Ronaldas Reiganas

Ronaldas Vilsonas Reiganas (angl. Ronald Wilson Reagan, 1911 m. vasario 6 d. – 2004 m. birželio 5 d.) – 40-asis JAV prezidentas (1981–1989 metais) ir 33-asis Kalifornijos gubernatorius (1967–1975 metais).

Eidamas prezidento pareigas, Reiganas įgyvendino naujas drąsias politines ir ekonomines iniciatyvas. Jo mokesčių mažinimo ekonominę politiką, pramintą „Reiganomika“, sudarė dereguliacija (valstybės kainų reguliavimo panaikinimas) ir žymus mokesčių sumažinimas, įvykdytas 1981 metais. Reigano pirmosios kadencijos metu buvo pasikėsinta į jo gyvybę. Pirmoji kadencija taip pat pasižymėjo tuo, kad prezidentas laikėsi tvirtos pozicijos ir nedarė nuolaidų profesinėms sąjungoms. Be to, Reiganas įsakė pradėti karinius veiksmus Grenadoje. Ronaldas Reiganas triuškinančiu skirtumu buvo perrinktas antrajai kadencijai. Antrosios kadencijos metu buvo užbaigtas Šaltasis karas, įvykdytas Libijos bombardavimas, atskleistas Irano-Kontros skandalas (skandalas dėl prekybos ginklais su Iranu ir Nikaragvos kontrrevoliucionierių (Kontrų) rėmimo). Prezidentas taip pat inicijavo karinių pajėgų didinimą kaip ginklavimosi varžybų su Sovietų Sąjunga manevrą, atsisakydamas tarptautinių santykių įtampos mažinimo strategijos. Reiganas viešai pavadino SSRS „blogio imperija“ ir rėmė antikomunistinius judėjimus visame pasaulyje. Jis vedė derybas su Sovietų Sąjungos generaliniu sekretoriumi Michailu Gorbačiovu. Derybos baigėsi vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės sutartimi, kuria abi pusės įsipareigojo mažinti savo branduolinių ginklų arsenalą.

Reiganas baigė savo prezidentavimą 1989 metais. 1994 metais jis atskleidė, kad jam buvo diagnozuota Alzhaimerio liga. Jis mirė po 10 metų, 2004 metais, būdamas 93-ejų metų amžiaus.

Tėvas – Džonas (Džekas) Reiganas (kilęs iš airių katalikų šeimos), motina – Neli Vilson Reigan (kilusi iš škotų-anglų šeimos). Dėl Reigano išvaizdos panašumo į „storą mažą olandą“ ir jo šukuosenos tėvas vadindavo jį olandu (angl. Dutch). Ši pravardė lydėjo Ronaldą visą jo jaunystę. Reiganų šeima trumpai gyveno keliuose Ilinojaus miestuose ir miesteliuose, tokiuose kaip Monmaufe, Geilsberge ir Čikagoje, iki 1919 metų, kai jie grįžo atgal į Tampiko miestą, į butą virš vienos parduotuvės. Kai Reiganas buvo išrinktas prezidentu, gyvendamas viršutiniame Baltųjų Rūmų aukšte, privačiose patalpose, Reiganas šmaikštavo, kad jis jaučiasi lyg vėl gyvendamas virš parduotuvės.

1920-ųjų metų pabaigoje, užsidarius minėtai parduotuvei, Reiganų šeima persikėlė į Diksoną, kur Ronaldas lankė vidurinę mokyklą, kurioje jis susidomėjo vaidyba, sportu, istorijų pasakojimu. 1926 metais gavo pirmąjį darbą – gelbėtojo pareigas Rok Riveryje Louelo parke, netoli Diksono. „Aš išgelbėjau 77 gyvybes“, sakė Reiganas interviu, paminėdamas, kad jis įpjaudavo ant rąsto žymę už kiekvieną jo išgelbėtą gyvybę. Po vidurinės mokyklos Reiganas lankė Eurekos koledžą, kurioje jis buvo „Tau Kappa Epsilon“ brolijos nariu. Reiganas kolegijoje specializavosi ekonomikoje ir sociologijoje, buvo aktyvus sporte, įskaitant ir futbolą.

1932 metais baigęs Eurikos koledžą, Reiganas išvažiavo į Ajovos valstiją, kur dalyvavo perklausoje darbui mažo miestelio radijo stotyje ir gavo futbolo komentatoriaus darbą Ajovos universitete. Kiek vėliau dirbo pranešėju vienoje radijo stotyje.

Keliaudamas darbo reikalais Kalifornijoje, 1937 metais Reiganas dalyvavo aktorių perklausoje, po kurios jis pasirašė septynerių metų kontraktą su Warner Brothers kino studija. Reiganas debiutavo 1937 metų filme „Meilė tiesioginiame eteryje“. Kitas žymesnis filmas, kuriame jis vaidino, yra 1942 metų filmas „Kings Row“ („Karalių ginčas“), kuris buvo nominuotas Oskarui. Taip pat vadino filmuose: „Tennessee’s Partner”, „Hellcats of the Navy”, „This Is the Army”, „Bedtime for Bonzo”, „Cattle Queen of Montana”, „The Killers”. Per visą savo kino karjerą Reiganas vaidino 54 meniniuose filmuose, dauguma kurių buvo mažo biudžeto filmai, skirti mažoms auditorijoms. Reigano vaidyba nesulaukė visuotinio pripažinimo.

Baigęs 14 mėnesių trukusius neakivaizdinius karinius kursus, 1937 metų balandį Reiganas buvo įrašytas į rezervą kaip laisvai samdomas karys. Kiek vėliau, 1937 metų gegužę, Reiganui buvo suteiktas Kavalierių karininkų rezervistų korpuso antrojo leitenanto laipsnis. Nuo birželio 18 dienos jis buvo įrašytas į 323-ąją kavaleriją.

1942 metų balandžio 18 dieną, jis buvo pakviestas atlikti savo karinę tarnybą, tačiau dėl trumparegystės medicininė komisija klasifikavo Ronaldą kaip ribotų galimybių, o tai neleido jam tarnauti užsienyje (tai yra Europoje, kur vyko pagrindiniai Antrojo pasaulinio karo veiksmai).

Reiganas pirmąją užduotį vykdė San Franciske, Fort Meisono krovinių uoste, kur jis ėjo ryšių tarnybos karininko pareigas. Karinių oro pajėgų prašymu Reiganas iš kavalerijos perėjo į karines oro pajėgas, ir buvo užrašytas į Pirmąjį kino gamybos kompleksą Kavlero mieste, Kalifornijos valstijoje. 1943 metų vasario 14 dieną jis buvo pakeltas pareigose iki pirmojo leitenanto. 1944 metų sausį Ronaldui suteiktas kapitono rangas. Tų pačių metų vasarį kapitonas Reiganas buvo nukreiptas į Niujorką. 1944 metų lapkričio 14 dieną, jis buvo paskirtas į 18-ąją karinių oro pajėgų bazę Kalvele, kur jis ir pasiliko tarnauti iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Reiganas buvo rekomenduotas pakelti iki majoro rango, tačiau rekomendacija nebuvo priimta. Ronaldas Reiganas baigė tarnybą 1945 metų gruodžio 9 dieną. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, jo kompleksas karinėms oro pajėgoms pagamino 400 mokomųjų trumpametražinių kino filmų.

1941 metais Reiganas buvo išrinktas į Kino aktorių gildijos (KAG) direktorių tarybą. Per pirmuosius jo dalyvavimo šioje profesinėje sąjungoje metus Ronaldas neturėjo jokios įtakos gildijos veikloje. Jis tiesiog dalyvaudavo vykdomuosiuose posėdžiuose, klausydamasis, ką kalba labiau patyrę įtakingi gildijos nariai, tarp kurių buvo ir gana žymūs to meto aktoriai. 1946 metais, po demobilizacijos, Ronaldas tapo trečiuoju KAG viceprezidentu. 1947 metais organizaciją sukrėtė viešųjų ir privačių interesų konfliktas, kuris baigėsi šešių KAG direktorių tarybos narių ir paties KAG prezidento atsistatydinimais. Reiganas buvo iškeltas kandidatu priešlaikiniuose KAG prezidento rinkimuose, kuriuos jis ir laimėjo. Vėliau, nuo 1947 iki 1952 metų, jis buvo perrinktas prezidentu penkerius metus iš eilės. Šeštą kartą KAG prezidentu jis buvo išrinktas 1959 metais.

1947 metais Reiganas, kaip gildijos prezidentas, davė parodymus senato antiamerikietiškos veiklos komisijai dėl komunistų įtakos kino industrijai. Reiganas buvo įsitikinęs, kad komunistai stengiasi užimti kino industriją.

Reigano, kaip profesionalaus aktoriaus, paskutinis pasirodymas buvo televizijos seriale „Mirties Slėnio Dienos“ 1964-65 metais.

1938 metais Reiganas filmavosi filme „Brolis žiurkė“ kartu su aktore Džein Vaiman (1914–2007). Jų sužadėtuvės įvyko teatre „Čikaga“. Pora susituokė 1940 metų sausio 26 dieną. Jie turėjo du vaikus: Mauryn (1941–2001) ir Kristiną (gimė ir mirė 1947 m.). Trečiąjį vaiką – Maiklą (gim. 1945 m.), Reiganai įsisūnijo. Pora išsiskyrė 1948 metų birželio 28 dieną.

1949 metais Ronaldas susipažino su aktore Nensė Deivis, kuri vėliau palaikė su Reiganu ryšį kaip su Kino Aktorių Gildijos prezidentu. Jis padėjo jai dėl to, kad jos pavardė atsidūrė Holivudo „juodajame sąraše“ (ją supainiojo su kita bendrapavarde aktore). Nensė aprašė šį jų susitikimą taip: „Nežinau, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet tai buvo malonus suartėjimas“. Reiganas pasipiršo jai viename Los Andželo restorane. Pora susituokė 1952 metų kovo 4 dieną Litl Braun bažnyčioje, San Fernando slėnyje. Susilaukė 2 vaikų: Patricijos (g.1952 spalio 22 d.) ir Rono (g.1958 gegužės 20 d.).

Aprašoma, kad jų santykiai iš ties buvo artimi ir intymūs. Kai Ronaldas tapo JAV prezidentu, o Nensė pirmąją ledi, jie dažnai demonstravo savo meilę vienas kitam. Prezidento spaudos atstovė pažymėjo: „Jų santykiai niekada nenustojo būti kasdieniais, jie nenustojo rodyti vienas kitam dėmesio ženklų.“ Ronaldas vadino savo žmoną Mamyte, ji vadino jį Roniu.

1952 ir 1956 metais Ronaldas Reiganas buvo prezidento D. Eizenhauerio rinkimų kampanijos dalyvis, o 1960 m. padėjo R. Niksonui. 1962 m. perėjo į respublikonų partiją, sakydamas, kad ne jis paliko demokratų partiją, o demokratų partija paliko jį. 1964 m. dalyvaudamas respublikonų kandidato B. Goldvoterio, atskleidė savo ideologines pažiūras, sakydamas: „JAV Tėvai-įkūrėjai žinojo, kad vyriausybė negali kontroliuoti ekonomikos nemanipuliuodami žmonėmis. Jie žinojo, kad jei vyriausybė nori kažko pasiekti, ji turi panaudoti jėgą ir prievartą tikslo pasiekimui. Atėjo laikas pasirinkti“. Vėliau ši kalba, pavadinta „Laikas pasirinkti“, tapo plačiai žinoma ir laikoma Reigano politinės karjeros pradžia.

Kalifornijos respublikonai po šios jo kalbos, sužavėti jo politinėmis nuostatomis ir charizma, 1966 m. iškėlė Reiganą kandidatu į Kalifornijos gubernatoriaus postą. Jo rinkiminėje kampanijoje išsiskyrė dvi pagrindinės temos: „priversti grįžti į darbą dykaduonius, besinaudojančius gerove“ ir „apsivalyti nuo sumaišties Berklio universitete (pacifistinius ir antiglobalistinius protestus)“. R. Reiganas laimėjo prieš pareigas einantį gubernatorių Edmundą Petą-Brauną, kuris pretendavo trečiai kadencijai. 1967 metų sausio 3 dieną Ronaldas davė priesaiką. Reigano gubernatoriaus darbas padėjo suformuoti jo politiką, kurios jis laikėsi vėlesnėje savo politinėje karjeroje, einant prezidento pareigas.

1976 metais Reiganas metė iššūkį pareigas einančiam prezidentui Džeraldui Fordui dėl tapimo Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus. Reiganas greitai įtvirtino savo, kaip konservatyvaus kandidato, reputaciją, padedamas, Amerikos Konservatorių Sąjungos, kuri tapo pagrindiniu jo politinio pagrindo komponentu. Dž. Fordas tuo tarpu buvo laikytas daugiau nuosaikių pažiūrų respublikonu.

Nepaisant dviprasmiškos rinkimų eigos – laimint tai vienam, tai kitam kandidatui, viršų vos ne vos paėmė Dž. Fordas su 1184 delegatų balsų prieš 1070 Reiganui atiduotų delegatų balsų. Kalboje, kurioje jis pripažino savo pralaimėjimą, jis pažymėjo branduolinio karo pavojų bei grėsmę, kurią kelia Sovietų Sąjunga. Šiuose rinkimuose respublikonas Dž. Fordas pralaimėjo demokratų kandidatui į prezidentus Džimiui Karteriui.

1980 metų prezidentinė kampanija tarp Reigano ir prezidento pareigas einančio Džimio Karterio vyko, kai šalį kamavo vidinės problemos bei tebevykstanti įkaitų krizė Irane. Reigano rinkimų kampanija pabrėžė keletą fundamentalių principų: mažesnius mokesčius ekonomikos stimuliavimui, mažesnį valdžios kišimąsi į žmonių gyvenimus, valstijų teises ir stiprią nacionalinę gynybą.

Tapęs Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus, Reiganas pasirinko Džordžą H. W. Bušą savo kandidatu į viceprezidentus. Reiganas laimėjo rinkimus, laimėjęs 44 valstijose ir surinkdamas 489 rinkėjų kolegijos narių balsus, kol tuo tarpu Dž. Karteris surinko 49 balsus, laimėdamas šešiose valstijose ir Vašingtone (sostinėje). Reiganas laimėjo 50,7 % rinkėjų balsų, Karteris 41 %, o nepriklausomas kandidatas Džonas Andersonas (liberalus Respublikonas) gavo 6,7 %. Respublikonai pirmą kartą nuo 1952 metų užėmė Senatą, gaudami 34 parlamento rūmų vietas, tačiau Demokratai išsilaikė daugumoje.

Būdamas prezidentu, Ronaldas Reiganas laikėsi politikos, kuri atspindėjo jo tikėjimą žmogaus asmenine laisve, pakeitė JAV vidaus politiką, įskaitant JAV ekonomiką ir išplėstą kariuomenę, prisidėjo prie Šaltojo karo užbaigimo. „Reigano Revoliucija“, kaip teigia šalininkai, pagyvino Amerikos moralę ir sumažino žmonių priklausomumą nuo valdžios. Būdamas prezidentu, Reiganas rašė dienoraštį, kuriame jis komentavo kasdienius jo prezidentavimo įvykius ir reiškė savo nuomonę apie tuometines problemas. Dienoraštyje dažnai minima jo žmona Nensė. Dienoraštis, pavadinimu „Reigano dienoraščiai“, buvo išleistas 2007 metų gegužę. Jis tapo bestseleriu.

Iki šių dienų Ronaldas Reiganas yra vyriausias JAV prezidentu išrinktas žmogus. Pirmosios inauguracijos kalboje, kurią jis pasakė 1981 metų sausio 20 dieną, prezidentas pabrėžė šalies ekonominį silpnumą ir svyravimus sakydamas, kad „valdžia neišspręs problemų, valdžia ir yra problema“.

Reigano prezidentavimas prasidėjo dramatiškai: Reiganui sakant inauguracinę kalbą, buvo paleisti 52 JAV įkaitai, 444 dienas laikyti Irano nelaisvėje.

1981 metų kovo 30 dieną, Reiganas kartu su savo spaudos atstovu ir kitais dviem žmonėmis buvo pašauti tariamo samdomo žudiko Džono Hinklio jaunesniojo. Kulka, per mažiau nei colį nepataikiusi į širdį, pervėrė Ronaldo kairįjį plautį. Jis pradėjo kosėti krauju jau limuzine, todėl buvo skubiai nuvežtas į Džordžo Vašingtono universitetinę ligoninę, kur jam buvo nustatytas plaučio kolapsas (išsekimas). Jam buvo atlikta skubi operacija, kurios metu iš jo kūno buvo pašalinta kulka. Operacinėje Reiganas juokavo su chirurgais: „Tikiuosi, jūs visi esat respublikonai“. Nors taip nebuvo, chirurgas Džozefas Džioradano atsakė: „Šiandien, pone Prezidente, mes visi esame respublikonai“.

Kulka buvo išimta, operacija, kaip manyta, buvo sėkminga. Tačiau vėliau buvo nustatyta, kad prezidento gyvybė buvo rimtame pavojuje dėl staigaus kraujo netekimo ir sunkių kvėpavimo sutrikimų. Reiganas sugebėjo rimtą problemą paversti linksma: kai Nensė Reigan atėjo jo aplankyti pirmą kartą, jis jai pasakė: „Brangioji, aš pamiršau pasilenkti (turima omenyje staigų pasilenkimą bokse norint išvengti smūgio)“.

Prezidentas buvo išrašytas iš ligoninės balandžio 11 dieną. Ronaldas pasveiko palyginti greitai, taip tapdamas pirmuoju pareigas einančiu prezidentu, išgyvenusiu pasikėsinimą į gyvybę. Šis įvykis gan ženkliai paveikė Reigano populiarumą. Apklausos rodė, kad jo populiarumas buvo maždaug 73 %. Reiganas tikėjo, jog Dievas pasigailėjo jo gyvybės, kad jis galėtų įgyvendinti savo tikslą.

Praėjus nedaug laiko, kai Reiganas pradėjo darbą, federalinės oro kontrolės tarnybos darbuotojai pradėjo streiką, pažeisdami reglamentą, kuriuo valstybės tarnybų sąjungoms yra draudžiama streikuoti. Pavadindamas situaciją neparastąja, Reiganas surengė spaudos konferenciją Baltųjų Rūmų Rožių Sode, kur jis pareiškė, kad jei oro kontrolės darbuotojai negrįš prie darbo per 48 valandas, jie bus atleisti, o jų darbo sutartys bus nutrauktos. Nepaisant kai kurių Reigano kabineto narių baimės dėl potencialios neigiamos politinės reakcijos, rugpjūčio 5 dieną Reiganas atleido 11,345 streikuojančius oro kontrolės darbuotojus, kurie nepakluso įsakymui grįžti į darbą. Pasak Čarlzo Kreiverio, Džordžo Vašingtono teisės universiteto darbo teisės profesoriaus, toks žingsnis leido amerikiečiams kitaip pažvelgti į Reiganą, kuris privačių darbdavių bendruomenei davė suprasti, kad viskas bus gerai, jei jie sukils prieš profesines sąjungas.

Reiganui pradėjus eiti prezidento pareigas, JAV infliacijos rodiklis buvo ties 11,83 % riba, nedarbingumo rodiklis ties 7,5 % atžyma. Reiganas vykdė politiką, paremtą mokesčių mažinimo ekonomine strategija, propagavo klasikinį liberalizmą, siekdamas pagyvinti ekonomiką visuotiniais ir plačiais mokesčių mažinimais. „Reiganomika“ buvo plačiai diskutuojama. Jos šalininkai pabrėžė pagėrėjimus tam tikruose pagrindiniuose ekonomikos rodikliuose, teigdami, kad „Reiganomika“ buvo sėkminga. O kritikai pabrėžė, kad dėl tokios ekonominės politikos žymiai išaugo federalinio biudžeto deficitas ir valstybės skolos. Reigano „taikos per jėgą“ politika baigėsi rekordiniu saugumo infrastruktūros kūrimu 1981–1985 metais.

Reigano prezidentavimo laikotarpiu, federalinių mokesčių įplaukų rodiklis žymiai sumažėjo, pasirašius dvipartinį 1981 metų Ekonomikos atgaivinimo mokesčių aktą. Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas stipriai pagerėjo po 1982 metų recesijos. Per aštuonerius Reigano prezidentavimo metus BVP nuolat augo 3,4 % kasmet. Nedarbingumas pasiekė 10,8 % ribą 1982 metų gruodį, aukščiau nei bet kada nuo Didžiosios ekonominės krizės metų (1929–1933), tačiau per likusį Reigano prezidentavimo laikotarpį nedarbingumas tik mažėjo. Buvo sukurta 16 milijonų naujų darbo vietų, o infliacija žymiai sumažėjo. Reiganas taip pat ištaisė mokesčių kodeksą, pasirašydamas dvipartinį 1986 metų Mokesčių Reformos aktą.

Buvo iškilę abejonių, kad Reigano politika atnešė daugiau naudos turtingiesiems, nei vargingai gyvenantiems žmonėms, todėl daugelis nepasiturinčių žmonių, taip pat tautinės mažumos manė, kad Reiganas yra abejingas jų pastangoms. Norint padengti biudžeto deficitus, JAV turėjo skolintis pinigų tiek šalies viduje, tiek užsienyje, o tai padidino valstybinę skolą nuo 700 milijardų JAV dolerių iki 3 trilijonų JAV dolerių. Reiganas naujas skolas pavadino „didžiausiu jo prezidentavimo nusivylimu“. Yra teigiama, kad dėl skolų ir kasmetinių biudžeto deficitų Reigano įpėdinis Džordžas H. W. Bušas sulaužė savo prezidentinės kampanijos pažadus ir padidino mokesčius.

1983 metų spalio 23 amerikiečių taikdarių pajėgos Beirute, neseniai dislokuotos Ronaldo Reigano, dalis tarptautinių ginkluotųjų pajėgų Libano pilietinio karo metu, buvo užpultos savižudžių sprogdintojų. Šis išpuolis nusinešė 241 amerikiečio kario gyvybę. Reiganas pavadino ataką niekinga ir pažadėjo neišvesti karinių pajėgų iš Libano. Buvo suplanuota atakuoti Šeiko Abdulos barakus Balbeke Hezbollah kovotojų treniruočių stovyklą Libane, bet misija vėliau buvo atšaukta. 1984 metų vasario 7 dieną prezidentas Ronaldas Reiganas jūrų pėstininkams įsakė pradėti pasitraukimą iš Libano.

1983 metų spalio 25 dieną, po užpuolimo praėjus dviem dienoms, Reiganas įsakė JAV pajėgoms įsiveržti į Grenadą, kur 1979 metais po perversmo į valdžią atėjusi Marksistų-Leninistų vyriausybė susivienijo su SSRS ir Kuba. Prezidentas Reiganas pabrėžė regioninę grėsmę, kurią kelia SSRS ir Kubos karinių pajėgų telkimas Karibų regione. Pirmoji didelė karinė operacija po Vietnamo karo, surengta JAV karinių pajėgų, truko keletą dienų. JAV laimėjo. 19 JAV karių žuvo, 116 buvo sužeista. Gruodžio viduryje, kai buvo paskirta nauja vyriausybė, JAV pajėgos iš Grenados pasitraukė.

Reiganas paaštrino Šaltąjį karą, visiškai panaikindamas tarptautinių santykių įtampos mažinimo politiką. Imtis tokio žingsnio paskatino Sovietų invazija į Afganistaną. Reiganas įsakė masiškai kurti ir telkti JAV kariuomenės bazes. Prezidentas įgyvendino naują politiką SSRS atžvilgiu: atgaivindamas ginklų programas, atšauktas prezidento Karterio administracijos. Reigano administracija sukūrė tarpkontinentinę balistinę raketą MX „Peacekeeper“ ir dislokavo Peršingo vidutinio nuotolio raketas Vakarų Vokietijoje (VFR), taip atsakydama į Sovietų Sąjungos vidutinio nuotolio balistinių raketų dislokavimą.

Kartu su britų ministre pirmininke Margaret Tečer, Reiganas ideologiniu požiūriu pasmerkė Sovietų Sąjungą. Britų parlamente 1982 metų birželio 8 dieną pasakytoje kalboje, Reiganas pasakė, kad „laisvės ir demokratijos ėjimas pirmyn paliks marksizmą – leninizmą istorijos pelenų krūvoje“. 1983 metų kovo 3 dieną jis taip pat numatė komunizmo žlugimą, sakydamas, kad „Komunizmas yra tik dar kitas liūdnas ir keistas žmonijos istorijos puslapis, kuris jau yra baigiamas rašyti.“ Kalboje, pasakytoje 1983 metų kovo 8 dieną Nacionalinėje Evangelikų Asociacijoje, Reiganas pavadino Sovietų Sąjungą „blogio imperija“.

1983 metų rugsėjo 1 dieną, po to, kai sovietų naikintuvai numušė Korėjos oro linijų lėktuvą su 269 žmonėmis, tarp kurių buvo ir JAV kongresmenas Laris Makdonaldas, Reiganas palygino įvykį su skerdynėmis ir pareiškė, kad sovietai atsisuko „prieš visą pasaulį ir moralinius principus, kurie visur lydi žmonių tarpusavio santykius.“ Prezidento Reigano administracija į incidentą atsakė sustabdydama sovietų keleivinius oro skrydžius į JAV ir nutraukdama keletą susitarimų su Sovietų Sąjunga, kas finansiškai pakenkė SSRS.

Laikydamasi politikos, dar žinomos pavadinimu Reigano doktrina, Reigano administracija atvirai ir užslėptai teikė pagalbą antikomunistiniams pasipriešinimo judėjimams. Norėta sunaikinti sovietų remiamus komunistinius režimus Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. SSRS karo Afganistane metu, Reiganas padėjo mudžechedinų pajėgoms, kovojusioms prieš Tarybinę armiją. Prezidento Reigano užslėpta veiksmų programa vertinama teigimai, mat ji padėjo užbaigti Sovietų okupaciją Afganistane.

1983 metų kovą Reiganas pristatė Strateginės Gynybos Iniciatyvą (SGI) (apsaugos projektą), kuria, naudojantis žemėje ir kosmose esančiomis sistemomis, būtų galima apsaugoti JAV nuo strateginių branduolinių balistinių raketų atakų. Reiganas manė, kad toks gynybinis skydas gali padaryti branduolinį karą neįmanomą. Tačiau oponentai, netikėdami šios gynybinės technologijos efektyvumu, pavadino SGI „Žvaigždžių karais“, ginčydamiesi, kad technologinis šio projekto tikslas yra neįgyvendinamas. Sovietai susirūpino šios sistemos galimais padariniais. SSRS CK generalinis sekretorius Jurijus Andropovas pasakė, kad SGI pastatys visą pasaulį į pavojų. Dėl šių priežasčių, kaip mano buvęs prezidento Reigano patarėjas Deividas Gergenas, SGI paspartino Šaltojo karo pabaigą.

Kritikai apibūdiną Reigano užsienio politiką agresyvia, imperialistine, priekaištauja dėl karo kurstymo. Tačiau valdantys Amerikos konservatoriai gynė tokią politiką, kuri buvo būtina JAV apsaugos interesų gynybai. Tokia politika tęsėsi tol, kol į valdžią SSRS neatėjo reformatorius Michailas Gorbačiovas, vykdęs naują atvirumo (glasnost) ir pertvarkos (perestroika) politiką.

1984 metais Reiganas sutiko būti iškeltu Respublikonų kandidatu į prezidentus. Savo kalboje jis paskelbė, kad tai yra „dar vienas rytas Amerikoje“, tarp kitų dalykų užsimindamas ir apie atsigaunančią ekonomiką ir gerą JAV atletų pasirodymą Los Andželo vasaros Olimpinėse žaidynėse. Reiganas tapo pirmuoju JAV prezidentu atidariusiu Olimpines žaidynes, vykusias JAV.

Reigano oponentas 1984 metų prezidento rinkimuose buvo buvęs JAV viceprezidentas Volteris Mondeilas. Dėl garbaus Reigano amžiaus ir jo silpno pasirodymo pirmuosiuose rinkimų debatuose, buvo suabejota, ar jis sugebės būti prezidentu dar vieną kadenciją.

Tai sukėlė plojimus ir juoką net tik iš publikos pusės, bet ir iš paties Mondeilo.

Tų metų lapkritį Reiganas buvo triuškinančiu rezultatu perrinktas prezidentu, laimėdamas 49 valstijose iš 50. Mondeilas sugebėjo laimėti tik gimtojoje Minesotoje (3800-ais balsų) ir Kolumbijos apygardoje (Vašingtone). Reiganas Laimėjo 525 rinkėjų kolegijos narių balsus, daugiausiai nei bet kuris kitas kandidatas per visą JAV istoriją. Reiganas surinko 58,8 % rinkėjų balsų, Mondeilas – 40,6 %.

Ronaldas Reiganas buvo prisaikdintas prezidentu antrajai kadencijai 1985 metų sausio 20 dieną privačioje ceremonijoje Baltuosiuose rūmuose. Vieša ceremonija įvyko Kapitolijaus rotondoje kitą dieną. Kadangi sausio 20 dieną buvo sekmadienis, nevyko jokios viešos šventės. Sausio 21 diena buvo viena šalčiausių dienų Vašingtono istorijoje, todėl dėl itin žemos temperatūros ir didelio iškritusio sniego kiekio, inauguracijos iškilmės ir šventė vyko Kapitolijaus viduje.

1985 metais Reiganas kartu su VFR kancleriu Helmutu Koliu aplankė vokiečių karių kapines Bitburge, kur padėjo vainiką. Buvo nustatyta, kad kapinėse buvo palaidoti 49 Waffen-SS nariai. Reiganas padarė pareiškimą, kuriame jis nacių karius, palaidotus tose kapinėse, pavadino aukomis, kas sukėlė sąmyšį, nes manyta, kad Reiganas sulygino SS karius su Holokausto aukomis. Pat Buchanan, Reigano administracijos komunikacijų vadovas, teigė, kad Reiganas buvo klaidingai suprastas. Tada Reiganas buvo primygtinai raginamas atšaukti savo vizitą, tačiau prezidentas atsakė, kad tai būtų neteisinga neištesėti pažado, duoto kancleriui Koliui.

Reigano administracija buvo kritikuota dėl jos per daug lėtos reakcijos į ŽIV/AIDS epidemiją. Tūkstančiams žmonių užsikrėtus virusu, Reiganas nedidino finansavimo medicininiams eksperimentams, kad būtų išrasti vaistai, o nuvertino situaciją. Reiganas pripažino, kad AIDS yra didelė problema tik 1987 metų gegužės 31 dieną trečiojoje tarptautinėje AIDS konferencijoje Vašingtone.

Antrosios kadencijos viduryje, Reiganas paskelbė griežtesnę politiką prieš narkotikus. Jis sakė, kad „narkotikai kelia grėsmę visuomenei“ ir pažadėjo kovoti už mokyklas ir darbovietes be narkotikų. Taip pat buvo išplėstas narkomanų gydymas, įvesti griežtesni įstatymai, uždrausti narkotikai, informuojama apie narkotikų žalą sveiktai ir visuomenei.

1986 metų spalio 27 dieną Reiganas pasirašė įstatymų bilį, kuriuo buvo skiriami 1,7 milijardai JAV dolerių kovai su narkotikais. Šis bilis taip pat apibrėžė privalomas minimalias bausmes už nusikaltimus, susijusius su narkotikais. Įstatymų rinkinys buvo kritikuotas už neramumų kalinių tarpe skatinimą, mat skyrėsi bausmės už nusikaltimus, susijusius su paprastuoju (miltelių formos) kokainu, ir už nusikaltimus, susijusius su rūkomuoju kokainu. Kritikai kaltino, kad administracijos politika iš tikrųjų labai nedaug sumažino narkotikų prieinamumą ar nusikaltimus gatvėse, o tai Amerikos bendruomenei kainavo ne tik daug pinigų, bet ir daug gyvybių. Šios politikos šalininkai pabrėžė sėkmę mažinant narkotikų vartojimą paauglių tarpe.

Prezidento žmonai Nensei Reigan kova prieš narkotikus tapo pagrindiniu prioritetu, todėl ji sukūrė kampaniją „Just Say No“ („Tiesiog pasakyk ne“) prieš narkotikų vartojimą, norėdama atkalbėti vaikus ir paauglius nuo narkotikų, kaip pasilinksminimo priemonės, vartojimo. Ponia Reigan aplankė 65 miestus 33 JAV valstijose, kalbėdama apie narkotikų ir alkoholio pavojų.

1986 metų sausio 28 dieną įvykęs kosminio erdvėlaivio „Challenger“ iširimas į dalis tapo pagrindiniu Reigano prezidentavimo momentu. Erdvėlaivis iširo, praėjus 73 sekundėms po pakilimo, ir visi 7 juo skridę astronautai žuvo. Tarp aukų buvo ir Christa McAuliffe, turėjusi tapti pirmąja mokytoja kosmose.

JAV ir Libijos santykiai Reigano prezidentavimo laikotarpiu buvo labai įtempti nuo Sidros įlankos incidento 1981 metais. Įtampa dar labiau išaugo 1986 metų rugpjūčio pradžioje, kai vienoje Berlyno diskotekoje sprogo bomba. Teroro akto metu žuvo 63 JAV karinių pajėgų darbuotojai ir vienas karys. Remdamasis tuo, kad yra „nenuginčijamų įrodymų“, kad Libija vadovavo teroristiniam sprogdinimui, Reiganas leido panaudoti jėgą prieš šią šalį. Vėlų 1986 metų balandžio 15 dienos vakarą JAV įvykdė eilę oro atakų virš Libijos objektų. Atakos buvo inicijuotos, norint sustabdyti Libijos lyderio Muamaro Kadafio galimybes skleisti terorizmą, siūlant jam pakeisti savo nusikalstamą elgesį.

Prezidentas kreipėsi į tautą iš prezidentūros po to, kai buvo pradėtos atakos, teigdamas, kad „Kai mūsų piliečiai yra užpuolami priešiškų režimų, kurioje nors pasaulio vietoje, mes visada reaguosime į tai tol, kol aš esu prezidentas. “ Reiganas pateisino atakas, kaltindamas Libiją esant tiesiogiai atsakingą už terorizmą, nukreiptą prieš JAV.

1986 metais Reiganas pasirašė Imigracijos reformos ir kontrolės aktą (IRKA). Aktas uždraudė sąmoningai samdyti ir priimti į darbą nelegalius imigrantus. Aktas reikalauja iš darbdavių patvirtinti jų samdinių imigracinį statusą. IRKA taip pat garantavo amnestiją maždaug 3 milijonams nelegalių imigrantų, kurie kirto JAV sieną iki 1982 metų sausio 1 dienos ir nuolat gyveno JAV teritorijoje. Akto kritikai teigia, kad dėl šio akto darbdaviai patiria sankcijas, kurių nenusipelnė. Be to, aktas nesugebėjo sustabdyti nelegalios imigracijos.

1986 metais prezidento administraciją sukrėtė skandalas, kilęs dėl pajamų, gautų slaptai parduodant ginklus Iranui, panaudojimo finansuojant Nikaragvos Kontras (kontrrevoliucionierius), nors tai aiškiai buvo uždrausta įstatymu. Irano-Kontros skandalas tapo didžiausiu politiniu skandalu 9-ajame dešimtmetyje. Tarptautinio teismo teisėjas, kuris turėjo išspręsti kilusį ginčą, nusprendė, kad JAV pažeidė tarptautinę teisę Nikaragvoje, nes kišosi į kitų šalių reikalus.

Prezidentas Reiganas prisipažino nieko nežinojęs apie sąmokslo egzistavimą. Jis paskyrė du respublikonus ir vieną demokratų partijos atstovą (Tauerio komisija) ištirti susidariusią situaciją. Komisija nerado jokių tiesioginių įrodymu, kad Reiganas žinojo apie programą, tačiau Reiganas buvo labai kritikuotas dėl nesugebėjimo sutramdyti savo personalo, kas leido neteisėtai panaudoti lėšas. Atskirame Kongreso pranešime buvo padaryta išvada, kad „prezidentas Reiganas turėtų žinoti, ką daro jo nacionalinio saugumo patarėjai“. Reigano populiarumas sumažėjo nuo 67 % iki 46 % mažiau nei per savaitę. Tai yra didžiausias ir greičiausias prezidento populiarumo sumažėjimas per visą JAV istoriją. Keturiolikai Reigano personalo narių buvo pateikti kaltinimai, 11 iš jų buvo pripažinti kaltais.

1986 metais Tarptautiniame teisingumo teisme Jungtinės Amerikos Valstijos buvo pripažintos kaltomis už karo nusikaltimus Nikaragvoje.

Iki XX amžiaus 9 dešimtmečio pradžios SSRS sukūrė daugiau karinio arsenalo nei JAV, nes anksčiau JAV pasikliovė savo ginklų kokybiniu pranašumu. Po Reigano įsakytos karinės infrastruktūros plėtros, Sovietų Sąjunga daugiau drastiškai nebedidino savo ginkluotės. Milžiniškos karinės išlaidos, kartu su kolektyvizuotu žemės ūkiu, neveiksminga planine gamyba, buvo didelė našta Sovietų ekonomikai. Tuo pat metu Reigano administracija įtikino Saudo Arabiją padidinti naftos gavybą, todėl 1985 metais naftos kainos krito net 3 kartus, o juk nafta buvo pagrindinis SSRS eksporto pajamų šaltinis. Visi šie faktoriai privedė prie Sovietų Sąjungos ekonomikos sąstingio Gorbačiovo valdymo metu.

Ronaldas Reiganas suprato, kad su Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią gali daug kas pasikeisti. Todėl Reiganas perėjo prie diplomatijos, taip norėdamas paskatinti Sovietų lyderį siekti esminio ginklų mažinimo susitarimo. Gorbačiovas sutiko susitikti su Reiganu keturiose viršūnių konferencijose visame pasaulyje: visų pirma, Ženevoje (Šveicarija), antrą kartą Islandijos sotinėje Reikjavike, trečią kartą Vašingtone, ir paskutinį kartą Maskvoje. Reiganas manė, kad jei jis įtikintų sovietus siekti daugiau demokratijos ir žodžio laivės, tai privestų prie reformų ir komunizmo žlugimo.

1987 metų birželio 12 dieną, kalbėdamas prie Berlyno sienos, Reiganas kvietė Michailą Gorbačiovą eiti toliau.

Prieš atvykdamas į Vašingtoną trečiajam viršūnių susitikimui 1987 metais, Gorbačiovas pranešė apie savo ketinimus siekti svarbaus nusiginklavimo susitarimo. Vakarų diplomatai pranešė, kad Gorbačiovas siūlo dideles nuolaidas JAV, taip pat politikos pokyčius Rytų Europoje, jei šalys pasirašys nusiginklavimo susitarimą. Gorbačiovas ir Reiganas pasirašė vidutinio nuotolio branduolinių ginklų sutartį Baltuosiuose Rūmuose. Pagal šią sutartį abi šalys susitarė sunaikinti visą susitartos rūšies ginklų arsenalą.

Kai Reiganas atvyko į ketvirtąjį viršūnių susitikimą Maskvoje 1988 metais, į jį buvo žiūrima kaip į įžymybę. Vieno žurnalisto paklaustas ar vis dar laiko Sovietų sąjungą „blogio imperija“, Reiganas atsakė: „Ne. Aš kalbėjau apie kitus laikus, kitą erą.“ Gorbačiovo prašymu, Reiganas Maskvos valstybiniame universitete pasakė kalbą apie laisvąją rinką.

Berlyno siena buvo nugriauta 1989 metais. Po dvejų metų žlugo Sovietų Sąjunga.

1985 metų birželio 13 d. Reiganui buvo atlikta operacija, kurios metu buvo iš jo gaubtinės žarnos buvo pašalinti vėžiniai polipai. Pirmą kartą buvo pasinaudota 25-ąja JAV konstitucijos pataisa (JAV prezidentui negalint eiti pareigų, jo pareigas laikinai užima viceprezidentas). Operacija truko mažiau nei 3 valandas ir buvo sėkminga. Reiganas atgavo savo kaip prezidento galias kiek vėliau tądien. Tų pačių metų rugpjūtį Reiganui taip pat buvo atlikta operacija, kurios metu nuo jo nosies buvo pašalintos vėžinės odos ląstelės. Spalį buvo aptiktos papildomos vėžinės odos ląstelės, kurios taip pat buvo pašalintos.

Po dvejų metų, sausio 5-ąją dieną, Reiganui buvo atlikta operacija dėl padidėjusios prostatos. Tai sukėlė dar didesnį visuomenės susirūpinimą dėl jo sveikatos. Jokių vėžinių darinių nebuvo rasta. Tų pačių metų liepą Reiganui buvo atlikta trečioji vėžinių odos ląstelių pašalinimo nuo jo nosies operacija.

Savo prezidentavimo pradžioje Reiganas dešinėje ausyje nešiojo pagal užsakymą pagamintą, technologiškai modernų klausos aparatą. Kiek vėliau klausos aparato prireikė ir kairiajai ausiai. Reigano sprendimas išeiti su klausos aparatu į viešumą pagerino jų prekybą.

1989 metais, pasibaigus Reigano antrajai kadencijai, jis su žmona penkerius metus kas keletą mėnesių keliaudavo į savo rančą Santa Barbaroje. Jie reguliariai lankėsi bažnyčioje ir kartais pasirodydavo Respublikonų partijos vardu, įskaitant ir kalbą, pasakyta 1992 metais nacionaliniame Respublikonų partijos suvažiavime. Kiek anksčiau, 1991 metų lapkričio 4 dieną, buvo atidaryta Ronaldo Reigano prezidentinė biblioteka. Vienoje viešoje ceremonijoje dalyvavo 5 JAV prezidentai (tarp jų ir Reiganas), pažymėdami pirmą kartą, kai 5 JAV prezidentai susirinko vienoje vietoje (vėliau tai tapo tradicija). Ronaldas Reiganas ir toliau viešai reiškė savo nuomonę svarbiais šaliai klausimais. 1992 metais Ronaldas Reiganas įsteigė Ronaldo Reigano Laisvės Apdovanojimą kartu su naujai sukurtu Ronaldo Reigano prezidentiniu fondu. Reiganas paskutinį kartą viešai pasakė kalbą 1994 metų vasario 3 dieną. Jo paskutinis svarbus pasirodymas viešumoje įvyko 1994 metų balandžio 27 dieną Prezidento Ričardo Niksono laidotuvėse.

1994 metų rugpjūčio mėnesį, sulaukus 83 metų amžiaus, Ronaldui Reiganui buvo diagnozuota Alzhaimerio liga, nepagydomas neurologinis sutrikimas, kuris sukelia smegenų ląstelių mirtį. Lapkričio mėnesį Ronaldas Reiganas informavo apie tai tautą ranka rašytame laiške: <…> Man neseniai buvo pasakyta, kad aš esu vienas iš milijonų amerikiečių, kuriuos kamuoja Alzhaimerio liga <…> Šiuo metų aš jaučiuosi tiesiog puikiai. Aš pasiruošęs gyventi likusius, Dievo man duotus gyventi šioje žemėje, metus, darydamas tai, ką darydavau visada <…> Dabar aš pradėjau kelionę, kuri nuves mane į mano gyvenimo saulėlydį. Žinau, kad Amerika visada bus ryški aušra, šviečianti priekyje. Ačiū jums, mano draugai. Telaimina jus Dievas.

Po ligos diagnozės Reiganų namus Kalifornijoje pasipylė palaikymo laiškai. Buvo spėliojama, kaip ilgai Reiganas demonstravo ligos požymius. Buvęs CBS Baltųjų Rūmų spaudos korespondentas atsimena interviu, kai išsiblaškęs Reiganas atrodė, kad net nesupranta, kad kažkas kitas yra kambaryje. Tačiau reporteris tiesiog pamanė, kad tai senatvės požymiai. Gydytojas Lawrence K. Altman, dirbęs New York Times reporteriu, pažymėjo, kad riba tarp paprasto užmaršumo ir prasidedančios Alzhaimerio ligos gali būti labai neaiški. Taip pat visi keturi Reigano Baltųjų Rūmų gydytojai, teigė, kad Reiganui būnant prezidentu nepasireiškė jokie Alzhaimerio ligos požymiai. Daktaras Džonas Batonas, Reigano tiesioginis gydytojas 1984–1989 metais, sakė, kad prezidentui nepasireiškė absoliučiai jokie silpnaprotystės ar Alzhaimerio ligos simptomai. Tačiau kartais Reiganui užeidavo užmaršumo priepuoliai. Kartą, susitikdamas su Japonijos ministru pirmininku Yasuhiro Nakasone, jis keletą kartų paminėdavo ne viceprezidentą Bušą, o ministrą pirmininką Bušą. Tačiau Reigano gydytojai pažymėjo, kad prezidentui Alzhaimerio ligos simptomai pradėjo reikštis tik 1992 metų pabaigoje – 1993 metais. Kiti prezidento Reigano personalo nariai, buvę padėjėjai ir draugai sakė, kad jam būnant prezidentu, jie nepastebėjo jokių Alzhaimerio ligos požymių.

1989 metų liepą, Reiganas patyrė galvos traumą. Meksikoje jis nukrito nuo arklio. Reiganui buvo diagnozuota subduralinis vidinis kraujavimas, kuris tais pačiais metais buvo chirurginiu būdu išgydytas. Nensė Reigan tvirtino, kad šis nelaimingas atsitikimas pagreitino Alzhaimerio ligos pradžią, tačiau, kaip teigė Reigano gydytojai, tai nėra galutinai patvirtinta.

Bėgant metams, liga lėtai sunaikino Reigano atmintį. Jis sugebėdavo atpažinti tik keletą žmonių, tarp jų ir žmoną Nensę. Nepaisant ligos, Reiganas išliko aktyvus: jis pasivaikščiodavo parke prie namų ir paplūdimiuose, reguliariai žaidė golfą, dažnai lankėsi savo biure Sentšiuri sityje.

2001 metų sausio 13 dieną Reiganas savo namuose nukrito ir susilaužė klubą. Kitą dieną lūžis buvo išgydytas ir Reiganas jau po savaitės grįžo į namus, kur jo laukė ilga fizioterapija. 2001 metų vasario 6 dieną Reiganas sulaukė 90 metų, tapdamas trečiuoju iš buvusių JAV prezidentų, sulaukusių tokio amžiaus (po Džono Adamso ir Herberto Huverio, vėliau jau po Reigano mirties 90 metų amžiaus sulaukė ir Džeraldas Fordas). Progresuojant ligai, Reigano vieši pasirodymai tapdavo vis retesni. Jo šeima nusprendė, kad jis gyvens atsiribojusį, ramų gyvenimą. 2001 metais Nensė Reigan interviu CNN Lariui Kingui pasakė, kad tik keli žmonės gali pamatyti jos vyrą, nes ji jaučia, kad „Ronaldas norėtų, kad žmonės prisimintų jį tokį, kokiu jis buvo“. Po Reigano diagnozės ir mirties, ponia Reigan tapo kamieninių ląstelių tyrimų šalininke, ragindama Kongresą ir prezidentą Džordžą Bušą (jaunesnįjį) paremti federalinį embrioninių kamieninių ląstelių tyrimą, kuriam priešinasi prezidentas Bušas. Ponia Reigan teigė tikinti, kad tyrimai gali privesti prie vaistų nuo Alzhaimerio ligos išradimo. 2009 metais Prezidentas Barakas Obama pakeitė Bušo priimtą federalinį įstatymą, taip vėl įteisindamas kamieninių ląstelių tyrimą.

Reiganas mirė 2004 metų birželio 5 dieną savo namuose Kalifornijos valstijoje.

Prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė birželio 11 dieną nacionaline gedulo diena. Tarptautiniai užuojautos pranešimai ėmė plūsti iš viso pasaulio. Reigano kūnas buvo nugabentas į Kingsley ir Gates laidojimo rūmus, prie kurių žmonės galėjo pagerbti mirusįjį, ant žolės padedami gėlių ir Amerikos vėliavų. Birželio 7 dieną Reigano kūnas buvo nugabentas į Ronaldo Reigano prezidentinę biblioteką, kur Reigano šeimos nariai dalyvavo trumpose laidotuvių pamaldose. Reigano kūnas iki birželio 9 dienos gulėjo ramybėje bibliotekos salėje, kur daugiau nei 100 000 žmonių buvo atėję pareikšti jam pagarbą. Birželio 9 dieną, Reigano kūnas buvo nuskraidintas į sostinę Vašingtoną, kur 104 684 žmonės turėjo progą praeiti pro Reigano karstą.

Birželio 11 dieną Vašingtono Nacionalinėje Katedroje įvyko valstybinės laidotuvės, kurioms vadovavo prezidentas Džordžas Bušas. Buvusi Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Tečer, buvęs Kanados ministras pirmininkas Brianas Mulroney, ir abu prezidentai Bušai perskaitė panegirikas. Laidotuvėse taip pat lankėsi Michailas Gorbačiovas, ir daugelis pasaulio lyderių, tarp kurių buvo Jungtinės Karalystės premjeras Tonis Bleras, Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, Italijos premjeras Silvio Berluskonis, ir laikinieji Afganistano ir Irako prezidentai – Hamidas Karzajus ir Ghazi al-Yawer.

Po laidotuvių ceremonijos, Reigano palaikai buvo nuskraidinti atgal į Ronaldo Reigano prezidentinę biblioteką Kalifornijoje, kur buvo surengta dar viena ceremonija, po kurios Ronaldas Reiganas buvo palaidotas. Jis yra antrasis ilgiausiai gyvenęs prezidentas JAV istorijoje, išgyvenęs 93 metus ir 120 dienų, tik 45 dienomis mažiau nei prezidentas Džeraldas Fordas. Jis tapo pirmuoju JAV prezidentu, mirusiu 21-ajame amžiuje. Reigano valstybinės laidotuvės tapo pirmomis nuo 1973 metais surengtų Lindono Džonsono valstybinių laidotuvių.

Reigano paminkliniame akmenyje yra išraižyti žodžiai, kuriuos jis pasakė Ronaldo Reigano prezidentinės bibliotekos atidaryme: “Savo širdyje žinau, kad žmogus yra geras. Tai, kas yra teisinga, visada galiausiai triumfuos. Kiekvienas žmogus, kiekviena gyvybė turi tikslą ir yra brangi”.

Į Reigano palikimą yra žiūrima gan įvairiai. Reigano rėmėjai pabrėžia efektyvesnę ir klestinčią ekonomiką ir taikią Šaltojo karo pabaigą. Tuo tarpu jo kritikai tikina, kad jo ekonominė politika sukėlė didžiulius biudžeto deficitus, kas lėmė keturis kartus išaugusią valstybinę skolą, ir, tai, kad Irano-Kontros skandalas sumažino Amerikos patikimumą. Praėjus kuriam laikui, į Reiganą buvo pradėta žiūrėti daug pozityviau, todėl, pagal apklausas, jis yra vienas iš labiausiai vertinamų JAV prezidentų.

Edwin Feulner, Palikimo Fondo prezidentas, sakė, kad Reiganas „padėjo sukurti saugesnį, laisvesnį pasaulį“, o apie ekonominę politiką pridūrė, kad „Reiganas sumažino nerimą amerikiečiu tarpe ir privertė JAV piliečius vėl patikėti savo (geru) likimu.“ Tačiau Markas Veisbrotas, vienas iš ekonomikos ir politikos tyrimų centro vadovų, teigia, kad Reigano ekonominė politika buvo beveik visiška nesėkmė.

Ronaldas Reiganas performavo respublikonų partiją, davė pradžią moderniajam konservatorių judėjimui ir pakeitė JAV politinę dinamiką. Reigano valdymo metais daugiau žmonių balsavo už respublikonus. Pasak CNN vyriausiojo politiko analitiko Bilo Šnaiderio, „visa respublikonų partija eina viena, Reigano nubrėžta politikos linija.“

Už 1994 metų respublikonų revoliuciją, kai respublikonai laimėjo ir rinkimus į Atstovų rūmus, ir į Senatą, galima dėkoti tik Reiganui. Taip pat teigiama, kad Reiganas yra atsakingas už abiejų Džordžų Bušų išrinkimą prezidentais. Reigano valdymo laikotarpiu buvo atstatytas prezidento institucijos prestižas ir pasitikėjimas, kuriuos sugriovė Votergeito skandalas ir ekonominiai sunkumai.

Reiganas tapo simboline figūra respublikonų partijoje. Jo politika ir įsitikinimais dažnai rėmėsi kiti respublikonų partijos kandidatai į prezidentus. 2008 metų respublikonų kandidatai į prezidentus buvo ne išimtis. Jie tapatino save su Reiganu preliminariuose rinkimuose, net gi imitavo jo politinės kampanijos strategiją. Respublikonų kandidatas į prezidentus Džonas Makeinas (John McCain) dažnai pabrėždavo, kad jis kandidatuoja į prezidentus „kaip pėsčias Reigano revoliucijos karys.