Pranas Kulikauskas

Pranas Kulikauskas

Pranas Kulikauskas (1913 m. kovo 7 d. Purvynai, dab. Trakų raj. – 2004 m. gruodžio 15 d. Vilnius. Palaidotas Antakalnio kapinėse) – vienas žymiausių Lietuvos archeologų, humanitarinių mokslų daktaras.

Gimė netoli Aukštadvario, gausioje Zigmo ir Antaninos Kulikauskų šeimoje. Mokėsi pradinėje ir vidurinėje mokykloje Aukštadvaryje, Alytaus valstybinėje gimnazijoje. Ją baigė 1934 m. 1935 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Iš pradžių studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o po metų perėjo į istorijos skyrių.

Jo dėstytojai buvo Lietuvos kalbininkai, istorikai ir rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vosylius Sezemanas, Mykolas Biržiška, Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis, Levas Karsavinas ir kt. Tuo metu Kauno universitete dar nebuvo archeologijos specialybės, tačiau nuo 1935 m. epizodinius archeologijos pagrindų, archeologinių tyrinėjimų metodikos ir Lietuvos archeologijos kursus pradėjo skaityti užsienyje baigęs mokslus Jonas Puzinas.

Nuo 1936 m. pradėjo dirbti naujai įsteigtame Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus priešistoriniame skyriuje muziejininku, sistemino archeologinių fondų medžiagą, sudarinėjo kartotekas. Kartu su J. Puzinu ir savarankiškai tyrinėjo Upytės, Liepynų, Paulaičių, Nikėlų, Paštuvos ir kitus plokštinius kapinynus. Muziejaus vadovybė, teigiamai vertindama jo darbą, išrūpino valstybinę stipendiją studijoms užsienyje. 1938 m. išvyko mokytis į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo archeologiją, antropologiją, baltistiką. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas Vilniaus universitete. Jį baigė 1942 m. Tarybinį aukštojo mokslo diplomą įgijo 1946 m. Mokslinio darbo kryptys išryškėjo dar studijų metais, rašant diplominį darbą „Upytės kapinyno tyrinėjimų duomenys“ bei pirmą didelį mokslinį straipsnį „Emaliuotieji dirbiniai Lietuvoje“, išspausdintą Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštyje 1941 m.

Nuo 1944 m. Vilniaus universiteto, 1946 m. Kauno universiteto dėstytojas. Tuo pat metu teko rūpintis būsimų ekspedicijų materialine baze, iš naujo pradėti archeologijos paminklų tyrinėjimų darbus, iš naujų pozicijų apibendrinti sukauptą medžiagą. Nuo 1948 m., nepalikdamas universiteto, pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, nuo tų pačių metų gegužės paskirtas instituto moksliniu sekretoriumi, o nuo 1949 m. suteiktas vyr. mokslinio bendradarbio vardas. 1952 m. tapo archeologijos-etnografijos sektoriaus vadovu ir iki 1962 m. vadovavo visam respublikos archeologijos mokslui, sprendė gausius mokslo tiriamuosius ir organizacinius klausimus.

1949 m. P. Kulikauskas pirmasis iš archeologų apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Kurmaičių archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimų duomenys“. 1953 m. dalyvavo rengiant trumpą Lietuvos TSR istorijos kursą rusų kalba, kuriame parašė skyrius apie pirmykštę bendruomeninę santvarką. Platesnė šios temos versija buvo išspausdinta keturtomės Lietuvos TSR istorijos I tome 1957 m. Šis darbas iki šiol neprarado savo vertės. Autoriams, tarp jų ir P. Kulikauskui, buvo paskirta Respublikinė mokslo ir technikos premija.

Kartu su žmona R. Kulikauskiene ir A. Tautavičiumi 1961 m. parengė ir išleido knygą „Lietuvos archeologijos bruožai“. Šis darbas ir mūsų dienomis yra parankinė kiekvieno Lietuvos archeologo knyga. Dirbdamas Istorijos institute, vadovaudamas archeologijos-etnografijos sektoriui, daug dėmesio skyrė archeologijos paminklų apsaugai, dalyvavo visose pirmosiose pokario žvalgomosiose ekspedicijose, vadovavo archeologijos paminklų tyrimams. Iš svarbesnių 1950–1961 m. tyrinėtų archeologijos paminklų paminėtini Nemenčinės piliakalnis, Piliakalnio piliakalnis, Paveisininkų piliakalnis, Kurmaičių piliakalnis ir pilkapiai, Krikštonių piliakalnis.

Nuo 1962 m. P. Kulikauskas dirbo tik Vilniaus universitete, iki 1966 m. vadovavo Archeologijos-etnografijos katedrai, o 1966 m. reorganizavus ją į Lietuvos TSR istorijos katedrą, joje dirbo iki 1983 m. 1964 m. suteiktas docento vardas. Nuo 1949 iki 1982 m. jo vadovaujamą kursą baigė daugiau kaip 120 archeologų. Be to, ilgą laiką dėstė ir Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, istorikams skaitė „Archeologijos pagrindų“ bei „Lietuvos archeologijos“ kursus.

Tyrinėjo lietuvių etnogenezę ir lietuvių genčių materialinę kultūrą. Nuo 1961 m. pagrindinį dėmesį skyrė Lietuvos Užnemunės piliakalnių tyrinėjimams, nes iki to laiko Lietuvos archeologams ši sritis buvo terra incognita. Užnemunės piliakalnių tyrinėjimų medžiagą skelbė universiteto istorikų mokslo darbuose. Universiteto rengtų ekspedicijų metu buvo tyrinėti tokie paminklai kaip Kunigiškių-Pajevonio piliakalnis (1963–1964 m.), Rudaminos piliakalnis (1965 m.), Obelytės-Kaukų piliakalnis (1967–1969 m.), Sudargo piliakalniai (1970 m.), Varnupių piliakalnis (1971 m.), Papiškių ir Vilkiautinio (1973–1974 m.) krūsniniai pilkapiai. Kartu su Istorijos institutu tyrinėti tokie unikalūs paminklai kaip Narkūnų piliakalniai (1975–1978 m.), 1979 m. pradėti tirti Kernavės piliakalniai.

1983 m. rudenį, išėjęs į pensiją, P. Kulikauskas nenustojo aktyviai domėtis Lietuvos archeologijos mokslu, pateikė jaunystėje tyrinėto Upytės kapinyno publikaciją, parašė pluoštą prisiminimų.