Paulius Marcinkus

Paulius Marcinkus

Paulius Kazimieras Marcinkus (angl. Paul Marcinkus; 1922 m. sausio 15 d. Cicero, Ilinojus – 2006 m. vasario 21 d. San Sityje, Arizona) – katalikų arkivyskupas bei Vatikano banko direktorius 1971–1989 m.

P. Marcinkus buvo lietuvių, emigravusių į JAV sūnus. 1947 m. gegužės 3 d. Čikagoje įšventintas į kunigus. Kardinolo Stričo dėka Marcinkus 1952 m. gavo postą Vatikane.

1968 m. gruodžio 24 d. popiežius Paulius VI paskyrė jį Hortos tituliniu vyskupu, o 1969 m. sausio 6 d. konsekravo. Prieš tai P. Marcinkus dirbo popiežiaus asmens sargybiniu. Dėl aukšto ūgio (190 cm) tuo metu jis buvo pravardžiuojamas „gorila“.

P. Marcinkus 1971–1989 m. dirbo Istituto per le Opere di Religione (IOR) (Religinių darbų institute), vadinamojo „Vatikano banko“ direktoriumi. Šiuo laikotarpiu 1982 m. žlugo Banco Ambrosiano bankas, palaikęs itin glaudžius ryšius su Vatikano banku.

1982 m. birželio 18 d. Ambrosiano banko prezidentas Roberto Calvi buvo rastas nužudytas po vienu Londono tiltų Blackfriars Bridge rajone, o jo kišenėse rastos plytos. Tą pačią dieną Calvio sekretorė Graciela Korocher žuvo, iššokusi per langą banke Milane). Abiem atvejais buvo keliamos savižudybės bei nužudymo versijos. Michele Sindona, artimas Marcinkaus draugas dirbęs ir pas Ambrosiano, mirė kalėjime nuo apsinuodijimo cianidu. Banko iššvaistymai siekė apie 750 mlrd. JAV dolerių (dalijant paskolas ir fiktyvioms Lotynų Amerikos firmoms).

Banco Ambrosiano audito metu nustatyta, kad Calvi bei jo padėjėjai buvo įsteigę apie 200 fiktyvių bankų, kredito įstaigų, kurie egzistavo tik jo buhalterijoje. Tikrasis Cisalpina bankas, esantis Bahamų salose, valdomas Calvi bei Marcinkaus, tikėtina buvo įsipainiojęs į pinigų, gautų iš kokaino prekybos Lot. Amerikoje, kartu su World Finance Corporation Majamyje, plovimą.

P. Marcinkus buvo įtartas palaikąs ryšius su šešėliniu pasauliu savo gimtajame mieste, taip pat su italų mafija. Nors Marcinkus neturėjo jokio ekonominio ar finansinio išsilavinimo, tačiau jo organizaciniu talentu bei sugebėjimais įgyvendinti idėjas buvo neabejojama. Romos Kurijoje Marcinkus buvo laikomas kategorišku, griežtu, neperregimu ir netgi keliančiu pavojų. Jo darbo aplinkoje bei IOR banke tvyrojo baimės atmosfera.

Banco Ambrosiano bankrotas, ikiteisminiai tyrimai, Roberto Calvis mirtis kėlė pavojų Jono Pauliaus I, IOR ir netgi Vatikano reputacijai. Popiežius Jonas Paulius II Marcinkui suteikė visus įgaliojimus dėl IOR atgaivinimo. Įtartinomis finansinėmis transakcijomis IOR pervedė Banco Ambrosiano kreditoriams šimtus mln. dol. Vatikanas sumokėjo 500 mln. JAV dol. nukentėjusiems, tačiau savo kaltės nepripažino.

Daugeliui skandalo tyrėjų nuostabą kėlė P. Marcinkaus išlikimas poste. Jis laikinai negalėjo išvykti iš Vatikano, dėl paskirtos kardomosios priemonės (arešto). Tik kai 1987 m. Italijos teisėsaugos institucijų tyrimai buvo paspartinti, sąlygoję arešto Marcinkui paskyrimą, jis buvo atleistas iš IOR prezidento pareigų. Tačiau dėl to jis nepateko į popiežiaus nemalonę. Marcinkus buvo paskirtas vad. Kardinolų komisijos, atsakingos už Vatikano miesto valstybės administraciją proprezidentu (ne Šventojo Sosto).

Jonas Paulius II 1989 m. kovą pertvarkė IOR banką. Šį kartą buvo sudaryta Stebėtojų taryba. 1990 m. kovo 1 d. paskyrus Giovanni Bodio, buvusį generalinį direktorių „Mediocredito Lombardo“ banke, baigėsi vadinamoji „Marcinkaus era“ IOR banke.

Paul Marcinkus į salyginę pensiją išėjo tik 1990 m. spalio 30 d. Jis grįžo į Čikagą. Siekdamas apsisaugoti nuo Italijos teisėsaugos institucijų. jis toliau naudojosi diplomatiniu imunitetu, kurį jam garantavo Vatikano miesto piliečio statusas iki pat mirties 2006 m.

Skandalas 2001 m. buvo ekranizuotas filme I Banchieri Di Dio. Rutgeris Haueris atliko Marcinkaus vaidmenį.