Martynas Liuteris

Martynas Liuteris (vok. Martin Luther; tikrasis vardas – Martin Luder; 1483 m. lapkričio 10 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija – 1546 m. vasario 18 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija) – protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo, jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų.

Martynas Liuteris, žmogus, kurio pasipriešinimas Romos katalikų bažnyčiai pradėjo protestantų reformaciją, gimė 1483 metais Eislėbene, Vokietijoje. Jis gavo gerą universitetinį išsilavinimą ir kurį laiką (turbūt tėvo siūlymu) studijavo
teisę. Tačiau mokslų nebaigė. 1505 m. įstojo į vienuolių augustinų ordiną. 1512 metais jis gavo teologijos daktaro laipsnį Vitenbergo universitete ir greitai perėjo ten dirbti.

Liuterio nepasitenkinimas bažnyčia kilo pamažu. 1510 metais jis buvo nukeliavęs į Romą ir pasibaisėjo Romos klerikalų parsidavėliškumu ir pasaulietiškumu. Tačiau svarbiausias dalykas, paskatinęs jo protestą, buvo indulgencijų pardavinėjimas. (Indulgencija — bažnyčios patvirtintas nuodėmių atleidimo raštas; jis galėjo sutrumpinti laiką, kurį nusidėjėlis turi praleisti skaistykloje.) 1517 m. spalio 13 d. Liuteris prikalė ant Vitenbergo bažnyčios durų savo garsiąsias “Devyniasdešimt penkias tezes”, kuriose griežtai pasmerkė bažnyčios parsidavėliškumą, o ypač indulgencijų pardavinėjimą. Savo “Devyniasdešimt penkių tezių” kopiją Liuteris nusiuntė arkivyskupui. Be to, tezės buvo atspausdintos ir išplatintos visame regione.

Liuterio protestas prieš bažnyčią greitai plėtėsi, ir jis pradėjo neigti popiežiaus bei bažnyčios tarybų valdžią, tvirtindamas, kad jam gali vadovauti tik Biblija ir sveikas protas. Tokios pažiūros bažnyčiai, žinoma, nepatiko. Liuteris buvo iškviestas pas bažnyčios vadovus ir po įvairių nesėkmingų reikalavimų atsižadėti savo požiūrio 1521 m. buvo paskelbtas eretiku, o jo raštai uždrausti.

Pagal to meto papročius Liuteris turėjo būti sudegintas ant laužo. Jo poziciją plačiai rėmė liaudis ir keli vokiečių princai. Liuteris slapstėsi maždaug metus, tačiau Vokietijoje jį taip stipriai palaikė, kad jis išvengė sunkios bausmės.

Liuteris buvo produktyvus autorius, ir daugelis jo raštų padarė didelę įtaką. Vienas svarbiausių jo darbų buvo Biblijos vertimas į vokiečių kalbą. Tai įgalino kiekvieną raštingą žmogų studijuoti Šventąjį Raštą savarankiškai, nepasikliaujant bažnyčia ar jos kunigais. (Be to, labai geras Liuterio vertimas turėjo milžinišką įtaką vokiečių kalbai ir literatūrai.) Trumpame straipsnyje išsamiai išdėstyti Liuterio teologijos, žinoma, neįmanoma. Viena iš pagrindinių jo idėjų buvo iš Šv. Pauliaus raštų perimta doktrina apie išteisinimą vien tikėjimu. Liuteris buvo įsitikinęs, jog žmogus iš prigimties yra toks nuodėmingas, kad vien geri darbai negali jo išgelbėti nuo amžino pasmerkimo. Išgelbėjimas ateina tik per tikėjimą ir tik iš Dievo malonės. Jeigu taip, tampa aišku, jog bažnyčios indulgencijų pardavinėjimo praktika neteisinga ir neefektyvi. Iš tikrųjų, tradicinis požiūris, kad bažnyčia yra būtinas tarpininkas tarp krikščionio ir Dievo yra klaidingas. Liuterio doktrinos visas Romos katalikų bažnyčios raison d’etre nušluoja vienu ypu.

Liuteris ne tik abejojo svarbiausiu bažnyčios vaidmeniu, bet ir protestavo prieš daugelį specifinių bažnyčios tikėjimų bei praktikų. Pavyzdžiui, jis neigė skaistyklos egzistavimą ir tai, kad dvasininkai turi laikytis celibato. 1525 metais jis pats vedė buvusią vienuolę, ir jie susilaukė šešių vaikų. Liuteris mirė 1546 metais, lankydamasis savo gimtajame mieste Eislėbene.

25 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Martynas Liuteris, žinoma, buvo ne pirmasis protestantų mąstytojas. Jo pirmtakai — prieš šimtmetį Bohemijoje gyvenęs Janas Husas ir keturiolikto amžiaus anglų mokslininkas Džonas Viklifas. Ankstyvuoju protestantu gali būti laikomas net dvylikto amžiaus prancūzas Peteris Valdas. Tačiau kiekvieno iš šių ankstyvųjų judėjimų efektas daugiausia buvo lokalinis. Iki 1517 metų nepasitenkinimas katalikų bažnyčia taip išaugo, jog Liuterio žodžiai greitai uždegė protestų virtinę, kuri paplito beveik po visą Europą. Todėl teisėtai laikoma, kad Liuteris padarė didžiausią įtaką reformacijos pradžiai.

Akivaizdžiausias reformacijos rezultatas buvo įvairių protestantiškų konfesijų susiformavimas. Nors protestantizmas yra tik viena krikščionybės atšaka, ir ne pati gausiausia, vis dėlto jis turi daugiau šalininkų, negu budizmas ar kitos religijos.

Kita svarbi reformacijos pasekmė buvo po jos Europoje plačiai paplitę religiniai karai. Kai kurie jų (pavyzdžiui, Trisdešimties metų karas Vokietijoje, trukęs 1618 — 1648) buvo itin žiaurūs. Net be karų, kelis šimtmečius politiniai konfliktai tarp katalikų ir protestantų vaidino Europos politikoje svarbų vaidmenį.