Manis

Manis

Manis (210 m. – 276 m.) – persų imperijos pranašas, įkūręs dabar jau nebegyvuojančią manicheizmo religiją. Save laikė Jėzaus apaštalu.

Trečiojo šimtmečio pranašas Manis buvo manicheizmo įkūrėjas — religijos, kuri, nors šiandien ir išnykusi, anuomet turėjo daug šalininkų. Prasidėjęs Artimuosiuose Rytuose, manicheizmas paplito į Vakarus iki Atlanto, o į Rytus iki Ramiojo vandenyno. Jis gyvavo gerokai daugiau nei tūkstantį metų. Manio sukurta religija buvo įdomi ankstesnių religijų idėjų sintezė. Manis pripažino Zaratustrą, Budą ir Jėzų kaip tikruosius pranašus, bet tvirtino gavęs naujesnį ir pilnesnį apreiškimą.

Nors Manio religijoje figūruoja ir budizmo, ir krikščionybės elementai, šios keistos (bent jau vakariečiams) doktrinos pagrindą sudaro Zaratustros dualizmas. Manis mokė, jog pasaulį valdo ne viena dievybė. Pasaulis — nuolatinės dviejų jėgų kovos vieta. Pirmoji — blogio pradas, kurį Manis identifikavo su tamsa bei materija; antroji — gėrio pradas, susijęs su šviesa ir dvasia. Paviršutiniškai žiūrint, tai panašu į krikščionišką Dievo ir velnio priešpriešą; tačiau manicheizme gėrio ir blogio pradai laikomi iš esmės vienodai pajėgiais. Toks požiūris lėmė, jog filosofinis blogio egzistavimo paradoksas, kėlęs tiek rūpesčių krikščionių ir žydų filosofams, manicheizmo filosofijoje jokios problemos nekelia.

Tačiau reikėtų paminėti, jog manicheistai žmogaus sielą siejo su geruoju pradu, o kūną — su bloguoju. Todėl jie manė, kad visi seksualiniai santykiai — net dauginimosi tikslu — yra smerktini. Be to, jie draudė valgyti mėsą ir gerti vyną. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, kad tokia doktrina galėjo turėti daug sekėjų. Tačiau visi apribojimai buvo taikomi ne kiekvienam manicheistų bažnyčios nariui, o tik nedaugeliui “išrinktųjų”. Eiliniams nariams, “klausytojams”, buvo leidžiama turėti žmonas (arba meilužes), kurti šeimas, valgyti mėsą, gerti vyną, ir taip toliau. Klausytojai turėjo dalyvauti įvairiuose religiniuose ritualuose bei išlaikyti “išrinktuosius”, bet jiems privalomos moralinės normos nebuvo itin sunkios. (Žinoma, yra ir kitų religijų, kur celibatas privalomas tik šventikams ar vienuoliams, o ne sekėjams.) Buvo tikima, jog “išrinktųjų” sielos po mirties eina tiesiai į dangų; klausytojų kelias į rojų buvo kiek ilgesnis. Tiesa, kai kurios manicheistų sektos, kaip katariai, tikėjo, kad klausytojai gali pasiekti rojų taip pat lengvai, kaip ir “išrinktieji”.

Manis gimė 216 m. Mesopotamijoje, kuri tuo metu buvo Arkanido iš Partų dinastijos valdomos Persijos imperijos dalis. Pats Manis buvo persų kilmės ir susijęs su Arkanidų valdovais. Jis buvo ugdomas nedidelėje religinėje sektoje, stipriai veikiamoje krikščioniškosios doktrinos. Dvylikos metų jis patyrė religinius regėjimus, o dvidešimt ketverių metų pradėjo skelbti savo naująją religiją. Iš pradžių gimtojoje šalyje jam nelabai sekėsi, todėl jis nukeliavo į Šiaurės Vakarų Indiją, kur jam pavyko atversti vietinį valdovą.

242 m. jis grįžo į Persiją, kur susitiko su karaliumi Sapuru I. Nors Sapuras neatsivertė, Manis jam paliko gerą įspūdį, ir jis leido Maniui skelbti naująją religiją visoje Persijos imperijoje. Tolimesnius maždaug trisdešimt metų, Manis netrukdomas pamokslavo ir įsigijo daug šalininkų. Šiuo tarpsniu buvo rengiamos misijos ir į kitas šalis. Manio sėkmė sukėlė zoroastrizmo religijos, kuri Sasanidų dinastijos laikotarpiu tapo Persijos valstybine religija, šventikų pasipiktinimą. Maždaug 276 m., kai į sostą atsisėdo naujas karalius Bachramas I, Manis buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Po žiauraus dvidešimt šešias dienas trukusio kankinimo jis mirė.

Manis yra parašęs kelias knygas: vieną persiškai, kitas sirijietiškai (semitų kalba, artimai susijusi su Jėzaus laikų aramėjų kalba). Jos tapo kanoninėmis manicheizmo religijos knygomis. Religijai išnykus, šie raštai pasimetė; tačiau dvidešimtame amžiuje kai kurie jų buvo surasti.

Manicheistai iš pat pradžių įnirtingai siekė kiekvieną atversti į savo tikėjimą. Per pranašo gyvenimą jo religija įgijo sekėjų nuo Indijos iki Europos. Po jo mirties ji toliau plito į vakarus iki Ispanijos ir į rytus iki Kinijos. Vakaruose savo klestėjimo piką ji pasiekė ketvirtame amžiuje ir tuo metu tapo rimta krikščionybės konkurente. (Devynerius metus manicheizmo pasekėjas buvo Šv. Augustinas.) Tačiau krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija, manicheizmas buvo persekiojamas ir iki 600 m. Vakaruose beveik visiškai išnaikintas.

Tačiau Mesopotamijoje bei Irane jis buvo vis dar stiprus. Iš ten jis paplito į Centrinę Aziją, Turkmėnistaną ir Vakarų Kiniją. Aštunto amžiaus pabaigoje jis tapo oficialia uihurų, valdžiusių didelį vakarų Kinijos bei Mongolijos regioną, religija. Manicheizmas įsigalėjo visoje Kinijoje, o iš ten perėjo į Taivanio salą. Tačiau islamo iškilimas septintame amžiuje baigėsi manicheizmo žlugimu. Nuo aštunto amžiaus Bagdado kalifas Abasidas nuožmiai persekiojo manicheizmą, ir greitai jis išnyko ir Mesopotamijoje, ir Irane. Devintame amžiuje jis susilpnėjo Centrinėje Azijoje, o trylikto amžiaus mongolų invazijos jį praktiškai visai nuslopino. Vis dėlto Markas Polas manicheistų bendruomenių Rytų Kinijoje buvo aptikęs dar apie 1300 m.

Iš manicheizmo Europoje kilo įvairių sektų. Septintame amžiuje Bizantijoje atsirado paulinai. Maždaug dvyliktame amžiuje atsirado bogomilų sekta, kuri buvo stipriausia Balkanuose. Žinomiausi iš šių europietiškų atžalų buvo katarai (geriau žinomi kaip albigiečiai, pagal Prancūzijos miestą Albi — vieną iš jų tvirtovių). Dvyliktame amžiuje katarai įsigijo daug pasekėjų Europoje, ypač Pietų Prancūzijoje. Nors jų doktrinos buvo artimesnės manicheizmui, jie laikė save krikščionimis, bet ortodoksų bažnyčios valdžia juos laikė eretikais. Galiausiai popiežius Inocentas III, galingiausias ir mažiausiai tolerantiškas iš viduramžių popiežių, pašaukė į kryžiaus žygį prieš juos. Kryžiaus žygis prasidėjo 1209 m.; iki 1244 m., nusiaubus didelę Pietų Prancūzijos dalį, katarai buvo išnaikinti. Vis dėlto Italijoje jie išnyko tik penkioliktame amžiuje.

83 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kiekviena religija daro didelę įtaką nuoširdžių žmonių gyvenimams. Dėl šios priežasties net neįtakingos religijos įkūrėjas tampa labai įtakingu žmogumi. (Reikšminga Manio mokymo pasekmė buvo ta, kad kitos įsitvirtinusios religijos ėmė persekioti manicheizmą.)

Asmeniškas Manio vaidmuo naujai religijai atsirasti buvo milžiniškas. Jis ją įkūrė, suformulavo jos teologiją, parašė jos moralinį kodeksą. Daugelis idėjų, tiesa, buvo ankstesnių mąstytojų, bet būtent Manis jas sujungė į vieną sistemą. Be to, savo pamokslavimu jis atvertė į manicheizmą daug žmonių, įkūrė jo ekliaziastinę organizaciją bei parašė jo šventuosius raštus. Retai vienas žmogus sukelia tokį svarbų masinį judėjimą. Aišku, jog Manio įkurta religija būtų niekada neatsiradusi be jo, todėl šiuo atžvilgiu Manis, kaip ir daugelis kitų religinių lyderių, atrodo gerokai įtakingesnis už mokslininkus bei išradėjus.

Taigi Manis neabejotinai turi būti šiame sąraše. Klausimas — kur? Žinoma, jis turėtų užimti daug žemesnę vietą už trijų pagrindinių pasaulio religijų (krikščionybės, islamo ir budizmo), kurių pasekėjų, bėgant laikui, atsirado milijonai, įkūrėjus. Antra vertus, nors zoroastrizmas ir džainizmas šiandien vis dar egzistuoja, manicheizmas savo klestėjimo laikotarpiu turėjo daugiau pasekėjų ir darė pasauliui didesnę įtaką, negu šios dvi religijos. Dėl šios priežasties Manis užima aukštesnę padėtį už Zaratustrą ir Mahavyrą.