Mencijus

Mencijus

Mencijus (dar žinomas kaip Meng Dzi, kin. Mèng Zǐ, 372–289 m. pr. m. e. dabartinėje Šandongo provincijoje) – vienas žymiausių kinų filosofų, konfucianizmo šalininkas, žymiausias po Konfucijaus.

Kinų filosofas Mencijus buvo svarbiausias Konfucijaus pasekėjas. Jo mokymas, išdėstytas “Mencijaus knygoje”, Kinijoje daug šimtmečių buvo labai vertinamas. Mencijus dažnai vadinamas “antrąja pakopa”, t.y. antrąja išmintimi po paties Konfucijaus.

Mencijus gimė apie 371 m. pr. Kr. mažoje Tsou valstybėje, dabartinėje Kinijos Šantungo provincijoje. Toji era, paskutinė Džou dinastijos stadija, kinų vadinama “pavojinguoju periodu”, nes Kinija tuo metu buvo politiškai nevieninga. Mencijus, nors veikiamas Konfucijaus idėjų ir visada karštai palaikęs Konfucijaus teorijas bei idealus, ilgainiui pats tapo gerbiamas kaip mokslininkas ir filosofas.

Didesnę savo gyvenimo dalį Mencijus praleido keliaudamas po šalį ir siūlydamas įvairiems valdovams savo patarimus. Kai kurie valdovai jį pagarbiai išklausydavo, ir kurį laiką jis buvo Cino valstybės pareigūnas. Tačiau apskritai jis neturėjo nuolatinės, su politika susijusios, vyriausybinės pozicijos. 312 m. pr. Kr., kai jam buvo penkiasdešimt devyneri metai, Mencijus grįžo į savo gimtą Tsou valstybę, kur išgyveno iki mirties. Jo mirties metai tiksliai nežinomi, bet tikriausiai tai buvo 289 m. pr. Kr.

Mencijus per gyvenimą įsigijo mokinių, tačiau jo įtaka Kinijai daugiausiai padaryta “Mencijaus knygos”, kurioje išdėstytas jo pagrindinis mokymas. Nors knygą tikriausiai redagavo jo mokiniai, ji neabejotinai reprezentuoja paties Mencijaus idėjas. “Mencijaus knygos” tonas idealistinis ir optimistinis, atspindintis tvirtą Mencijaus įsitikinimą, kad žmogaus prigimtis iš esmės yra gera. Daugeliu atžvilgių jo politinės idėjos labai artimos Konfucijaus idėjoms; ypač tvirtu Mencijaus įsitikinimu, kad valdovas turi valdyti ne jėga, o moraliniu pavyzdžiu. Tačiau Mencijus buvo daugiau “žmonių žmogus” už Konfucijų. Štai vienas geriausiai žinomų jo teiginių: “Dangus mato taip, kaip žmonės mato, dangus girdi taip, kaip žmonės girdi”.

Mencijus akcentavo, kad svarbiausias kiekvienos valstybės komponentas yra ne valdovas, o žmonės. Valdovo pareiga rūpintis savo žmonių gerove; jis turi būti jų moralinis vadovas ir sudaryti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas. Mencijus pasisakė už šiuos vyriausybinės politikos elementus: laisvąją prekybą; nedidelius mokesčius; natūralių resursų saugojimą; lygesnį turto pasidalijimą, negu įprasta; vyriausybinį senų žmonių ar invalidų išlaikymą. Mencijus tikėjo, kad karalius yra dangaus siųstas; bet žmonių gerovę ignoruojantis karalius esą praras “dangaus mandatą” ir bus nuverstas. Kadangi paskutinė šio sakinio dalis nustelbia pirmą dalį, aišku, jog Mencijus (dar gerokai iki Džono Loko) tvirtino, kad žmonės turi teisę sukilti prieš neteisius valdovus. Ši idėja Kinijoje buvo visuotinai priimta.

Apskritai per visą istoriją tokia politika, kurią gynė Mencijus, buvo populiaresnė tarp pavaldinių, negu tarp valdovų. Todėl nenuostabu, kad Mencijaus pasiūlymų jo laikų Kinijos valdovai nepriėmė. Tačiau, laikui bėgant, jo pažiūros darėsi vis populiaresnės ir tarp Konfucijaus pasekėjų, ir tarp eilinių žmonių. Mencijaus reputacija, kuri ir taip jau buvo gerai žinoma, dar labiau išaugo po neokonfuzianizmo iškilimo Kinijoje vienuoliktame — dvyliktame amžiuose.

92 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vakarams Mencijus, žinoma, nepadarė jokios įtakos. Tai iš dalies susiję su tuo, kad jis rašė kiniškai. Beveik tuo pačiu metu, kaip “Mencijaus knygą” Kinijoje Lao Dzė parašė “Dao Te Ching”, kuri buvo daug kartų išversta į Europos kalbas paprasčiausiai dėl to, kad aibei žmonių jos idėjos pasirodė intriguojančios. Tačiau palyginti mažai vakariečių “Mencijaus knygą” laiko ypatingai originalia ar įdomia. Gali atrodyti patrauklus vyriausybės susirūpinimas senių ar
invalidų gerove; gali viliojamai skambėti mokesčių sumažinimo idėja. Tačiau už šias dvi idėjas pasisakęs Amerikos politikas tikriausiai prarastų liberalų ir konservatorių pasitikėjimą. Be to, Mencijus pasisako ir už materialinę gerovę, ir už mažus mokesčius, nesusimąstydamas, jog tai vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Galbūt taip kalbėti apie Mencijų truputį neteisinga, nes jis šiaip ar taip nepretendavo į Kongresą. Vis dėlto toks filosofas, kaip Makiavelis, kuris aiškiau išreiškė savo prioritetus, padarė didesnę įtaką žmonijos mąstymui.

Tačiau Mencijaus raštai neabejotinai padarė poveikį Kinijai. Nors jo vaidmuo konfucianizme nebuvo toks didelis, kaip Šv. Pauliaus krikščionybėje (Mencijui pirmiausiai trūko Šv. Pauliaus neįprasto sugebėjimo laimėti sielas), jis buvo iš tikrųjų labai įtakingas rašytojas. Apie dvidešimt du šimtmečius jo idėjas studijavo visame regione, kuriame gyveno daugiau kaip 20 procentų pasaulio gyventojų. Nedaugelis filosofų buvo tokie įtakingi.