Mohandas Gandis

Mohandas Gandis

Mohandas Karamčandas Gandis (hindi मोहनदास करमचंद गांधी = Mohandās Karmacãd Gãdhī, 1869 m. spalio 2 d. Porbandaras, Indija – 1948 m. spalio 30 d. Delis, Indija, palaidotas Punoje, Aga Chano rūmuose) – Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkas.

Mohandas Gandis gimė mažos kunigaikštystės administratoriaus šeimoje dabartinio Gudžarato valstijoje. Tėvų valia vedė, būdamas 13 m. Vidutiniais pažymiais baigęs mokyklą, 1888–1891 studijavo teisę Londone, kur daugiau pasižymėjo kaip aktyvus Londono vegetarų draugijos narys. 1893 išvyko į Pietų Afriką dirbti teisės konsultantu indų firmoje. Susidūręs su aršia rasine indų imigrantų diskriminacija, jis pradėjo kovą už savo tautiečių pagrindines teises ir greitai tapo žinomu publicistu ir politiku. Įkūrė Natalio indų kongresą (Natal Indian Congress, 1894), suformulavo ir pritaikė satjagrahos („tiesos jėga, pasišventimas tiesai“) kovos būdą, kurio esmė – atsisakymas paklusti neteisingai tvarkai, nebendradarbiavimas su valdžia (angl. non – violent non – cooperation), savo švietimo, savigalbos ir kitų institucijų kūrimas.

Politinę kovą M. Gandis suprato kaip siekimą tiesos, suvokiamos religine prasme. Gandhi susipažinęs su krikščionybe ir islamu, priėjo išvadą, kad visos religijos yra teisingos, tačiau praktikoje ydingai interpretuojamos. Jo pasaulėžiūrai ypatingą įtaką turėjo Bhagavadgitos postulatai apie būtinybę atsisakyti materialinių gėrybių, ramiai vykdyti savo pareigą, nepriklausomai nuo savo emocijų bei išorinių aplinkybių, būdingas Indijos religijoms ahimsos principas, taip pat Levo Tolstojaus (su kuriuo susirašinėjo) mokymas apie nesipriešinimą jėga blogiui (neprotivlenije zlu nasilijem). Siekdamas įgyvendinti savo socialines utopijas, Gandhi įkūrė dvi žemdirbių kolonijas, kurios tapo vėlyvesnių ašramų prototipais.

M. Gandis grįžo į Indiją 1914 m., būdamas jau garsiu lyderiu. Tačiau I pasaulinio karo metais jis betarpiškai nedalyvavo politikoje, atvirkščiai – padėjo verbuoti kareivius į Britų Indijos kariuomenę. Tik 1919 m. vasarį, kada britų administracija priėmė įstatymą, leidžiantį be teismo įkalinti įtariamus politiniu kurstymu, M. Gandis paskelbė satjagrahą, sukėlusią pasipriešinimo kolonijinei valdžiai bangą daugelyje Indijos provincijų. Nuo tada jį pradėta vadinti Mahatma (iš sanskrito „Didžioji siela“). Gandhi pastangomis Indijos nacionalinis kongresas (INK) buvo reorganizuotas į masinę partiją, plačiai buvo praktikuojamas valdžios institucijų, mokyklų, angliškų prekių boikotas. M. Gandis teigė, kad prieš nesmurtinį judėjimą kolonizatoriai nepavartos jėgos ir galiausiai turės pasitraukti iš Indijos. Dėl incidento, kurio eigoje buvo nužudyti keli policininkai, 1922 vasarį M. Gandis nutraukė judėjimą. Už kurstymą M. Gandis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, tačiau išleistas 1924 m. po apendicito operacijos. Sugrįžo į aktyvią politiką 1928 pabaigoje, jo iniciatyva INK priėmė rezoliuciją, reikalaujančią per metus suteikti Indijai dominijos (kaip tuometinės Australija, Kanada, Pietų Afrika) statusą. 1930 kovą pradėjo satjagrahą prieš druskos mokestį, organizavęs įspūdingą žygį prie jūros, kur dalyviai pasigamino druskos iš jūros vandens. Daugiau nei 60 tūkst. dalyvių buvo areštuota. 1932 rugsėjį, būdamas kalėjime, M. Gandis pradėjo „bado streiką iki mirties“, reikalaudamas pagerinti žemiausių („neliečiamųjų“) kastų padėtį. 1934 m. atsisakė INK vadovo pareigų, pasitraukė iš partijos, kuri jo nuomone naudojosi satjagraha tik taktiniais sumetimais, ir užsiėmė savo „konstruktyvios programos“ įgyvendinimu: kaimo švietimu, žemiausių kastų problemomis, tradicinių amatų plėtra. M. Gandis neigiamai vertino šiuolaikinę technologinę civilizaciją, įsivaizdavo būsimą nepriklausomą Indiją kaip laisvų kaimo bendruomenių šalį.

Prasidėjus II pasauliniam karui, M. Gandis ir INK vadovai buvo pasiruošę paremti D. Britaniją, tačiau negavo aiškių pažadų, kad po karo bus suteikta nepriklausomybė, ir 1942 m. pradėjo judėjimą „Išeikite iš Indijos“ (Quit India). Visi jo vadovai buvo nedelsiant įkalinti. Po karo prasidėjusiose derybose su britais ir musulmonų lyderiais dėl nepriklausomybės Gandhi nepavyko įveikti musulmonų ir hindų susipriešinimo bangos ir išvengti šalies padalinimo. Pergyvendamas tai kaip pralaimėjimą, Gandhi nedalyvavo jokiose valdžios institucijose. Jo bado streikai padėjo nutraukti masines komunalines riaušes Kolkatoje 1947 rugsėjį ir Delyje 1948 sausį, tačiau kartu sukėlė hindų fanatikų nepasitenkinimą. Vienas jų, Nathuram Godse, nušovė M. Gandį, jam einant vakarinės maldos.

M. Gandis nedvejotinai yra viena ryškiausių XX a. figūrų, išsiskirianti sugebėjimu suderinti dvasingumą, politinį įžvalgumą ir moralę, sutaikyti priešingų požiūrių žmones. Jo vaidmuo ypač ženklus didžiausiose XX a. revoliucijose: prieš rasizmą, kolonializmą ir prievartą. M. Gandžio pavyzdys įkvėpė nesmurtinius judėjimus JAV (M. L. Kingas) ir kitose šalyse, netiesiogiai taip pat taikias revoliucijas Vidurio ir Rytų Europoje.

1882 m. Gandhi (būdamas 13 metų) vedė 14-metę Kasturba Makharji (toks vedybinis amžius Indijoje tuo metu buvo laikomas normaliu). Vėliau nusistatė daugybę sudėtingų taisyklių, kurių laikydamasis galėjo sakyti gyvenąs skaisčiai ir tuo pat metu toliau kalbėti apie seksą, rašyti apie tai laiškus ir neatsisakyti tam tikrų poelgių. Savo asmeniniame gyvenime Gandis laikėsi abstinencijos savotiškais būdais (pvz., kartu su juo turėjo praustis ir miegoti berniukai ir mergaitės, bet išlikti skaistūs. Pradėti gyventi vien tik dvasinį, skaistų gyvenimą M. Gandhi nusprendė, tik sulaukęs 38 metų.

Garbės sąraše (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Mohandas K. Gandis buvo įžymus Indijos išsivadavimo judėjimo lyderis. Tačiau reikia neužmiršti, jog Indija anksčiau ar vėliau vis tiek būtų išsivadavusi iš priklausomybės Anglijai; turint omenyje istorinio dekolonizacijos judėjimo jėgą, šiandien galime matyti, kad Indijos nepriklausomybė neabejotinai būtų buvusi pasiekta, praėjus vos keleriems metams nuo 1947 metų, net jeigu Gandis niekada nebūtų gyvenęs.

Gandžio nežiauraus pilietinio nepaklusnumo politika, tiesa, buvo sėkminga, įtikinėjant britus palikti Indiją. Tačiau keliama idėja, jog, panaudoję jėgą, indai būtų išsivadavę greičiau. Nors sunku nuspręsti, ar Gandis pagreitino Indijos išsivadavimą, ar sulėtino, galima drąsiai daryti išvadą, kad bendras jo veiksmų efektas (bent jau šiuo atžvilgiu) buvo gana mažas. Galima dar pridurti, jog tuo metu, kai nepriklausomybė pagaliau buvo pasiekta, Gandis nebuvo nei Indijos nepriklausomybės judėjimo pradininkas (Indijos Nacionalinis kongresas buvo įkurtas jau 1885m.), nei pagrindinis politinis lyderis. Vis dėlto galima teigti, kad pagrindinę didžiausią Gandžio svarbą lėmė jo kvietimas nenaudoti smurto. (Jo idėjos, žinoma, nebuvo visiškai originalios: pats Gandis sakėsi, kad jos kilusios iš Tolstojaus, Biblijos bei įvairių indų raštų.) Nėra abejonių, jog visuotinai priimta Gandžio politika pakeistų pasaulį. Deja, ji nebuvo visuotinai priimta net Indijoje.

Jo metodai 1954 — 1955 metais, tiesa, buvo panaudoti, bandant įtikinti portugalus nekontroliuoti Gojos. Tačiau ši kampanija patyrė nesėkmę, ir po kelerių metų Indijos vyriausybė surengė ginkluotą invaziją. Be to, per paskutinius keturiasdešimt metų Indija tris karus kariavo su Pakistanu ir vieną kartą su Kinija. Gandžio politikos nepanoro perimti ir kitos šalys. Per aštuoniasdešimt metų nuo to laiko, kai jis panaudojo savo metodus, pasaulis matė du kruviniausius karus žmonijos istorijoje.

Taigi ar turime padaryti išvadą, kad Gandis, kaip filosofas, buvo visiškai nesėkmingas? Šiandien atrodo būtent taip; tačiau verta prisiminti, kad, praėjus keturiasdešimčiai metų po Jėzaus mirties, daug žinantis romėnas neabejotinai būtų pareiškęs, jog Jėzus iš Nazareto buvo “nesėkmingas” — jeigu jis apskritai būtų girdėjęs apie Jėzų! Niekas negalėjo 450 m. pr. Kr. nuspėti ir Konfucijaus įtakos. Vis dėlto, sprendžiant iš to, kas jau įvyko, Gandis atrodo vertas tik šio garbingų žmonių sąrašo.