Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.

Šiuo metu Čiurlionis vertinamas kaip didžiausias, kada nors gyvenęs, Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žymiausių jo muzikinių darbų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų populiariausi: „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, Piramidžių ir Žvaigždžių sonatos.

XX a. tarpukariu pavardės linksniavimas iš dalies skyrėsi nuo dabartinio: Čiurlionis-Čiurlionies ir t.t.

Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) devynių vaikų šeimoje. Tėvas Konstantinas Čiurlionis (1846–1914, gimė Guobiniuose) buvo vargonininkas ir chorvedys, trumpai vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą – Druskininkuose. Suorganizavo mišrųjį chorą, kuris atlikdavo keturbalses mišias ir giesmes. Chore giedojo sūnūs Petras ir Jonas, dažnai tėvui talkindavo kiti sūnūs Konstantinas ir Povilas. Choro repeticijos dažniausiai vykdavo Čiurlionių namuose.

Motina Adelė Marija Magdalena Radmanaitė (vok. Radman) gimė apie 1854 m. Seirijuose, buvo kilusi iš Bavarijos vokiečių evangelikų lieteronų giminės. Šeimoje buvo kalbama lenkų kalba, Mikalojus niekuomet neišmoko taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai.

Vaikystę būsimasis menininkas praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 1889–1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Bržezickį ir A. Sigetinskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskovskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1899 m. Čiurlionis gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau to atsisakė, pasirinkdamas tolimesnį muzikos kūrėjo tobulinimosi kelią.

1901–1902 m. Čiurlionis, vėl M. Oginskio remiamas, tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kur pas prof. K. Reinekę studijavo kompoziciją, o pas prof. S. Jadasoną kontrapunktą. Tuo metu pradėjo nuosekliai kurti muzikinius neoromantinius kūrinius. Leipcige, kuris buvo stambus Vokietijos kultūrinis centras, Čiurlionis visapusiškai lavinosi, skaitė filosofijos raštus, lankėsi muziejuose, operose. 1900-01 m. laikotarpiu sukurtas vienas garsiausių Čiurlionio muzikos kūrinių – simfoninė poema „Miške“.

Greičiausiai Leipcige Mikalojų patraukė dailė, jame jis galėjo susipažinti su Makso Klingerio ir Arnoldo Beklino simbolistine kūryba. 1902 m. grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą. 1902-03 m. Čiurlionis mokėsi Varšuvos piešimo, o 1904-06 m. Varšuvos dailės mokyklose. Taip pat lankė prof. J. Staterio vadovaujamą chorą. 1905 m. vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1903–1907 m. laikotarpiu sukurtas muzikinis kūrinys, simfoninė poema „Jūra“. Tačiau tuo metu Čiurlionį vis labiau traukė dailė. 1906 m. Čiurlionio dailės darbai, eksponuoti Sankt Peterburge, patraukė platesnės rusų kultūrinės visuomenės dėmesį. Nuo 1907 m. Mikalojus galutinai apleido muziką, o dailės darbai pradėjo evoliucionuoti iki sudėtingų ir fantastiškų simbolistinių paveikslų ciklų.

1905 m. keliavo po Krymą ir Kaukazą, 1906 m. aplankė Drezdeną, Prahą, Vieną, Niurnbergą ir Miuncheną. Tuo metu dailininką jaudino ir lietuvių tautinis nubudimas. 1905 m. revoliucija Rusijoje sukrėtė imperiją ir sudarė palankesnes sąlygas tautos sąmonėjimui. Čiurlionis taip rašo broliui Povilui: „Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Čiurlionis suranda ryšių su Vilniuje veikusiais lietuvių inteligentais ir kitais dailininkais. 1907 m. Vilniuje suorganizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais. 1908 m. Vilniuje surengė Antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908–1911 m.), buvo valdybos narys.

1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. Tais pačiais metais paruošė monumentaliausią savo darbą, 4 x 6 m. išmatavimų uždangą, lietuvių draugijai „Rūta“. Tačiau šis darbas sulaukė lietuvių kultūrinės visuomenės nesupratimo.

Vilniaus provincinis kultūrinis lygis dailininko netenkino. Čiurlionis dažnai važinėjo į Sankt Peterburgą, ieškojo ryšių su rusų artimos pakraipos menininkais ir galimybių eksponuoti savo darbus. Sankt Peterburge susipažino su rusų dailininku ir meno pasaulio veikėju M. Dobužinskiu. Buvo priimtas į rusų dailininkų sąjungą. Nuolatinė įtampa ir skurdas alino dailininko sveikatą. Didžiausią dalį savo paveikslų dėl skurdo dailininkas tapė ant popieriaus. 1909 metų pabaigoje daktaras V. Bechterevas konstatavo dailininkui psichologinį ir emocinį pervargimą. Rekomenduotas daktaro Čiurlionis grįžo į Druskininkus, o 1910 m. kovo mėn. pradėjo gydytis Raudonojo dvaro sanatorijoje Pustelnike (netoli Varšuvos).

1910 m. birželio 12 d. dailininkui gimė duktė Danutė, kurios Mikalojus taip ir nepamatė. 1910 m. rudenį Čiurlionis buvo priimtas į naujai įsikūrusią rusų dailininkų draugiją Sankt Peterburge „Meno pasaulis“. Iškart po to sekė kapitalinės dailininko parodos Maskvoje ir Sankt Peterburge. Dailininko sveikata buvo pradėjusi taisytis, tačiau vėlų 1911 m. kovo mėnesį Čiurlionis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mirė 1911 m. balandžio 10 d., būdamas 35 metų. Palaikai buvo pergabenti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse.

Beveik visi žinomi Čiurlionio dailės darbai, rankraščiai ir pan. saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. 1963 m. Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, buvusiame Čiurlionių šeimos name.

M. K. Čiurlionis – ne tik garsus dailininkas, bet ir lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, Styginių kvartetas, kantata „De profundis“, fuga „Kyrie“, „Agnus dei“, „Sanctus“, „Neliūskime“, „Lapas pageltęs nukrinta“, apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt.

1909 m. Varšuvoje išleistas jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys „Vieversėlis“. M. K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“, „Oi lekia, lekia“, „Šoks tėvelis suktinį“ ir „Taip toli žadėta“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte. Retas choras ir Lietuvoje apsieina be M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų. Iš viso sukūrė apie 350 įvairių muzikos kūrinių (dalis jų nebaigti) ir apie 300 dailės ir grafikos darbų.

Turbūt daugiausia tyrinėjant M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą nusipelnė profesoriai Jadvyga Čiurlionytė ir Vytautas Landsbergis. 1970 m. išleista J. Čiurlionytės knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“, V. Landsbergis sudarė knygas „M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai“ (1973 m.) ir „Žodžio kūryba “ (1997 m.), parašė knygas: „Čiurlionio dailė“ (1976 m.), „Vainikas Čiurlioniui“ (1980 m.), „Čiurlionio muzika” (1986 m.). Apie M. K. Čiurlionį knygas parašė J. Gaudrimas ir A. Savickas, J. Bruveris, S. Yla, J. Rūtenis.

Čiurlionis, kaip dailininkas, pradėjo formuotis vėlai. Nors žinoma, kad besimokydamas Plungėje apie 1893 m., jis piešdavo miesto apylinkes, tačiau profesionalaus dailininko kelią pradėjo būdamas tik apie 29 m. amžiaus, įstojęs į Varšuvos dailės mokyklą. Čiurlionis vėliau apie ją pasakys: „Nieko nemokė ten to, ko aš norėjau išmokti“. Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose pasireiškė dailininko potraukis į simbolizmą ir abstrakciją, mistikos ir paslapties šydą kūryboje. Tuo dailininkas įsiliejo į neoromantizmo dailės kryptį, kuri buvo paplitusi tarp Rytų ir Centrinės Europos, ypač Rusijos, dailininkų. Kaip geriausią dailės techniką dailininkas pasirinko senovinį tapybos tempera metodą. Kitas bruožas, rodantis Čiurlionio potraukį senovinės dailės išraiškai – ciklinės, diptiko, triptiko kompozicijos, buvusios pagrindinėmis viduramžiais.

Pirmuosiuose Čiurlionio darbuose, nuo 1903 m., dominuoja fantastinės būtybės, mistiniai praeities karaliai, lietuvių pagoniškosios kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai – dievai, planetos, žvaigždės. Šie elementai lydės dailininką likusiame jo kūrybiniame kelyje, įgaudami vis konkretesnes ir įtaigingesnes formas. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas, pasikartojantis idėjos vaizdinis apmąstymas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip „Laidotuvių simfonija“, „Para“, „Tvanas“, „Rex“ (nemaišyti su kulminaciniu Čiurlionio kūrybos darbu „Rex“), „Pasaulio sutvėrimas“, „Kibirkštys“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“. Juose veiksmas vyksta lėtai arba visai nevyksta, tik atkartojamos kūrybinės idėjos interpretacijos.

1907–1909 m. laikotarpis – pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Kūrinių idėja tampa labiau aiškesnė ir susieta su paveikslų turiniu. Pradeda dominuoti pavieniai paveikslai, o tapybos ciklai sutrumpėja iki, paprastai, 4 paveikslų per ciklą. Ciklų struktūra pakinta, ji susiejama su klasikinės muzikos formų struktūros dalimis kaip allegro, andante, scherzo ir finale. Kas atitinkamai muzikos kūrinyje atitinka temos įvedimą, vystymą, aukščiausią įtampos tašką ir užbaigimą. Taip gimė ciklai sonatos pavadinimu, kaip Saulės, Pavasario, Jūros, Vasaros, Piramidžių, Žvaigždžių sonatos. Kelių šių ciklų Čiurlionis nebaigė ir sunku pasakyti, ar planavo juos, apskritai, praplėsti. Kai kuriems paveikslams Čiurlionis suteikė muzikinius preliudo ir fugos (labai trumpi muzikiniai kūriniai) pavadinimus. Toks dailės pobūdis leido kai kuriems tyrinėtojams iškelti mintį, kad Čiurlionis bandė savo paveiksluose pateikti dviejų menų, muzikos ir dailės, sintezę.

Čiurlionio darbuose pasireiškia dėmesys tautinei Lietuvos praeities kultūrai ir gimtojo krašto gamtai. Kaip ir muzikoje, taip ir dailėje, menininkas atspirties taškų ieškojo liaudies kūryboje ir kultūroje. Tikriausiai svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra triptikas „Raigardas“. Liaudies kūrybos ir praeities lietuvių tautos kultūros pėdsakai atgyja Pasakos teminiuose paveiksluose ir žemaičių archajiškų koplytstulpių vaizduose. Tikriausiai pačiu garsiausiu Čiurlionio kūriniu įvardijamas paveikslas „Rex“, sukurtas 1909 m. – mistinio karaliaus, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik ištirpstančio kosmose, vaizdinys.