Vaskas da Gama

Vaskas da Gama

Vaskas da Gama (portug. Vasco da Gama, gimė apie 1469 m. Sinesas, Alentežas, Portugalija – m. 1524 m. gruodžio 24 d. Kočis, Indija) – portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas.

Vaskas da Gama buvo portugalų tyrinėtojas, atradęs tiesioginį kelią iš Europos į Indiją, plaukiant aplink Afriką. Portugalai tokio kelio ieškojo jau nuo princo Henriko Jūrininko (1394 — 1460) laikų. 1488 m. Bartolomėjaus Diaso vadovaujama portugalų ekspedicija buvo pasiekusi ir apsukusi Gerosios Vilties kyšulį Afrikos pietuose. Po šio pasiekimo portugalų karalius suprato, kad nesibaigiantys jūrų kelio į Indiją ieškojimai jau arti sėkmės. Tačiau atsirado įvairių kliūčių, ir ekspedicija į Indiją iškeliavo tik 1497 m. Ekspedicijai vadovauti karalius skyrė Vaską da Gamą, smulkų aristokratą, gimusį apie 1460 m. Sinyje, Portugalijoje.

Da Gama iškeliavo 1497m. liepos 8 d. su keturiais laivais bei 170 žmonių įgula, kurioje buvo arabų kalbos vertėjų. Ekspedicija iš pradžių keliavo Žaliojo kyšulio salų link. Paskui, užuot plaukęs palei Afrikos pakrantę, kaip darė Diasas, da Gama pasuko į pietus, į Atlanto vandenyną. Ilgą laiką plaukęs į pietus, jis pagaliau pasuko į rytus, kad pasiektų Gerosios Vilties kyšulį. Tai buvo išmintingai pasirinktas kelias, trumpesnis, negu plaukiant palei pakrantę, tačiau reikalaujantis didesnių navigacinių sugebėjimų. Dėl pasirinkto kelio da Gamos laivų įgula nematė žemės net devyniasdešimt tris dienas — beveik trigubai ilgiau nei Kolumbo įgula!

Da Gama apsuko Gerosios Vilties kyšulį lapkričio 22 d. ir toliau plaukė rytine Afrikos pakrante. Pakeliui į šiaurę jis sustojo keliuose musulmonų valdomuose miestuose, tarp jų Mombase ir Malindyje (šiandieninėje Kenijoje). Malindyje jis pasisamdė vedlį indą, kuris dvidešimt tris dienas rodė kelią per jūrą į Indiją. 1498 m. gegužės 20 d., praėjus maždaug dešimčiai mėnesių nuo išvykimo iš Portugalijos, Vaskas da Gama atvyko į Kalkutą, svarbiausią Pietų Indijos prekybos centrą. Kalkutos valdovas Zamorinas iš pradžių da Gamą sutiko su džiaugsmu. Tačiau greitai jis nusivylė pigiomis jūrininko dovanomis. Nusivylimas ir musulmonų pirklių, jau anksčiau valdžiusių Indijos vandenyno prekybos kelius, priešiškumas sutrukdė da Gamai sudaryti prekybinę sutartį su Zamorinu. Vis dėto, išvykdamas iš Kalkutos rugpjūčio mėnesį, da Gama savo laive turėjo puikų prieskonių krovinį bei nemažai indų vergų.

Kelionė atgal buvo sunkesnė, negu pirmyn. Perplaukti Arabų jūrą prireikė maždaug trijų mėnesių, ir daug įgulos mirė nuo skorbuto. Saugiai grįžo tik du laivai: pirmasis pasiekė Portugaliją 1499 m. liepos 10 d.; paties da Gamos laivas atplaukė dar po dviejų mėnesių. Po visos kelionės buvo išlikę tik 55 įgulos nariai — mažiau kaip trečdalis ją pradėjusių. Vis dėlto, da Gamai grįžus į Lisaboną 1499 m. rugsėjo 9 d., ir jis, ir karalius teisingai suprato, jog ši dvejus metus trukusi kelionė yra didžiulė sėkmė.

Po šešių mėnesių portugalų karalius išsiuntė kitą ekspediciją, vadovaujamą Pedro Aivaro Kabralo. Kabralas sėkmingai pasiekė Indiją, pakeliui atrasdamas Braziliją (nors kai kurie istorikai mano, kad ją daug anksčiau atrado kiti portugalų tyrinėtojai), ir grįžo į Portugaliją su daugybe prieskonių. Tačiau Kalkutoje buvo nužudyti keli Kabralo žmonės, todėl 1502 m. Vaskas da Gama su dvidešimties laivų armada buvo nusiųstas keršyti.

Šioje ekspedicijoje da Gamos elgesys buvo žiaurus. Prie Indijos pakrantės jis užgrobė arabų laivą, pasiėmė jo krovinių ir sudegino jį jūroje. Visi jame buvusieji — keli šimtai žmonių, tarp jų moterys ir vaikai — žuvo. Atkeliavęs į Kalkutą, da Gama griežtai pareikalavo, kad Zamorinas išvytų iš uosto visus musulmonus. Zamorinui nepaklusus, da Gama išžudė trisdešimt aštuonis indų žvejus ir susprogdino uostą. Įtūžęs, tačiau bejėgis, Zamorinas išpildė da Gamos reikalavimus. Pakeliui į namus da Gama Rytų Afrikoje įkūrė kelias portugalų kolonijas.

Už šiuos darbus jis buvo dosniai apdovanotas Portugalijos karaliaus — titulais, dvarais, pinigais. Da Gama vėl iškeliavo į Indiją tik 1524 m., kai naujasis Portugalijos karalius jį paskyrė vicekaraliumi. Praėjus keliems mėnesiams po jo atvykimo į Indiją, da Gama susirgo ir ten 1524 m. gruodį mirė. Po kurio laiko jis buvo palaidotas prie Lisabonos. Da Gama buvo vedęs ir turėjo septynis vaikus. Pagrindinė Vaško da Gamos kelionės svarba yra ta, kad jis atrado tiesioginį kelią iš Europos į Indiją ir Tolimuosius Rytus, kuriuo vėliau naudojosi daugelis šalių.

Iš pradžių didžiausios reikšmės tai turėjo Portugalijai. Atradusi naująjį prekybinį kelią į Rytus, ši anksčiau neturtinga šalis civilizuoto pasaulio pakraštyje greitai tapo viena turtingiausių Europos šalių. Jie turėjo valdų Indijoje, Indonezijoje, Madagaskare, Rytų Afrikos pakrantėje ir kitur. Tai praturtino jų nuosavybę Brazilijoje bei kolonijinėje imperijoje Vakarų Afrikoje, kurią jie buvo pradėję kurti dar iki da Gamos kelionių. Kelias iš šių kolonijų portugalams pavyko išlaikyti iki dvidešimto amžiaus antrosios pusės.

Vasko da Gamos naujo prekybinio kelio į Indiją atradimas buvo didelis smūgis musulmonų pirkliams, kurie jau anksčiau valdė prekybinius kelius Indijos vandenyne. Su šiais pirkliais portugalai greitai susidorojo. Be to, sausumos keliai iš Europos į Indiją tapo nebenaudingi, nes portugalų atrastas jūrų kelias aplink Afriką buvo pigesnis. Tai buvo neparanku ir otomanų turkams, ir Italijos prekybiniams miestams, kurie anksčiau kontroliavo rytinę prekybą. Tačiau likusiai Europos daliai tai reiškė gėrybių iš Tolimųjų Rytų atpigimą.

Tačiau galiausiai Vasko da Gamos kelionė didžiausią įtaką padarė ne Europai ar Artimiesiems Rytams, o Indijai ir Pietryčių Azijai. Iki 1498 m. Indija buvo izoliuota nuo Europos. Didesnę savo istorijos dalį Indija buvo uždara šalis, ir langą į pasaulį turėjo tik iš šiaurės vakarų. Da Gamos kelionės lėmė tiesioginį Indijos kontaktą su europietiškąją civilizacija per jūros kelius. Europiečių įtaka bei valdžia Indijoje vis stiprėjo, kol antrojoje devyniolikto amžiaus pusėje visas žemynas tapo pavaldus Britanijos sostui. (Reikia pažymėti, jog tai vienintelis atvejis istorijoje, kai visą Indiją valdė vienas valdovas.) Indonezija taip pat pirmą kartą pateko į europiečių įtaką, o vėliau buvo visiškai jų užvaldyta. Tik dvidešimto amžiaus viduryje šios sritys atgavo savo autonomiją.

Vaską da Gamą galima palyginti tik su Kristupu Kolumbu. Kai kuriais atžvilgiais šis palyginimas išeina į naudą da Gamai. Jo kelionė buvo daug įspūdingesnis pasiekimas — tris kartus ilgesnė už Kolumbo (ir atstumu, ir trukme). Ji pareikalavo daug didesnių sugebėjimų. (Kolumbas, kad ir kaip toli būtų keliavęs, negalėjo praplaukti Naujojo Pasaulio, o Vaskas da Gama galėjo ir nerasti Gerosios Vilties kyšulio ir pasiklysti Indijos vandenyne.) Be to, da Gamai pavyko pasiekti tikrąjį kelionės tikslą.

Žinoma, galima paprieštarauti, kad Vaskas da Gama neatrado naujo pasaulio, o tik užmezgė ryšį tarp europiečių ir jau gyvenamo regiono. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie Kolumbą. Kolumbo kelionės turėjo milžinišką įtaką Vakarų pusrutulyje gyvavusioms civilizacijoms; da Gamos kelionė lėmė Indijos ir Indonezijos civilizacijos pasikeitimus.

86 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vertinant Kolumbo ir da Gamos svarbą, reikia neužmiršti, kad nors ir Šiaurės, ir Pietų Amerika daug didesnės už Indiją, pastarojoje gyventojų daugiau, negu visame Vakarų pusrutulyje kartu! Vis dėlto, Kolumbas buvo nepalyginti svarbesnis už Vaską da Gamą. Pirma, kelionė aplink Afriką į Indiją ne Vaško da Gamos idėja. Portugalijos karalius buvo nusprendęs siųsti tokią ekspediciją dar gerokai iki to, kai jis pasirinko Vaską da Gamą jai vadovauti. O Kolumbo ekspedicija buvo vykdoma jo paties iniciatyva. Karalienės Izabelės finansinės pagalbos prašė taip pat jis pats. Jei ne Kolumbas, Naujasis Pasaulis galėjo būti atrastas daug vėliau ir tai būtų padariusi galbūt kita šalis. Antra vertus, jeigu Vaskas da Gama niekada nebūtų gyvenęs, portugalų karalius paprasčiausiai būtų pasirinkęs kitą žmogų vadovauti ekspedicijai. Net jeigu tam žmogui būtų nepasisekę, portugalai tikrai nebūtų atsisakę savo senų ketinimų surasti tiesioginį kelią į Indiją, kai sėkmė atrodė jau taip arti. Be to, turint omenyje vakarinėje Afrikos pakrantėje egzistavusias portugalų bazes, maža buvo tikimybė, kad Indiją pirmoji būtų pasiekusi kita Europos tauta.

Antra, europiečių įtaka Indijai bei Tolimiesiems Rytams nebuvo tokia didžiulė, kaip europiečių įtaka Vakarų pusrutuliui. Kontaktas su Vakarais Indijos civilizaciją ilgainiui stipriai pakeitė. Tačiau per kelis dešimtmečius po Kolumbo kelionės Naujojo Pasaulio civilizacijos buvo visiškai sunaikintos.

Kaip negalima girti (ar kaltinti) Kristupo Kolumbo dėl visko, kas po jo įvyko Vakarų pusrutulyje, taip negalima visų nuopelnų priskirti da Gamai dėl europiečių
kontakto su Rytais pasekmių. Vaskas da Gama yra tik viena grandis ilgoje grandinėje, kurią sudaro: Henrikas Jūrininkas; daugybė portugalų kapitonų, tyrinėjusių vakarinę Afrikos pakrantę; Bartolomėjus Diasas; pats da Gama; jo artimiausi pasekėjai (kaip Franciskas da Almeida ir Alfonsas da Albukverkas); ir daugelis kitų žmonių. Todėl, Vaskas da Gama buvo svarbiausia šios grandinės grandis. Tačiau jis neužima tokios padėties kaip Kolumbas panašioje grandinėje žmonių, dalyvavusių europizuojant Vakarų pusrutulį. Dėl šios priežasties jis užima daug žemesnę padėtį nei Kolumbas.