Robertas Šumanas

Robertas Šumanas

Robertas Šumanas (Robert Schumann, 1810 m. birželio 8 d. – 1856 m. liepos 29 d.) buvo vokiečių kompozitorius ir įtakingas muzikos kritikas, vienas žymiausių XIX a. kūrusių kompozitorių romantikų. Priskiriamas estetizmo krypčiai. Pianistas, muzikos kritikas. Savo gyvenimo kelią rinkosi tarp teisininko ir pianisto. Vedė savo mokytojo dukrą Klarą Vyk, kuri buvo jo gyvenimo, kūrybos mūza ir daugelio kūrinių įkvėpėja bei atlikėja.

Šumanas gimė Cvikau mieste, Saksonijoje ir buvo penktas bei paskutinis vaikas šeimoje. Jis pradėjo rašyti muziką septynerių, bet vaikystę praleido mokydamasis daugiau literatūros nei muzikos, nes jo tėvas, Augustas Šumanas (August Schumann), buvo knygų pardavėjas, leidėjas ir romanų rašytojas. Jo tėvas, kuris puoselėjo berniuko muzikinį įkvėpimą, mirė 1826, ir po to nei jo motina, nei jo globėjas nebeskatino jo karjeros muzikoje. 1828 jis mamos noru pradėjo studijuoti teisę Leipcige. Ten susipažino su pianistu Viku, kuris perkalbėjo jo mamą, kad galėtų studijuoti muziką. Būdamas 16 m. gavo dešinės rankos traumą ir pradėjo aktyviai kurti. Vedė savo mokytojo dukrą Klarą Vyk. Ši jam grodavo jo sukurtus kūrinius. Jis dirbo Leipcigo koncervatorijoje dėstytoju. Žmona jam buvo įkvėpėja. Daug dėmesio taip pat skyrė it vokalinei muzikai.R. Šumanas norėjo tapti pianistu virtuozu, tačiau po rankos traumos atsisakė šio siekio ir paniro į kūrybą bei muzikos kritiką.

1834 m. Leipcige su keliais bendraminčiais jis pradėjo leisti „Naująjį muzikos laikraštį“ (Neue Zeitung für Musik) ir vadovavo jam 10 metų. Didelę dalį straipsnių rašė pats, prisidengęs keliais – Florestano, Euzebijaus, Raro ir kt. Slapyvardžiais. Straipsniuose skelbė naujo, pažangaus meno idėjas, kovojo prieš miesčionišką, saloninį skonį, paviršutiniškumą ir konservatyvumą. Šumanas propagavo jaunų, dar nežinomų kompozitorių – Šopeno, Listo, Berliozo, Bramso – kūrybą, aukštino nepelnytai užmirštą Bacho, Bethoveno, Haidno, Mocarto, Šuberto muziką.

Ieškodamas pagalbininkų, laikraštį remiančių žmonių, Šumanas sugalvojo Davidsbundą – realiai neegzistuojančią Dovydo sąjungą. (Legendinio biblijos karaliaus Dovydo, muzika nugalėjusio žydų tautos priešus filisterius, garbei.) Jos nariai – davidsbiundleriai – buvo paties Šumano parinkti gyvi ar mirę kompozitoriai, muzikai, draugai: Mocartas, Šopenas, Paganinis, Berliozas, Klara Vyk, Florestanas, Euzebijus ir kiti.

R. Šumanas rašė įvairių žanrų muziką – dainas (virš 200), simfonijas (4), koncertus (fortepijonui, smuikui, violončelei), uvertiūras, mišias, operą ir kt., tačiau svarbiausią ir būdingiausią Šumano kūrybinio palikimo dalį sudaro fortepijoninė muzika. Daugiausia sukūrė programinių pjesių ir sujungė jas į ciklus – „Karnavalas“, „Drugeliai“, „Fantastinės pjesės“, „Vaikų scenos“ ir kt. To nedarė nei Vienos klasikai, nei Šubertas.

Šiame 20-ties pjesių cikle ryškiai atsiskleidžia Šumano kompozicinės naujovės, pažiūros į meną, kūrybos idealai. Kompozitorius „Karnavalą“ pavadino „mažomis scenomis, kurių kiekviena paremta keturiomis raidėmis“. Jos sudaro žodį ASCH – Čekijos miestelio pavadinimą. (Taip pat raidės Sch yra Šumano autografas.) Keturių garsų motyvas – la, mi bemol, do, si – tampa savotiška tema, kurios variantai skamba atskirose pjesėse ir intonaciškai jungia visą ciklą. Tai Šumano mėgstamas muzikinio plėtojimo būdas.

Prasideda karnavalas. Iškilmingi fanfariniai akordai Įžangoje skelbia jo pradžią.Skamba muzika, sukasi poros. Iš minios išnyra, greitai viena kitą keičia karnavalo kaukės: Pjeras ir Arlekinas, Kolombina ir Pantalonė, drugeliai, šokančios raidės. Pasilinksminime dalyvauja ir davidsbiundleriai – Florestanas, Euzebijus, Šopenas, Paganinis, Klara Vyk.

Florestano ir Euzebijaus paveikslai – paties R. Šumano dvilypė charasteristika: maištingas ir impulsyvus Florestanas bei švelnus ir susimąstęs Euzebijus…

Minioje yra ir davidsbiundlerių priešai – atgyvenusių pažiūrų miesčionys (filisteriai), kurie kūrinio pabaigoje tarytum susiremia su davidsbiundleriais. Šis seno ir naujo supriešinimas ir skirtingų muzikinių temų susidūrimas sudaro „Karnavalo“ idėjinį pagrindą. Jis tampa aiškus tik kūrinį išklausius iki galo. Filisteriams vaizduoti Šumanas sarkastiškai parinko XVII a. melodiją, senamadišką vokiečių šokį („Grossvatertanz“ – „Senelio šokis“), pabrėždamas vokiečių miesčionijos ribotą skonį ir konservatyvumą.

Filisterių temą finale nustelbia davidsbiundlerių muzikos garsai. Pjesė užbaigiama vis greitėjančiu tempu, įtikinama davidsbiundlerių pergale.