Saigo Takamoris
Saigō Takamori (Takanaga) (jap. 西郷隆盛 = Saigō Takamori; 1828 m. sausio 23 d. − 1877 m. rugsėjo 24 d.) − vienas įtakingiausių samurajų Japonijos istorijoje.
Takamori gime Sacumos žemėje (dabar Kagošimos prefektūra). Jis buvo vyriausias sūnus neturtingoje samurajų šeimoje.
1854 m. Takamori įsijungė į politinį gyvenimą, aktyviai palaikydamas savo siuzereno politiką. 1858 m. mirus siuzerenui, Takamori grįžo į Sacumą ir sukūrė šeimą.
1861 m. Takamori buvo vėl pašauktas į tarnybą naujojo kunigaikščio Simadzu Hisamicu. 1864 m. Takamori buvo paskirtas Sacumos kunigaikštystės armijos vadu.
1868 m. Saigō Takamori tapo pirmosios Meidži vyriausybės nariu. 1871−1873 m. Vyriausybės nariams lankantis Amerikoje ir Europoje, Takamori faktiškai vadovavo šaliai ir, viršijęs savo įgaliojimus padarė keletą reformų, tuo sukeldamas didelį nepasitenkinimą tarp vyriausybės narių. Takamori nesutiko su Japonijos modernizacija ir reikalavo aneksuoti Korėją iki to, kol tai, jo manymu, padarys vakarų šalys. Nesulaukęs pritarimo savo politikai, 1873 m. Saigo Takamori paliko vyriausybę ir grįžo į Kagošimą.
Netrukus Takamori įkūrė samurajų mokyklą, kurioje mokėsi samurajai atsisakę savo postų vyriausybėje ir tapdami jo pasekėjais. 1877 m. jie sukilo prieš centrinę valdžią, kuri panaikino jų privilegijas ir pensijas. Samurajų išpuolių prieš Meidži reformas apogėjumi tapo Sacumos sukilimas. Patyręs pralaimėjimą prie Kumamoto, Takamori atsitraukė į Kagošimą. Miesto apgulties metu Takamori buvo sužeistas ir nusižudė pagal samurajų papročius.
2003 m. pagal istorinius faktus buvo sukurtas filmas apie Saigo Takamorį „Paskutinis samurajus“.
Leave a Reply