Mozė

Mozė (hebr. Mošė, arab. Musa) – penkiaknygėje minimas pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos.

Turbūt istorijoje taip visuotinai nesižavėta jokiu žmogumi, kaip didžiuoju žydų pranašu Moze. Maža to, garsas apie jį bei jį gerbiančių žmonių skaičius šimtmečiais vis augo. Greičiausiai, Mozė gyveno tryliktame amžiuje pr. Kr., nes
1237 m. pr. Kr. mirė Ramzis II, paprastai laikomas Egzodo istorijos faraonu.

Mozės gyvenamuoju laikotarpiu, kaip rašoma Išėjimo knygoje, buvo daug jam priešiškai nusiteikusių žydų. Tačiau per penkis šimtmečius Mozė pelnė visų žydų pagarbą. Iki 500 m. po Kr. jo garbė ir reputacija kartu su krikščionybe paplito
didelėje Europos dalyje. Dar po šimtmečio Mahometas pripažino Mozę kaip tikrą pranašą, ir, plintant islamui, Moze pradėta žavėtis ir musulmonų pasaulyje (net Egipte). Šiandien, nuo jo laikų praėjus maždaug trisdešimt dviem šimtmečiams, Mozę gerbia žydai, krikščionys, musulmonai ir net daugelis agnostikų.

Šiuolaikinių galimybių dėka, šiandien jis turbūt žinomas geriau negu praeityje. Apie Mozės gyvenimą informacijos yra labai mažai. Būta prielaidų (kurias priėmė daugelis mokslininkų), kad Mozė buvo egiptietis, nes jo vardas ne žydiškos,
o egiptietiškos kilmės. (Jis reiškia “vaikas” ar “sūnus” ir yra kelių garsių faraonų vardų dalis.) Senojo Testamento pasakojimai apie Mozę atskleidžia stebuklingą šio Dievo ir žmogaus gyvenimą: Mozė prie degančio krūmo, Mozė lazdą
paverčia gyvate, aštuoniasdešimtmetis Mozė keturiasdešimt metų vedžioja žydus po dykumą. Įdomu, jog daugelis istorijų apie Mozę turi savo analogų įvairiose mitologijose. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Mozę ir nendres labai panašus
į babiloniečių istoriją apie Sargoną iš Akado, 2360 — 2305 m. pr. Kr. valdžiusį karalių.

15 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Mozei priskiriami trys pagrindiniai nuopelnai. Pirma, jis išvedė žydus iš Egipto. Antra, jis yra pirmųjų penkių Biblijos knygų (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo), dažnai vadinamų Mozės knygomis, arba Penkiaknyge, sudarančia žydų Torą, autorius. Šios knygos apima Mozės kodeksą, įstatymų rinkinį, reguliavusį elgesį bibliniais laikais, į kurį įeina Dešimt įsakymų. Turint omeny milžinišką Toros ir ypač dešimties Dievo įsakymų padarytą ir daromą įtaką, Mozė vertas būti laikomu didžiai įtakingu žmogumi. Trečia, daugelis Mozę laiko žydų monoteizmo pradininku. Viena vertus, toks teiginys nepagrįstas. Vienintelis informacijos šaltinis apie Mozę yra Senasis Testamentas, kuris aiškiai monoteizmo įkūrėju laiko Abraomą.

Vis dėlto, neabejotina, jog žydų monoteizmas būtų išnykęs, jeigu jo nebūtų kurstęs ir platinęs Mozė. Čia, žinoma, ir slypi jo didžiausia svarba, nes iš žydų monoteizmo kilo dvi didžiausios pasaulio religijos — krikščionybė ir islamas. Vienintelio tikro Dievo idėja, kuria taip karštai tikėjo Mozė, ilgainiui paplito beveik po visą pasaulį.