Ričardas Fainmanas

Ričardas Fainmanas

Ričardas Fainmanas (Richard Phillips Feynman, 1918 m. gegužės 11 d. – 1988 m. vasario 15 d.) – vienas iškiliausių dvidešimtojo amžiaus fizikų, gavęs Nobelio premiją už tyrimus kvantinės elektrodinamikos srityje.

Žymus JAV, nes dalyvavo atominės bombos kūrime ir Challenger erdvėlaivio katastrofos tyrime.

Fainmanas gimė Far Rockaway rajone, Niujorko mieste, JAV. Jo tėvai – Melville Feynman ir Lucille Phillips, abu žydų tautybės (nepraktikuojantys judaistai). Tėvas Melville – verslininkas, gimęs Minske, atvažiavęs į Ameriką kartu su tėvais, kai jam buvo penkeri, o motina – irgi žydų tautybės, mokytoja, gimusi JAV.

Vaikystėje Fainmanas labai daug bendravo su tėvu, diskutavo įvairiomis temomis, kartu sprendė matematikos ir fizikos uždavinius. Nors Fainmano tėvas neblogai išmanė tiksliuosius mokslus ir buvo neabejotinai gabus, bet nesugebėjo sukaupti pinigų aukštajam mokslui, todėl pardavinėjo uniformas. Savo knygose R. Fainmanas pabrėžia, jog tėvas gerai suvokė skirtumą tarp žmogaus su uniforma ir be jos (tiksliau, kad to skirtumo nebuvo). Ši tėvo nuostata padarė didelę įtaką paties Fainmano įsitikinimams – jam buvo nelabai malonu priimti apdovanojimus, dalyvauti oficialiuose priėmimuose, skaityti paskaitas dėvint kostiumą – jis manė, kad tie dalykai neturi prasmės.

Būdamas moksleivis, R. Fainmanas namuose įkūrė „laboratoriją“ – įvairiai junginėjo lemputes, ardė radijo aparatus, sukonstravo namų apsaugos sistemą. Šie žaidimai išėjo į naudą – Fainmanas galėjo vasarą uždarbiauti taisydamas radijo imtuvus.

Dar prieš eidamas į mokyklą, būsimasis fizikas neblogai išmanė matematiką, mėgdavo žaisti su skaičiais, vėliau tyrinėjo trigonometrines funkcijas, mokėsi diferencialinio skaičiavimo. Buvo net sugalvojęs savų matematinių simbolių, nes standartinis žymėjimas jam atrodė nevienareikšmiškai (pvz., sin(x) kaip s*i*n(x)). Vėliau teko naujųjų simbolių atsisakyti, kad būtų įmanoma ką nors paaiškinti kitiems.

Mokykloje Fainmanas labai mėgo netradicinius uždavinius – dalyvaudavo matematikos olimpiadose, paskutiniais metais laimėjo Niujorko universiteto matematikos čempionatą.

1935 metais R. Fainmanas įstojo į Masačiusetso technologijos instituto (MIT) matematikos studijų programą, bet nors mokytis buvo lengva, jis galvojo, jog dėstomi pernelyg abstraktūs dalykai, kurių niekur neįmanoma pritaikyti, todėl perstojo į elektros inžineriją, ir greitai po to – į fiziką. Jau antraisiais studijų metais Ričardas Fainmanas pasirinko „Įvadą į teorinę fiziką“, dalyką, kuris šiaip buvo skaitomas doktorantams. Iš tiesų, jis buvo labai susidomėjęs kvantine mechanika, bet šis dalykas universitete dėstomas nebuvo, tad teko studijuoti savarankiškai. Kitą vasarą Fainmanas praleido namuose, susirašinėdamas su kursioku Welton’u apie erdvėlaikį, kuris turėtų tvarkingas gravitacines ir elektromagnetines savybes. 1939 metais diplominiame darbe Fainmanas pasiūlė įdomų ir tvirtą požiūrį į molekulės vidinių jėgų skaičiavimą.

Mokytis MIT Fainmanui labai patiko, tad norėjo ten likti ir rašyti daktaro disertaciją. Jo paties labui, profesorius Slater’is pasiūlė nesėdėti vienoje vietoje – pasirinkti doktorantūrą kitame universitete. Fainmanas pasirinko Princeton’o universitetą. Įstojimas nebuvo garantuotas, nes Ričardo Fainmano humanitarinių dalykų pažymiai buvo labai prasti, bet įstoti vis dėlto pavyko. 1942 metais gautas daktaro laipsnis už naują požiūrį į kvantinę mechaniką, kuris buvo pamatas vėlesniems darbams apie kvantinę elektrodinamiką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mokslininkui buvo pasiūlyta dalyvauti Manheteno projekte – kurti atominę bombą. Fainmanas sutiko ir tapo jauniausiu grupės vadovu. Net ir dirbdamas slaptumo sąlygomis, Ričardas Fainmanas neprarado savito požiūrio į aplinką – pasipiktinęs cenzūra ir biurokratija, įsilauždavo į slaptų dokumentų seifus, ten palikdavo nuotaikingas žinutes. Jaunasis mokslininkas buvo labai vertinamas savo vyresnių kolegų Openheimerio, Betės ir Boro, nes sugebėdavo kritikuoti jų idėjas, kai kiti mokslininkai besąlygiškai priimdavo viską, ką pasakydavo „grandai“.

Fainmanas teigė buvęs vienintelis žmogus, kuris matė pirmosios atominės bombos sprogimą be tamsinančių akinių(pasislėpė sunkvežimio kabinoje, kad stiklas išfiltruotų ultravioletinius spindulius).

Po karo prasidėjo R. Fainmano, kaip dėstytojo, karjera Cornell’io ir Caltech’o universitetuose. Pirmaisiais metais Fainmanas buvo prislėgtas – nebematė prasmės daryti kažką naujo, jei galima numesti atominę bombą ir viską sunaikinti, bet depresija praėjo, R. Fainmanas vėl susidomėjo moksliniu darbu.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad Fainmanas padarė revoliuciją fizikos mokyme – jo paskaitos buvo lengvai suprantamos ir įsimenamos, pagrįstos pavyzdžiais ir aiškiu žodynu. Kaip teigė pats mokslininkas, „reiškinys nėra iki galo suprastas, jei jo negalima išdėstyti studentui“. Fainmano paskaitos buvo tokios populiarios, kad konspektai vėliau išleisti knygų pavidalu.

1965 metais Fainmanas, kartu su kitais dviem mokslininkais, apdovanotas Nobelio premija, už „esminius kvantinės elektrodinamikos darbus, sukėlusius svarbius pokyčius elementariųjų dalelių fizikoje“. Kaip jau minėta anksčiau, Fainmanas nemėgo oficialių ceremonijų, todėl svarstė galimybę atsisakyti premijos ir priėmė ją tik nusprendęs, kad atsisakymas tik sukels dar daugiau rūpesčių.

1986-ųjų pradžioje ore sprogo JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaivis Challenger, žuvo septyni įgulos nariai. Pradėtas tyrimas, į kurį pakviestas ir Fainmanas. Paaiškėjo, kad mokslininkas buvo vienintelis ekspertų grupės narys, neturėjęs interesų NASA. R. Fainmano nuomone, katastrofa įvyko dėl guminių tvirtinimo elementų elastingumo pokyčio, nes Challenger’io paleidimo diena buvo šalčiausia per visą istoriją. Dieną prieš paskutinį tyrimo komisijos posėdį Fainmanas pademonstravo televizijoje tokį bandymą: NASA naudojamos gumos gabaliuką įdėjo į ledo ir vandens mišinį, suspaudė replėmis ir atšildė. Guma liko suspausta, todėl buvo galima daryti prielaidą, jog dėl guminių tarpinių įvyko kuro nuotėkis, kuris ir sukėlė nelaimę.

Vaikystėje Fainmanas įsidėmėjo neįprastą pašto ženklą, jis buvo iš Tuvos srities, geografinio Azijos centro, tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Vėlesniaisiais savo gyvenimo metais Fainmanas ir jo draugas Leighton’as dėjo visas pastangas nuvažiuoti į Tuvos kraštą: susirašinėjo su Tarybų sąjungos biurokratais, prašydamas vizos, ieškojo mokslininkų, kurie galėtų jį užtarti. Deja, šiam troškimui nebuvo lemta išsipildyti dėl tuometinių politinių santykių sudėtingumo. Apie nuotykius bandant nukeliauti į Tuvą, išleista knyga “Tuva or Bust!” (ISBN 0-393-32069-3).

1979 Fainmanui diagnozuota ankstyva skrandžio vėžio stadija, atlikta sėkminga vėžio pašalinimo operacija, bet 1987 vėl diagnozuotas vėžys (pilvo ertmėje). 1988 vasario mėnesį Fainmanas atsigulė į ligoninę, atsisakė dializės procedūros ir mirė vasario penkioliktą dieną. „Nenorėčiau mirti du kartus. Tai labai nuobodu“, – buvo jo paskutiniai žodžiai.