant;
Iki kurio operacija visais laikais buvo kančia,
Po kurio mokslas sutramdė skausmą.