Robertas Bernsas

Robertas Bernsas

Robertas Bernsas (Robert Burns 1759-1796) – romantizmo pradininkas, vadinamas škotų nacionaliniu poetu. Jis gimė 1759 metais Alovėjo kaimelyje netoli Ero (Airos) miesto Škotijoje, Viljamo Bernso, neturtingo ūkininko šeimoje. Šeima vertėsi varganai, bet tėvas pasirūpino, kad jo sūnūs Robertas ir Gilbertas įgytų mokslo žinių pradmenis. Robertas kurį laiką lankė Kirkosvaldo mokyklą, ten pramoko skaityti ir rašyti ir nuo to laiko nesiskyrė su knyga. Tačiau nei Robertas, nei Gilbertas negavo universitetinio išsilavinimo. Robertas padėdavo savo tėvui ūkyje, o po jo mirties, tapęs vyriausiuoju sūnumi, turėjo išlaikyti visą šeimą. Robertas nuo jaunystės buvo nervingas, jį kamavo depresiją, turėjo problemų dėl alkoholio.

Robertas Bernsas eilėraščius pradėjo rašyti būdamas penkiolikos. 1781 m. išvyko į Irviną mokytis linų apdorojimo meno, nes čia turėjo parduotuvę. Švenčiant Naujus metus, jų krautuvė užsidegė ir Robertas liko be savo eilėraščių, iš gaisro kišenėje išsinešė tik 6 balades.

Tuo pat metu Robertas įsimylėjo kaimynų mergaitę, tačiau ji į jo meilę neatsakė. Jis pradėjo lankytis jaunimo susibūrimuose, buvo mėgiamas už gerą jumoro jausmą.

Būdamas 25 metų Robertas neteko tėvo. Po jo mirties šeima paliko ūkį. Poetas vėl įsimylėjo – Džeinę Artur, tačiau jos tėvas stalius pasipriešino šiai draugystei.

Savo kūriniais jis išgarsėjo apylinkėje ir paskatintas draugų R. Bernsas parengė eilėraščių rinkinį spaudai. 1786 metais jis buvo išleistas Kilmarnoko miestelyje pavadinimu Eilės, daugiausia škotų dialektu (Poems Written Mostly in the Scottish Dialect).

R. Bernsas eilėraščius kūrė anglų kalba, kurioje naudojo škotiškus žodžius ir posakius. Tai suteikė jo kūrybai daugiau savitumo ir išskirtinumo. Jo knyga sulaukė didžiulio publikos susidomėjimo. Literatai, susižavėję R. Bernso pirmuoju kūriniu, pakvietė jį į Edinburgą. Valteris Skotas, prisiminęs Bernso atvykimą į Edinburgą, rašė: „Jo akys buvo didelės ir juodos ir kai jis karštai apie ką nors kalbėdavo, jos švytėjo kaip neužgesusi anglis.“ Tačiau ten jis nepritapo ir grįžo atgal į kaimą.

Už trečiąją knygą gavęs 400 svarų, išsinuomavo fermą, persikėlė ten gyventi ir vedė Džeinę Artur. 1791 gavęs darbą muitinėje, Damfrio mieste, ten apsigyveno.

Po metų jam pasiūlė išleisti dainų pagal jo tekstus rinkinį. Poetas leidiniui pateikė 100 dainų, kurių dalis iki šiol dainuojamos Škotijoje, tačiau už rinkinį gavo juokingą honorarą – žmonai buvo įteiktas šalikas, jam du svarai sterlingų ir Dovydo Aleno paveikslas. Tai labiai įžeidė poetą.

Paskutiniais gyvenimo metais metais už satyrinisu posmus ir revoliucinius motyvus juose, jis buvo išvytas iš literatūrinio olimpo. Susidėjo su skurdžiais ir valkatomis, girtuokliavo, buvo įlindęs į skolas, vos nepateko į kalėjimą.

Robertas Bernsas mirė 1796 metais sulaukęs vos 37 metų.

Kūryba

Robertas Bernsas savo melodingų dainų neskyrė salonams ir įžymioms miestų damoms. Jo jautrią mūzą įkvėpė gimtosios Škotijos upės, kalneliai, medžiai, dirbama žemė, kurioje augo javai ir žydėjo gėlės. Poetas savo įkvėpimą lygino su Eolo arfa, kuri skamba pūstelėjus nors mažiausiam gimtų laukų vėjeliui. Jis nepaprastai mylėjo ir visada atjautė kiekvieną savo aplinkos daiktą ir padarą. Jis parodė pasauliui kaip gyvena visuomenės atstumtieji žmonės („Linksmieji ubagai“). Jo kūriniuose didžiausiomis vertybėmis išliko tiesa, revoliucinis patosas, gailestingumas. Dėl to Škotijoje jo kūriniai leidžiami ir šiandien, dainuojamos jo sukurtos dainos, verčiamos jos į daugelio pasaulio tautų kalbas.

1786 m. pasirodęs pirmasis eilėraščių rinkinys „Eilės, daugiausia škotų dialektu” bematant pelnė autoriui šlovę.

Bernsas, anksti susidomėjęs literatūra, pamilęs tautosaką, tapo senovės škotų liaudies dainų populiarintoju. Jo paties kūryba irgi išaugo iš tautosakos. Giminystė su tautosaka teikia Bernso kūrybai ypatingo žavesio. Jo eilėraščiuose nuoširdžiai perduodami meilės ir draugystės jausmai, sodriais atspalviais piešiami kasdienio paprasto kaimo gyvenimo vaizdeliai. Tos eilės tarytum paprastos, o vis dėlto labai lyriškos. Jose žymu ir liaudiško, tarpais šiurkštaus humoro, kiek primenančio švedų poetą Bellmaną. Tačiau čia nėra belmaniško rokoko žaismingumo – Bernso poezijoje skamba tautosakos ritmai ir melodingumas.

Bernso lyrika atliepia žemojo luomo pasaulėžiūrą. Būdamas Prancūzijos didžiosios revoliucijos bei laisvės siekių šalininkas, poetas apskritai bodėjosi luominiais skirtumais. Kai kuriuose eilėraščiuose jis pašiepia didikus, engiančius ir žeminančius paprastus žmones. Visa Bernso kūryba persmelkta tikėjimo gamta ir gyvenimo biologine vienove. Gamta jo lyrikoje yra neišsenkanti gyvybingumo ir meilės versmė. Didžioji dalis Bernso poezijos parašyta tautinės baladės ketureiliais (rimuojamos II ir IV eilutės). Robertas Bernsas pakaitomis rašė škotų ir anglų kalba, bet angliškai parašytas eiles išmargindavo škotiškomis tarmybėmis. Jo kūryba anuomet buvo vienas paskutinių mėginimų išgelbėti benykstančią škotų kalbą. Bernso eilėraščiai labiausiai patraukia tarmybių ir šnekamosios kalbos sumaniu derinimu.

Iš R.Bernso poemų labiausiai žinoma kantata „Linksmieji valkatos”, kurios herojai, vargšai žmonės iš liaudies, pasakoja apie savo žemiškus rūpesčius. Škotų papročiai ir prietarai gyvai vaizduojami tautosakos motyvais parašytoje poemoje „Tarnas O’Šanteris”. Žemės pirmykštė jėga ir vaisingumas aukštinami baladėje „Džonas Miežis”. Didžiausias Bernso lyrikos laimėjimas yra trumpi, skambūs, liaudies dainas mėgdžiojantys eilėraščiai apie meilę ir draugystę, kaip antai, „Ak, Džonai Andersonai” ir „Raudona rožė”.