Vilhelmas I Užkariautojas

Vilhelmas I Užkariautojas (apie 1027 m. – 1087 m. rugsėjo 9 d.) – Anglijos karalius ir Normandijos kunigaikštis. Vienas pačių žymiausių Anglijos valdovų, juo tapo po Heistingso mūšio 1066 metais.

1066 m. kunigaikštis Vilhelmas iš Normandijos su vos keliais tūkstančiais karių perplaukė Lamanšo sąsiaurį, norėdamas tapti Anglijos valdovu. Jo drąsus sumanymas pavyko, ir tai buvo paskutinė sėkminga svetimšalių invazija į Angliją. Normanų užkariavimas reiškė daug daugiau, negu tai, kad Anglijos sostą užėmė Vilhelmas, o vėliau jo įpėdiniai. Jis iš esmės veikė visą tolimesnę Anglijos istoriją.

Vilhelmas gimė apie 1027 metus Normandijos mieste Falaise, Prancūzijoje. Jis buvo nesantuokinis, bet vienintelis Normandijos kunigaikščio Roberto I sūnus. Robertas mirė 1035 m., grįždamas iš piligriminės kelionės į Jeruzalę. Prieš išvykdamas savo įpėdiniu jis buvo paskyręs Vilhelmą. Taip aštuonmetis Vilhelmas tapo Normandijos hercogu.

Šis paveldėjimas Vilhelmui reiškė ne valdžią ir turtus, o pavojų. Jis buvo tik mažas berniukas, apsuptas suaugusiųjų — feodalų baronų. Nenuostabu, kad baronų ambicijos buvo stipresnės už jų lojalumą, ir prasidėjo visiškos anarchijos periodas, per kurį buvo žiauriai nužudyti trys Vilhelmo sargybiniai bei jo mokytojas. Net padedant Vilhelmo globėjui, Prancūzijos karaliui Henrikui I, tais pirmaisiais metais berniukas vos išvengė mirties.

1042 m. paaugliui Viljamui buvo suteiktas riterio titulas. Po to jis asmeniškai įsitraukė į politinius įvykius. Po ilgų karų su Normandijos feodalais Viljamui pagaliau pavyko įtvirtinti savo valdžią kunigaikštystėje. (Iš pradžių jo nesantuokinis gimimas buvo didelis triukšmas oponentų akyse, kurie dažnai vadino jį “išpera”.) 1063 m. Viljamui pavyko užkariauti kaimyninę Maino provinciją, o 1064 m. jis buvo pripažintas ir kaimyninės Britanijos provincijos valdovu.

1042 — 1066 Anglijoje karaliavo Edvardas Išpažintojas. Kadangi jis buvo bevaikis, kilo įvairiausių intrigų, stengiantis paveldėti Anglijos sostą. Giminystės požiūriu, Viljamo galimybės pakeisti Edvardą buvo gana menkos: Edvardo motina buvo Viljamo senelio sesuo. Tačiau 1051 m. Edvardas, tikriausiai sužavėtas Viljamo talentų, pažadėjo jam sostą.

1064 m. į Viljamo rankas pakliuvo galingiausias Anglijos lordas bei artimas Edvardo bendrininkas ir svainis, Haroldas Godvinas. Viljamas elgėsi su Haroldu gerai, bet neišleido jo tol, kol šis neprisiekė remti Viljamo pastangas užimti Anglijos sostą. Taip išgauto pažado niekas nelaikytų įstatymiškai ar moraliai įpareigojančiu. Nelaikė ir Haroldas. Po Edvardo mirties 1066 m. Haroldas pats pareikalavo Anglijos sosto ir buvo išrinktas naujuoju karaliumi. Viljamas, trokšdamas išplėsti savo karalystę ir įtūžęs ant Haroldo, nusprendė įsiveržti į Angliją ir užgrobti sostą jėga.

Prancūzijos pakrantėje Viljamas surinko laivyną bei armiją ir 1066 m. rugpjūčio pradžioje buvo pasirengęs išplaukti. Tačiau ekspediciją kelioms savaitėms sulaikė nepalankūs šiaurės vėjai. Tuo metu iš Siaurės jūros į Angliją savarankiškai įsiveržė Haraldas Hardradas. Haroldas Godvinas, pasirengęs priešintis Viljamo invazijai, savo armiją laikė Anglijos pietuose. Dabar jis turėjo vesti ją į šiaurę, kad atremtų norvegų ataką. Rugsėjo 25 d. Stamfordo tilto mūšyje Norvegijos karalius žuvo, o jo pajėgos pasitraukė.

Vos po dviejų dienų Lamanšo sąsiauryje pasikeitė vėjas, ir Viljamas išplaukė su savo kariais į Angliją. Haroldas turbūt turėjo leisti Viljamui žygiuoti jo link arba bent turėjo palikti savo karius nuošalyje, prieš pasiūlydamas kautis. Tačiau jis greitai nuvedė savo armiją atgal į pietus susiremti su Viljamu. 1066 m. spalio 14 d. dvi armijos susikovė garsiajame Hastingsų mūšyje. Į dienos pabaigą Viljamo kavalerija ir šauliai sėkmingai sutriuškino anglosaksų pajėgas. Vakare žuvo ir pats karalius Haroldas. Jo du broliai buvo nužudyti mūšyje anksčiau, ir Anglijoje nebeliko vado, kuris būtų galėjęs surinkti naują armiją bei pasipriešinti Viljamo pastangoms užimti sostą. Viljamas buvo karūnuotas Londone Kalėdų dieną.

Per kitus penkerius metus vyko pavieniai maištai, bet Viljamas juos visus numalšindavo. Maža to, jis pasinaudojo šiais sukilimais kaip pretekstu konfiskuoti visą žemę Anglijoje ir paskelbti ją savo nuosavybe. Didžioji jos dalis buvo pavesta valdyti jo sekėjams normanams. Taip beveik visa anglosaksų aristokratija buvo pakeista normanais. (Kad ir kaip dramatiškai tai skambėtų, šiame valdžios perėmime tiesiogiai dalyvavo tik keli tūkstančiai žmonių. Žemę rausiantiems valstiečiams tai buvo paprasčiausias valdovų pasikeitimas.)

Viljamas visada tvirtino, kad jis yra teisėtas Anglijos karalius, ir per savo gyvenimą panaikino daugelį Anglijos institucijų. Norėdamas daugiau sužinoti apie savo naująsias valdas, Viljamas įsakė patikrinti gyventojus bei Anglijoje įsigytą nuosavybę. Taip atsirado didžiulė Anglijos nuosavybės aprašymo knyga (“Domesday book”), tapusi neįkainojamu istorinės informacijos šaltiniu. (Yra išlikę originalūs rankraščiai, kurie dabar saugomi Valstybinėje dokumentų įstaigoje (Public Record office) Londone.

Viljamas buvo vedęs ir turėjo keturis sūnus bei penkias dukteris. Jis mirė 1087 metais Rueno mieste, Šiaurės Prancūzijoje. Po to visi Anglijos monarchai buvo jo tiesioginiai palikuonys. Nors Viljamas Užkariautojas buvo turbūt svarbiausias iš visų Anglijos karalių, jis pats buvo ne anglas, o prancūzas. Jis gimė ir mirė Prancūzijoje, gyveno ten beveik visą gyvenimą ir kalbėjo tik prancūziškai (beje, buvo neraštingas).

68 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vertinant Viljamo įtaką istorijai, svarbiausia atminti, jog be jo normanai nebūtų užkariavę Anglijos. Viljamas nebuvo Anglijos sosto įpėdinis ir, išskyrus jo asmeniškas ambicijas bei sugebėjimus, normanų invazijai nebuvo istorinės priežasties ar būtinybės. Prancūzai nesiveržė į Angliją po romėnų užkariavimo jau tūkstantį metų. Po Viljamo laikų karo žygiai iš Prancūzijos (ar iš kur kitur) į Angliją devynis šimtmečius taip pat nebuvo sėkmingi.

Tad štai klausimas: kokią įtaką padarė normanų užkariavimas? Įsiveržusių normanų buvo palyginti mažai, bet jie stipriai paveikė Anglijos istoriją. Prieš penkis ar šešis šimtmečius nuo normanų užkariavimo Angliją ne kartą atakavo teutoniškos kultūros anglosaksai bei skandinavai. Patys normanai buvo vikingų palikuonys, bet jų kalba ir kultūra buvo prancūzų. Taigi normanų užkariavimas lėmė anglų ir prancūzų kultūrų suartėjimą. Taip Anglijoje atsirado prancūzų ir anglosaksų kultūrų mišinys, kuris negalėjo atsirasti kur nors kitur.

Viljamas įvedė Anglijoje pažangaus feodalizmo formą. Normanų karaliai, priešingai savo pirmtakams anglosaksams, turėjo kelių tūkstančių ginkluotų kunigaikščių armijas, pagal viduramžių standartus. Normanai buvo gabūs vadai, ir Anglijos vyriausybė tapo viena galingiausių bei efektyviausių Europoje. Kita įdomi normanų užkariavimo pasekmė buvo naujos anglų kalbos atsiradimas. Anglų kalboje atsirado daug naujų žodžių — tiek daug, jog šiuolaikiniuose anglų kalbos žodynuose daugiau prancūziškos ar lotyniškos kilmės žodžių, negu anglosaksiškos. Be to, per tris ar keturis šimtmečius po normanų užkariavimo labai greitai keitėsi anglų kalbos gramatika, t. y. supaprastėjo. Jei ne normanų užkariavimas, šiandieninė anglų kalba galėjo tik nedaug skirtis nuo vokiečių ir olandų kalbų. Tai vienintelis žinomas atvejis istorijoje, kai svarbi kalba dėl vieno žmogaus karjeros prarado savo pirminę formą (verta pažymėti, kad anglų kalba šiandien yra labiausiai vartojama pasaulyje.) Galima paminėti ir normanų užkariavimo poveikį Prancūzijai. Po to maždaug keturis šimtmečius vyko ilgi karai tarp Anglijos karalių (kurie dėl savo normaniškos kilmės turėjo žemių Prancūzijoje) ir Prancūzijos karalių. Šie karai prasidėjo būtent nuo normanų užkariavimo 1066 m. — iki tol Anglija su Prancūzija nekariavo.

Anglija daugeliu atžvilgių skiriasi nuo visų kontinentinių Europos šalių. Ir savo tapimu didele imperija, ir demokratinėmis institucijomis Anglija padarė didelę įtaką pasauliui — visiškai neproporcingą jos pačios dydžiui. Tad kokios apimties Viljamo Užkariautojo įnašai?

Istorikai nesutaria aiškindamiesi, kodėl šiuolaikinė demokratija iš pradžių įsigalėjo Anglijoje, o ne, tarkim, Vokietijoje. Tačiau anglų kultūra bei institucijos buvo anglosaksų ir normanų mišinys, kurį lėmė normanų užkariavimas. Antra vertus, kažin ar protinga būtų pernelyg aukštinti despotišką Viljamą dėl Anglijos demokratijos atsiradimo. Juk šimtmetį po normanų užkariavimo Anglijoje demokratijos beveik nebuvo.

Britų imperijos kūrimosi atžvilgiu, Viljamo įtaka atrodo aiškesnė. Iki 1066 m. Angliją daug kas puldinėjo. Po 1066 m. Anglijos padėtis pasikeitė. Stiprios centralizuotos Viljamo sukurtos ir jo įpėdinių palaikomos vyriausybės bei jos karinių resursų dėka, į Angliją niekas nebesiveržė. Priešingai, ji pati nuolat rengė užjūrio karines operacijas. Todėl natūralu, kad Europos valdžiai išsiplėtus užjūryje, Anglija ilgainiui įsigijo daugiau kolonijų, negu bet kuri kita Europos valstybė. Žinoma, negalima Viljamui Užkariautojui priskirti visų nuopelnų dėl to, kas vyko Anglijos istorijoje, tačiau normanų užkariavimas tikrai buvo netiesioginis daugelio tų įvykių faktorius. Todėl ilgalaikė Viljamo įtaka labai didelė.