Markas Aurelijus

Markas Aurelijus

Markas Aurelijus Antoninas (Caesar Marcus Aurelius Antoninus Augustus; 121 m. balandžio 26 d. Romoje – 180 m. kovo 17 d. Vindibonoje, dab. Viena) – Romos imperatorius 161–180 m., karvedys, filosofas stoikas.

Tikrasis vardas – Markas Anijus Katilijus Severas, po vedybų pasivadino Marku Anijumi Veru. Tapęs imperatoriumi, pasivadino Marku Aurelijumi Antoninu. Jis buvo vienintelis Marko Anijaus Vero ir Domicijos Liucilos sūnus. Jo vienintelė artima giminaitė buvo dvejais metais jaunesnė sesuo Anija Kornificija Faustina. Domicija Liucila buvo kilusi iš turtingos konsulo rango šeimos. Marko Aurelijaus tėvas kilęs iš Ispanijos, buvo pretoriumi ir mirė, kai sūnui tebuvo treji metai. Markas Aurelijus pamini, kad iš jo išmoko “vyriškumo be puikybės”.

Jo tėvo teta iš motinos pusės buvo Vibija Sabina, Romos imperatoriaus Adriano žmona. Rupilija Faustina (Marko Aurelijaus senelė iš tėvo pusės) Vibia Sabina buvo pusiau seserys ir Saloninos Matidijos (Romos imperatoriaus Trajano dukterėčios) dukros. Jo tėvo sesuo buvo Faustina Vyresnioji, Romos imperatoriaus Antonino Pijaus žmona.

Po tėvo mirties jį įsūnijo senelis iš tėvo pusės Markas Anijus Veras. Senelis mirė 138 m., sulaukęs beveik devyniasdešimties metų.

136 m. Adrianas paskelbė, kad jo įpėdiniu taps Lucijus Cejonijus Komodas, pasivadinęs Liucijum Elijum Cezariu. Markas tada jau buvo patraukęs Adriano dėmesį (ir davė jam pravardę verissimus, išvertus “teisingiausias”). Jis buvo sužadėtas su Cejonija Fabija, Komodo dukra. Tačiau sužadėtuvės buvo nutrauktos po Komodo mirties, ir Markas Aurelijus buvo sužieduotas su Antonino Pijaus dukra.

Tad po Liucijaus Elijaus (Komodo) mirties Adrianas iškėlė sąlygą, kad Antoninas, jei nori tapti įpėdiniu, turi įsūnyti Marką (tada jis vadinosi Marku Elijum Aurelijum Veru) ir Lucijų Cejonijų Komodą (Liucijaus Elijo sūnų, dešimt metų jaunesnį už Marką, pavadintą Liucijum Veru) ir paskirti juos abu savo įpėdiniais.

Antoninas įvykdė sąlygą ir įsūnijęs paskelbė juos savo įpėdiniais 138 m. vasario 25 d., kai Markui buvo septyniolika metų. Jis tapo imperatoriumi sulaukęs 40 m. Spėjama, kad Adrianas buvo nusprendęs, jog Antoninas ir Komodas paruoš vietą jaunajam Markui Aurelijui ir Liucijui Verui.

Apie Marko gyvenimą valdant Antoninui, žinoma iš jo susirašinėjimų su vienu iš Adriano paskirtų mokytojų Frontonu, svarbia figūra to meto kultūroje. Šiuose laiškuose Markas atrodo esąs protingas, rimtas ir sunkiai dirbantis jaunuolis. Jie taip pat rodo didėjančią filosofijos įtaką būsimajam imperatoriui: iš pradžių rodęs nepasitenkinimą nesibaigiančiomis lotynų ir graikų kalbų pamokomis, jis susidomi Epikteto, įtakingo stoikų mokyklos moralės filosofo, Diatribėmis. Taip pat jis pradėjo reikštis viešajame gyvenime šalia Antonino, tapdamas konsulu 140 m., 145 m. ir 161 m. Tai rodė bendradarbiavimą priimant sprendimus. 147 m. jis gavo prokonsulo imperium už Romos ribų ir tribunicia potestas, pagrindines formalias imperatoriaus galias. 145 m. jis vedė Aniją Galeriją Faustiną ar Faustiną Jaunesniąją, kuri buvo Antonino dukra ir jo pusseserė iš tėvo pusės.

161 m. kovo 7 d. Antoninas Pijus mirė, ir Markas Aurelijus su Liucijum Veru tapo imperatoriais. Nors formaliai lygūs, Markas Aurelijus buvo vyresnis ir tikriausiai populiaresnis, tad Liucijui Verui dažnai tekdavo pavaldinio vaidmuo.

Marko Aurelijaus reikalavimas imperatorium kartu paskirti ir Liucijų Verą aiškinamas jo ištikimybe jų įtėvio valiai. Bendravaldystei galėjo turėti įtakos karai, nes Markas Aurelijus beveik visą valdymą dalyvavo kariniuose žygiuose prieš gentis, gyvenusias už imperijos ribų. Reikėjo autoritetingo asmens įsakinėti kariams, bet pats imperatorius negalėjo tuo pat metu ginti sienų nuo germanų ir partų. Jis nenorėjo tam paskirti karvedžio, nes jau anksčiau sėkmingi karvedžiai, tokie kaip Julijus Cezaris ar Vespasianas, pasinaudojo armija nuversti valdžią ir įsitvirtinti soste. Markas Aurelijus išsprendė problemą, paskirdamas Verą vadovauti kariams Rytuose. Liucijus Veras buvo pakankamai autoritetingas vadovauti kariams ir pakankamai galingas, kad neturėtų paskatos nuversti Marką Aurelijų. Jis išliko ištikimas Markui iki mirties 169 m. žygio metu.

Azijoje atsinaujinusi partų imperija 161 m. atnaujino išpuolius, nugalėjo dvi romėnų armijas ir įsiveržė į Armėniją ir Siriją. Markas Aurelijus pasiuntė Liucijų Verą vadovauti armijai. Karas sėkmingai baigėsi 166 m., nors nuopelnai turėtų būti priskirti jo vadovaujamiems generolams, pavyzdžiui, Gajui Avidijui Kasijui. Grįžęs iš žygio Liucijus Veras buvo apdovanotas triumfu. Paradas buvo neįprastas, nes jame dalyvavo du imperatoriai, jų sūnūs ir netekėjusios dukros. Ta proga Marko Aurelijaus sūnūs – penkiametis Komodas ir trimetis Anijus Veras – buvo paskelbti cezariais.

Sugrįžusi armija parsinešė marą, vadinamą Antoninų maru ar Galeno maru, kuris išplito po imperiją tarp 165 ir 180 m. Liga, sukėlusi pandemiją, tikriausiai buvo raupai ar tymai ir pareikalavo abiejų imperatorių gyvybių: Liucijus Veras mirė 169 m., o Markas Aurelijus 180 m. Liga atsinaujino po devynerių metų ir, pasak Kasijaus Dio, per dieną Romoj mirdavo iki 2000 žmonių, t. y. ketvirtis infekuotųjų. Iš viso mirė apie 5 mln. žmonių.

Apie 160 m. germanų gentys ir kiti klajokliai pradėjo veržtis pro šiaurines sienas, tiksliau, į Galiją ir per Dunojų. Taip tikriausiai atsitiko dėl toli rytuose gyvenusių genčių spaudimo. Pirmoji katų invazija į Germania Superior buvo atremta 162 m. Pavojingesnis buvo markomanų iš Bohemijos, Romos imperijos klientų nuo 19 m. e. m., lombardų ir kitų germanų genčių bendras įsiveržimas per Dunojų. Tuo pat metu Irano sarmatai įsiveržė tarp Dunojaus ir Tisos upių. Dėl padėties rytuose baudžiamasis žygis galėjo būti surengtas tik 167 m. Abu imperatoriai vadovavo kariams. Po Vero mirties 169 m. Markas Aurelijus beveik visą likusį gyvenimą asmeniškai vadovavo žygiams prieš germanus. Romėnai patyrė bent du didelius pralaimėjimus kvadams ir markomanams, kurie kirto Alpes, nusiaubė Opitergium (Oderzo), apgulė Akvilėją, pagrindinį romėnų miestą šiaurės rytų Italijoje. Tuo pat metu kostobokai, atvykę iš Karpatų srities, įsiveržė į Mesiją, Makedoniją ir Graikiją. Po ilgos kovos Markas Aurelijus išvijo įsibrovėlius. Daugybė germanų apsigyveno tokiuose pasienio regionuose kaip Dakija, Panonija, Germanija ir pati Italija. Tai ne naujas reiškinys, bet dėl gausybė persikėlusiųjų reikėjo įkurti dvi naujas pasienio provincijas kairiajame Dunojaus krante – Sarmatiją ir Markomaniją.

Markas Aurelijaus planams sutrukdė Avidijaus Kasijaus maištas Rytuose, kurį sukėlė gandas apie tariamą imperatoriaus mirtį nuo ligos. Iš Rytų provincijų tik Bitinija ir Kapadokija neprisidėjo prie maištininkų. Kai paaiškėjo tiesa, Avidijų Kasijų nužudė jo paties kariai.

Su žmona Faustina Markas Aurelijs iki 173 m. keliavo po Rytų provincijas. Jis lankėsi Atėnuose, pasiskelbdamas filosofijos globėju. Praėjus metams po triumfo Romoje, jis vėl išžygiavo į Dunojaus frontą. Po lemiamos pergalės 178 m. atrodė, kad planas prijungti Bohemiją pavyks, bet jis nebuvo įgyvendintas dėl imperatoriaus ligos ir mirties 180 m.

Markas Aurelijus mirė 180 m. kovo 17 d. Vindibonoje. Jį lydėjo sūnus ir įpėdinis Komodas. Markas Aurelijus iš karto sudievintas, o pelenai sugrąžinti į Romą ir palaidoti Adriano mauzoliejuje, kur ilsėjosi iki 410 m., kai vizigotai nusiaubė Romą. Kovoms su germanais ir sarmatais atminti Romoje pastatyta Marko Aurelijaus kolona.

Markas Aurelijus Atėnuose įsteigė keturias filosofijos katedras – po vieną kiekvienai tuo metu labiausiai paplitusiai mokyklai: akademinei, peripatetikų, stoikų ir epikūriečių. Dėstytojams buvo skiriamas valstybės išlaikymas. Parašė 12 knygų „Sau pačiam“ (Ad se ipsum libri).