Nikas Pirosmanis

Nikas Pirosmanis

Nikas Pirosmanis (gruz. ნიკო ფიროსმანი, lot. Niko Pirosmani, rus. Нико Пиросмани, 1862 m. – 1918 m. gegužės 5 d.) – gruzinų savamokslis dailininkas, primityvistas. Tai viena iš garsiausių Gruzijos asmenybių, žymi pasauliniu mastu, kartu su Šota Rustaveliu ir karaliene Tamara virtusi Gruzijos legenda.

Gyvenimo metu dailininkas buvo nesuprastas ir mirė skurde. Daugelis jo darbų buvo atlikti ir kabojo Tbilisio užeigose – vad. duchmanuose. Duchmanų savinininkai buvo pagrindiniai Pirosmanio užsakovai, o lankytojai, žemiausio socialinio sluoksnio Tbilisio gyventojai ir pravažiuojantys valstiečiai – jo publika. Nors gyvenimo pabaigoje Pirosmanis buvo sulaukęs šiokio tokio Gruzijos dailininkų bendruomenės dėmesio, tačiau to nepakako išgelbėti skurdo palaužtą dailininką.

Savo kūryboje Pirosmanis vaizdavo Gruzijos žemdirbių gyvenimo vaizdus: vynuogių rinkėjus, valstiečius, derliaus šventės puotas ir gyvūnus. Darbams būdingas supaprastintas vaizdavimas ir nacionalinis Gruzijos kaimo koloritas. Pirosmanis naudojo savitą techniką – tapė ant storos juodos klijuotės. Technika paremta skurdo ir praktiniais sumetimais – daugelis jo darbų buvo duchmanų iškabos kabojusios atvirai lauke.

Nors Pirosmanis greičiausiai neturėjo jokio supratimo apie Europos dailės modernistinius judėjimus, jo darbai atitiko bendrą laikmečio dvasią ir atliepė tuo pačiu metu Prancūzijoje kūrusio, kito primityvisto, Anri Ruso kūrybą. Šiuo metu Nikas Pirosmanis pripažįstamas kaip vienas unikaliausių dailininkų, kūrusių Modernizmo dailės formavimosi periode, XIX ir XX amžių sandūroje. Pablas Pikasas savo gyvenimo pabaigoje nutapė Niko Pirosmanio portretą.

Nikas Pirosmanis (piln. Nikas Pirosmanašvilis) gimė Mirzaani kaime Gruzijos Kachetijos regione. Nors dailininko gimimo metai nėra dokumentuoti, visgi iš paties Niko Pirosmanio liudijimo manoma, kad tai įvyko 1862 m. Gimimo diena nežinoma. Nikas buvo ketvirtas vaikas valstiečių Aslano Pirosmanašvilio ir Tekle Toklikišvili šeimoje. Be jo, šeimoje buvo brolis Georgijus, seserys Mariam ir Peputsė. Kachetijos regionas Gruzijoje garsėjo vynuogininkyste ir Pirosmanio tėvai buvo valstiečiai turėję menką, bet neskurdų ūkį.

Iškart po Niko gimimo šeima persikėlė į Šulaverį, Tifliso apylinkių kaimą, kuriame tėvas Aslanas nusisamdė kaip vynuogyno prižiūrėtojas pas Kalantarovų šeimą. Tačiau netikėtai 1868 m. mirė sūnus Georgijus, bei pats Aslanas 1870 m. Motina mirė greitu laiku, matyt, neatlaikiusi likimo smūgių. Nikas su seserimis liko našlaičiais. Vyresnioji sesuo Mariam ištekėjo, jaunoji Peputsė prisiglaudė gimtinėje pas giminaičius, o Nikas liko su Kalantarovų šeima kaip įnamis, patarnautojas. Mariam, taip pat, greitu laiku mirė (Pirosmanis vėliau įamžins ją iš prisiminimų paveiksle “Moteris su gėlėmis ir skėčiu“). Su Kalantarovais būsimasis dailininkas praleido apie 15 metų. Čia išmoko rašyti, tačiau Kalantarovai niekuomet nesirūpino jo nuosekliu auklėjimu ar mokymu.

Kalantarovams persikėlus į Tiflisą, Nikas augo namuose pilnuose Kalantarovu giminaičių. Čia jis parodė savo potraukį piešimui ir apie metus dirbo padėjėju dailininko tipografijos dirbtuvėje, tačiau iš jos pabėgo. Kažkuriuo metu jis persikraustė pas Kalantarovų dukrą, tuo metu našlę Elžbietą, kuriai galų gale laišku pasiūlė už jo tekėti. Tai buvo priimta kaip giminės įžeidimas ir Nikas buvo išmestas iš Kalantarovų namų. Tai atsitiko apie 1887-88 m.

Išėjęs iš Kalantarovų Nikas Pirosmanis turėjo pradėti savarankišką gyvenimą, tačiau, būdamas apie 26-27 metų, neturėjo nei išsimokslinimo, nei kokios profesijos įgūdžių, nei, apskritai, savarankiško gyvenimo patirties. Tuo metu, su gerokai jaunesniu, apie 14 metų turėjusiu kompanionu Gigo Zazašviliu įsteigė dailės studiją Tiflise. Tačiau ši veikla buvo greičiau fantazijos lygmens, abu kompanionai piešė tik mėgėjiškai, neturėjo ryšių Tiflise ir negalėjo konkuruoti su profesionaliais dailininkais. Apie metus trukusią tokią veiklą Nikui galų gale teko nutraukti.

1890 m. Nikas Pirosmanis įsidarbino geležinkelyje vagonų stabdžių derintoju (kalnuotose vietovėse, kylant ir leidžiantis reikėdavo kaskart stabdyti vagonus atskirai). Nepanašu, kad Pirosmaniui šis darbas būtų patikęs, jis buvo ne kartą baudžiamas už vėlavimus, ginčus su vyresnybe. Tačiau darbas geležinkelyje leido Pirosmaniui susipažinti su turtingu Gruzijos kraštovaizdžiu. 1894 m. pradžioje jis metė šį darbą ir iš santaupų atidarė maisto prekių, visų pirma pieno, krautuvėlę Tiflise.

Šis verslas Pirosmaniui sekėsi gana neblogai, tačiau, panašu, greitai pradėjo nusibosti. Krautuvėlės sienas jis visas išpiešė piešiniais, kaip ir sukūrė jai iškabas, bei ilgainiui verslą perdavė kompanionui Dimitrui Agulišviliui. Maždaug apie 1895 m. Nikas Pirosmanis pradėjo reguliariai tapyti, suartėjo su giminaičiais Mirzaanyje, taip pat, daug laiko praleisdavo tvarkydamas sesers Peputsės namus (šiuo metu Niko Pirosmanio memorialinis muziejus Mirzaanyje). Žinoma, kad namo pabaigtuvėms Nikas nutapė 4 paveikslus.

Apie 1900 m. Niko Pirosmanio santykiai su giminaičiais nutrūko, kaip ir Dimitro Agulišvilio verslas jo jau nebedomino. Pastarasis dar išmokėdavo Nikui po 1 rublį kas mėnesį kaip buvusiam dalininkui. Nikas tuo metu pradėjo suktis tose Tifliso vietose, kuriose renkasi įvairūs žmonės, kaip geležinkelio stotis ir priestoties užeigos. Tuo metu Pirosmanis, žinoma, kad gerdavo nemažai. Šiose vietose Pirosmanis galėjo stebėti įvairiausios kultūros ir padėties Gruzijos gyventojus.

Šiam laikotarpiui priklauso ir Pirosmanio meilė aktorei Margaritai. Kas buvo Margarita nežinoma. Panašu, kad ji buvo keliaujančio prancūzų kafešantano trupės aktorė atvykusi į Tiflisą apie 1905 metus. Nikas Pirosmanis ją esą įsimylėjo be galo (vėliau nupieš Margaritos portretą). Pirosmanio romanas su Margarita truko apie metus laiko ir leido vėliau sukurti keletą legendų, iš kurių žinomiausia yra toji, sukurta V. Šklovskio, apie milijoną raudonų rožių. Esą dailininkas, sužinojęs, kad Margarita palieka Tiflisą, pardavė savo parduotuvėlę ir už visus gautus pinigus nupirko daugybę rožių, kuriomis nuklojo namo, kuriame gyveno Margarita, išeinantį keliuką. Iš tikro būsimą dailininko skurdą greičiau paaiškina jo nepraktiškumas, pasidavimas giminaičių vilionėms.

Nikas Pirosmanis apsigyveno netoli Tifliso geležinkelio stoties. Paprastai laiką leisdavo slampinėdamas po miestą ir duchmanuose – gruzinų užeigose, kuriose lankydavosi prastuomenė, valstiečiai, susitikdavo įvairiais reikalais i Tiflisą atvykę komersantai. Pagrindiniais jo užsakovais tapo duchmanų savininkai. Jiems Pirosmanis tapydavo užeigų iškabas ir vaizdus interjerui už menką atlygį, dažniausiai tik už maistą ir vyną. Ilgainiui Pirosmanis tiek nuskurdo, kad duchmanų savininkai už tapybą leisdavo jam nakvoti pas juos, bei netgi kviesdavosi pas save kaip užeigos įdomybę.

Nors Pirosmanis buvo gerai žinomas duchmanų lankytojams, tačiau ne kultūrinei Gruzijos grietinėlei ir nepanašu, kad Nikas būtų ieškojęs ryšių su ja. Pirosmanio „atradimo“ garbė teko broliams Ilja ir Kirilui Zdanevičiams. Šie buvo dailininkai futuristai iš Maskvos, turėję gruziniškų giminės šaknų. 1912 m. keliaudami po Kaukazą, vienoje Tifliso užeigų jie pamatė Pirosmanio kūrinių ir jais susidomėjo. Zdanevičiai priklausė tai modernistinei dailės krypčiai, kuri teigė, kad liaudiškame paprastume reikia ieškoti tikrojo meno šaknų. Zdanevičiai tuo metu su Pirosmaniu nesusitiko, tačiau davė apie jį žinoti draugams Maskvoje, Sankt Peterburge ir Paryžiuje.

1913 m. sausį Ilja Zdanevičius asmeniškai susitiko su Pirosmaniu, greičiausiai papasakojo jam apie modernistinės dailės judėjimus, užsakė savo portretą ir pasiūlė eksponuoti darbus parodoje Maskvoje. Taip Pirosmanis įžengė į oficialų dailės pasaulį, kovo mėnesį 4 jo darbai buvo parodyti futuristų parodoje Maskvoje „Taikinys“. Sunku pasakyti, ar Ilja pamatė Pirosmanyje didį menininką, ar tik liaudiškos primityvios kūrybos įdomybę, tačiau greičiausiai Pirosmanio kūrybos originalumas neturėjo kelti abejonių. Tais pačiais metais pirmą kart Nikas buvo paminėtas ir Gruzijos spaudoje, laikraštyje „Temi“. Tačiau prasidėjo Pirmas pasaulinis karas ir daug kam Pirosmanis nebebuvo pirmos reikšmės rūpestis.

Tuo metu gimstantys nacionaliniai ir revoliuciniai judėjimai judino Rusijos imperijos pamatus. 1916 m. Ditas Ševarnadzė prisijungė prie tautinio nubudimo judėjimo Gruzijoje. Jis pastebėjo Pirosmanio darbus Tifliso priestoties smuklėse ir vienas pirmųjų, jo organizuotos Gruzijos dailininkų draugijos, uždavinių buvo surasti nežinomą menininką, bei rinkti jo darbus. Gegužės 24 d. galų gale pavyko susitikti su Pirosmaniu, jis buvo pakviestas į Draugijos susirinkimą. Jaunas dailininkas Ladas Gudiašvilis aprašė Pirosmanį, kaip skurdo ir alkoholio sugadintą žmogų, beveik kaip valkatą. Tačiau iš savo pusės Pirosmanis vargu ar galėjo suprasti skirtumą tarp savęs ir visai kitoje kultūrinėje aplinkoje augusių Gruzijos dailininkų. Susitikimo metu buvo padaryta vienintelė tikrai žinoma Niko Pirosmanio nuotrauka.

Draugija davė Pirosmaniui 10 rublių, šis entuziastingai nupiešė vieną paveikslų ir padovanojo Draugijai. Tačiau, praėjus vos mėnesiui po susitikimo, viename laikraščių pasirodė karikatūra, kurioje pavaizduotas susenęs Nikas, piešiantis paveikslą „Žirafa“, (ironiškai „Žirafa“ tapo vienu garsiausių Pirosmanio darbų) ir šalia jo stovintis jaunas dailininkas, sakantis daugmaž: „Mokinkis brolau, po 10 ar 20 metų galėsime pasiųsti tavo darbų į parodą su jaunais dailininkais“. Nikas giliai priėmė įžeidimą, pasišalino ir nebeieškojo daugiau ryšių su Draugija, nors aiškiai atsirado domėjimasis jo kūryba.

Tačiau tuo metu beveik kaip ir nebuvo kas padėtų dailininkui materialiai. 1917 m. Ladas Gudiašvilis lankėsi pas jį, įteikė Draugijos paramos ir pastebėjo, kad dailininkas atrodo pavargęs ir sergantis. 1918 m. pradžioje Nikas greičiausiai dirbo Vakarų Gruzijoje, o grįžęs į Tiflisą tapo benamiu, maitinamu iš pasigailėjimo ne ką turtingesnių priestoties gyventojų. Dailininkas buvo palaužtos sveikatos, užmigo draugo batsiuvio dirbtuvės rūsyje ant akmeninių grindų. Po keleto dienų jis buvo rastas labai apsirgęs ir nuvežtas į ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Nikas Pirosmanis mirė 1918 m. gegužės 5 d. Jo kapo vieta, jeigu jis apskritai buvo palaidotas atskirai, nežinoma. Manoma, kad palaidotas bendrame varguolių kape.

Nikas Pirosmanis buvo savamokslis dailininkas. Tiesa yra tai, kad jis, apskritai, nelabai buvo mokytas. Jo darbuose dominuoja liaudiškos scenos. Dažni herojai – kaimo žmonės, gyvūlėliai, kaimiškos puotos. Personažus Pirosmanis vaizduoja su aiškia simpatija, gyvūlėlių akys – žmogiškos, tarsi paties Pirosmanio. Dailininkas neturėjo kažkokių konceptualių paveikslų ar kūrybinių tikslų. Jo tapybos technika buvo spontaniška, jis netaisydavo ir nepertapydavo paveikslų. Neteikė reikšmės tapybai pagal realius modelius, pvz., Ilja Zdanevičiaus portretą sukūrė iš fotografijos. Dauguma veikėjų veidų vaizduojami tik iš priekio arba profilio, gyvūlėlių snukučiai – tipiškai pasukti 3/4 kampu.

Nikas Pirosmanis naudojo tapybos aliejiniais dažais ant klijuotės techniką. Klijuotė toji buvo juoda, stora, naudojama laivuose. Greičiausiai Pirosmanis ją pradėjo naudoti spontaniškai ir pigumo sumetimais. Kita priežastis – jo darbai kabojo kaip duchmanų iškabos atvirai lauke, po lietumi ir vėju, o ir pačiuose duchmanuose buvo drėgna ir rūkoma. Dalis klijuotės dailininkas net ir nedengdavo dažais, kita vertus, ant jos jis galėdavo naudoti negrynas, nekokybiškas spalvas.

Didelę Pirosmanio darbų dalį sudaro įvairių puotų vaizdai. Tokius paveikslus užsakinėjo savo įstaigoms duchmanų savininkai. Daugelis Pirosmanio tapytų duchmanų iškabų šiuo metu dingusios. Nors Pirosmanis, kaip dailininkas, gyveno daugiausia Tiflise, tačiau jo darbuose jaučiama meilė kaimui ir nerūpestingų vaikystės dienų ilgesys. Iš tikro jo paveiksluose visiškai nėra urbanistinių ar technokratinių motyvų. Pirosmanis tarsi piešia savo svajonę, kurioje jo laukia su vestuvine gėlių puokšte mylimoji Margarita.