Oliveris Kromvelis

Oliveris Kromvelis (angl. Oliver Cromwell, 1599 m. balandžio 25 d. Hantingdonas, Anglija – 1658 m. rugsėjo 3 d. Vestminsteris, Londonas) – britų politikas ir Anglijos vadovas (kartais laikomas diktatoriumi).

Oliveris Kromvelis, puikus ir įkvepiantis karžygys, kuris vedė parlamentines pajėgas į pergalę Anglijos pilietiniame kare, yra žmogus, kurio dėka Anglijoje ilgainiui įsigalėjo parlamentinė demokratija.

Kromvelis gimė 1599 m. Hantingtone, Anglijoje. Jaunystėje jis gyveno Anglijoje, kurią draskė religiniai nesutarimai ir valdė absoliutinę monarchiją trokštantis praktikuoti karalius. Pats Kromvelis buvo fermeris, kaimo džentelmenas ir tikras puritonas. 1628 m. jis buvo išrinktas į parlamentą, bet tarnavo trumpai, nes kitais metais karalius Čarlzas I nusprendė paleisti parlamentą ir valdyti šalį vienas. Tik 1640 m., kai jam reikėjo pinigų tęsti karą su škotais, karalius sušaukė naują parlamentą. Šis naujasis parlamentas, kurio narys buvo ir Kromvelis, reikalavo garantijų, kad vėl neatsinaujintų despotiškas karaliaus valdymas. Tačiau Čarlzas I nenorėjo atsidurti po parlamento padu, ir 1642 m. prasidėjo karas tarp pajėgų, ištikimų karaliui, ir pajėgų, ištikimų parlamentui.

Kromvelis pasirinko parlamento pusę. Grįžęs į Hantingtoną, jis surinko kavaleriją kovai prieš karalių. Per ketverius karo metus jo neeiliniai kariniai sugebėjimai susilaukė vis didėjančio pripažinimo. Kromvelis suvaidino pagrindinį vaidmenį ir kritiškame Marston Mūro mūšyje (1644 m. liepos 4), kuris buvo karo persilaužimo momentas, ir lemiamame Neisbio mūšyje (1645 m. birželio 14). 1646 m. karas baigėsi tuo, kad Čarlzas I atsidūrė nelaisvėje, o Kromvelis buvo pripažintas geriausiu karvedžiu parlamentarų pusėje.

Tačiau taika neatėjo, nes parlamentarai buvo susiskaldę į frakcijas su skirtingais tikslais, o karalius, tai žinodamas, nė nemanė išspręsti konflikto. Po metų, iš nelaisvės pabėgus karaliui Čarlzui, prasidėjo naujas pilietinis karas. Šis konfliktas baigėsi Kromvelio pergale prieš karaliaus pajėgas, nuosaikiųjų pašalinimu iš parlamento bei karaliaus egzekucija 1649 m. sausį. Anglija buvo respublika, laikinai valdoma valstybės tarybos, kuriai vadovavo Kromvelis. Tačiau karaliaus šalininkai greitai atgavo valdžią Airijoje bei Škotijoje ir ėmė remti žuvusio karaliaus sūnų, būsimąjį Čarlzą II. Kromvelio armijos sėkmingai įsiveržė į Airiją bei Škotiją. Po ilgų karų, kurie 1652 m. pagaliau baigėsi, rojalistai buvo visiškai sumušti.

Pasibaigus karams, atėjo metas kurti naują vyriausybę. Tačiau liko problema, kokią konstitucinę formą toji vyriausybė priims. Kromveliui esant gyvam ši problema nebuvo išspręsta. Puritonų karvedys sugebėjo atvesti į pergalę absoliutinei monarchijai prieštaravusias jėgas; tačiau nei jo valdžios, nei prestižo neužteko išspręsti socialiniams jo rėmėjų konfliktams. Jis neįgalino jų susitarti dėl naujos konstitucijos, nes šie konfliktai buvo susipynę su protestantų tarpusavio bei protestantų ir katalikų religiniais konfliktais.

Kai Kromvelis atėjo į valdžią, iš 1640 m. parlamento tebuvo likusi maža ekstremistų grupelė. Iš pradžių Kromvelis bandė derėtis dėl naujų rinkimų. Kai derybos nepavyko, jis išvaikė likučius jėga (1653 m. balandžio 20). Nuo tada iki Kromvelio mirties 1658 m. buvo suformuoti ir paleisti trys parlamentai. Buvo priimtos dvi skirtingos konstitucijos, bet nė viena sėkmingai nefunkcionavo. Šiuo laikotarpiu Kormvelis valdė, palaikant armijai. Atrodytų, kad jis buvo karinis diktatorius. Tačiau jo nuolatinės pastangos įtvirtinti demokratinę praktiką bei sosto atsisakymas, kai šis jam buvo pasiūlytas, rodo, kad diktatūra nebuvo jo tikslas; jis paprasčiausiai buvo priverstas taip valdyti, nes jo rėmėjai nesugebėjo įtvirtinti veiksmingos vyriausybės.

Kromvelis, turėdamas Lordo Gynėjo titulą, valdė Angliją, Škotiją ir Airiją nuo 1653 m. iki 1658 m. Tuos penkerius metus Britanijoje buvo gana gera vyriausybė bei tvarkinga administracija. Jis sušvelnino daugelį žiaurių įstatymų ir rėmė švietimą. Kromvelis palaikė religinę toleranciją ir leido Anglijoje gyventi bei savo religiją praktikuoti žydams. (Daugiau kaip prieš tris šimtmečius karaliaus Edvardo I jie buvo išvyti iš Anglijos.) Be to, Kromvelis vedė sėkmingą užsienio politiką. Jis mirė Londone 1658 m. nuo maliarijos.

Kromvelį pakeitė jo vyriausias sūnus Ričardas Kromvelis, tačiau jis valdė neilgai. 1660 m. Čarlzas II buvo sugrąžintas į sostą. Oliverio Kromvelio šalininkų likučiai buvo sugauti ir pakarti. Tačiau šios žudynės negalėjo paslėpti to fakto, kad kova už karališkąjį absoliutizmą pralaimėjo. Čarlzas II tai gerai suprato ir nebandė prieštarauti parlamento pranašumui. Kai jo įpėdinis Džeimsas II bandė atstatyti absoliutinę monarchiją, jis greitai buvo nuverstas nekruvinoje 1688 m. revoliucijoje. Rezultatas buvo būtent toks, kokio 1640 m. norėjo Kromvelis — konstitucinė monarchija su karaliumi, aiškiai pavaldžiu parlamentui bei religinės tolerancijos politika.

Tris šimtmečius po Oliverio Kromvelio mirties vyko ginčai dėl jo charakterio. Kai kas apšaukė jį veidmainiu, teigdami, kad nors jis visada pasisakė už parlamento prioritetą ir prieštaravo vienvaldystei, iš tikrųjų jis įtvirtino karinę diktatūrą. Tačiau daugelis manė, jog Kromvelio pasiaukojimas dėl demokratijos buvo visiškai nuoširdus, nors jo nekontroliuojamos aplinkybės kartais jį priversdavo panaudoti diktatorišką valdžią. Buvo pastebėta, kad Kromvelis niekada nesielgė negarbingai — nepriėmė sosto ir neįtvirtino parlamentinės diktatūros. Jo valdymas buvo nuosaikus ir tolerantiškas.

41 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kaip reikėtų vertinti Kromvelio įtaką istorijai? Pirmiausiai jis, žinoma, svarbus kaip puikus karvedys, sutriuškinęs rojalistų pajėgas Anglijos pilietiniame kare. Kadangi karo pradžioje, iki Kromvelio pasirodymo, parlamentarams ne itin sekėsi, labai gali būti, kad jie nebūtų laimėję pergalės be jo. Kromvelio pergalės lėmė demokratinės vyriausybės išsilaikymą ir stiprėjimą Anglijoje. Nereikia manyti, kad tai būtų įvykę bet kuriuo atveju. Septynioliktame amžiuje didžioji Europos dalis judėjo vis didesnio karališkojo absoliutizmo link. Demokratijos triumfas Anglijoje pasuko šalį visai kita kryptimi. Vėliau Anglijos demokratija buvo svarbus pavyzdys Prancūzijos išsivadavimo judėjimui, Prancūzijos revoliucijai bei demokratinių valstybių atsiradimui Vakarų Europoje. Demokratinių pajėgų triumfas Anglijoje atliko gyvybiškai svarbų vaidmenį, įsitvirtinant demokratijai ir Jungtinėse Valstijose bei kitose buvusiose Anglijos kolonijose (Kanadoje ir Australijoje). Nors Anglija užima tik nedidelę pasaulio dalį, demokratija, plintanti iš Anglijos, pasiekė anaiptol ne mažus regionus.

Oliveris Kromvelis būtų užėmęs šiame sąraše daug aukštesnę vietą, jeigu beveik tiek pat prie demokratinių institucijų įsitvirtinimo Anglijoje bei Jungtinėse Valstijose nebūtų prisidėjęs filosofas Džonas Lokas. Sunku įvertinti reliatyvią Kromvelio, kuris iš esmės buvo veiksmo žmogus, ir Loko, kuris buvo minties žmogus, svarbą. Tačiau, turint omenyje Loko laikų intelektualinę atmosferą, panašios politinės idėjos, kokias iškėlė jis, turbūt būtų gana greitai susiformavusios, net jeigu Lokas niekada nebūtų gyvenęs. O jeigu nebūtų Kromvelio, labai abejotina, ar parlamentarai būtų laimėję Anglijos pilietinį karą.