Mahometas

Mahometas (arab. muḥammad; apie 570 m. balandžio 20 d. Mekoje – 632 m. birželio 8 d. Medinoje) – islamo pradininkas, musulmonų laikomas paskutiniuoju iš pranašų, per kurį Alachas perdavė Koraną. Taip pat diplomatas, prekiautojas, filosofas, oratorius, įstatymų leidėjas, reformatorius ir karinis lyderis. Maiklo H. Harto sudarytame įtakingiausių pasaulio istorijos asmenybių sąraše Mahometas užėmė pirmąją vietą.

570 metais Mahometas gimė Mekoje, pietų Arabijoje, kuri tuo metu buvo pasaulio pakraštys, toli nuo prekybos, meno ir mokslo centrų. Šešerių metų tapęs našlaičiu, jis augo kuklioje aplinkoje. Islamo tradicija pasakoja, jog Mahometas buvo neraštingas. Jo finansinė padėtis pagerėjo, kai dvidešimt penkerių metų jis vedė turtingą našlę. Tačiau jam jau beveik sulaukus keturiasdešimties, neatrodė, jog tai ypatingas žmogus. Daugelis arabų tuo metu buvo pagonys ir tikėjo daugybe dievų. Tačiau Mekoje buvo saujelė žydų ir krikščionių; tikriausiai iš jų Mahometas pirmą kartą išgirdo apie vienintelį visagalį Dievą, valdantį visatą. Sulaukęs keturiasdešimties, Mahometas įsitikino, kad šis tikrasis Dievas (Alachas) jam kalbėjo (per arkangelą Gabrielių) ir išsirinko jį skleisti tikrąjį tikėjimą. Trejus metus Mahometas pamokslavo tik artimiems draugams bei bendrininkams.

Maždaug 613 metais jis pradėjo pamokslauti viešai. Pamažu atsirado atsivertėlių, ir Mekos valdžia nutarė, kad Mahometas — pavojingas viešosios tvarkos pažeidėjas.

622 metais, būgštaudamas dėl savo saugumo, Mahometas pabėgo į Mediną (miestas, esantis už 200 mylių į šiaurę nuo Mekos), kur jam buvo pasiūlytas politiškai gana svarbus postas. Šis pabėgimas, vadinamas hidžra, buvo lūžis pranašo gyvenime. Mekoje jis turėjo vos kelis pasekėjus. Medinoje jų atsirado daug daugiau, ir greitai Mahometo įtaka suteikė jam absoliučią valdžią. Bėgant metams, vis daugėjo Mahometo pasekėjų, tarp Medinos ir Mekos virė mūšiai.

Šis karas baigėsi 630 metais, kai Mahometas kaip nugalėtojas triumfuodamas grįžo į Meką. Per likusius dvejus su puse jo gyvenimo metų arabų gentys greitai atsivertinėjo į naująjį tikėjimą.

Prieš savo mirtį 632 metais Mahometas buvo efektyvus visos Pietų Arabijos valdovas. Arabijos beduinų gentys turėjo nuožmių karių reputaciją. Tačiau jų buvo mažai; nevieningos, kariaujančios tarpusavyje, jos negalėjo stoti į kovą su didesnėmis žemdirbiškose šiaurės srityse įsikūrusių karalysčių armijomis. Vis dėlto pirmą kartą istorijoje suvienytos Mahometo ir įkvėptos karšto tikėjimo vieninteliu tikru Dievu, šios mažos arabų armijos leidosi į labiausiai stebinančius žmonijos istorijoje užkariavimų žygius. Į šiaurės rytus nuo Arabijos plytėjo didžiulė sasanidų Neo-Persijos imperija; į šiaurės vakarus buvo Bizantija, arba Rytų Romos imperija, su Konstantinopoliu centre. Pagal skaičių arabai buvo menkas priešas savo oponentams. Tačiau mūšio lauke viskas buvo kitaip, ir įkvėpti arabai greitai užkariavo visą Mesopotamiją, Siriją bei Palestiną.

Iki 642 metų iš Bizantijos imperijos buvo atimtas Egiptas, o Kvadisijos (637 m.) ir Nehavendo (642 m.) mūšiuose sutriuškintos persų armijos. Tačiau net šie didžiuliai užkariavimai, kuriems vadovavo artimi Mahometo draugai ir pasekėjai Abu Bakras ir Umaras ibn al Katabas, dar nebuvo arabų puolimo pabaiga.

Iki 711 metų arabų armijos viską nušlavė savo kelyje per Šiaurės Afriką iki Atlanto vandenyno. Paskui jos pasuko į šiaurę ir perkirtusios Gibraltaro sąsiaurį sukrėtė Ispanijos karalystę. Kažkuriuo momentu jau turbūt atrodė, kad musulmonai užvaldys visą krikščioniškąją Europą.

Tačiau 732 metais garsiajame Turso mūšyje musulmonų armija, įžygiavusi į Prancūzijos vidurį, pagaliau buvo sumušta frankų. Vis dėlto po beveik šimtmetį trukusių karų šios beduinų gentys, įkvėptos pranašo žodžio, užkariavo ištisą imperiją nuo Indijos sienų iki Atlanto vandenyno — didžiausią, kokią kada nors buvo matęs pasaulis. Ir visur, kur kaudavosi armijos, atsirasdavo daug atsivertėlių į naująjį tikėjimą. Ne visi šie užkariavimai buvo ilgalaikiai. Persai, nors liko ištikimi pranašo religijai, išsivadavo iš arabų. Ispanijoje taip pat po daugiau kaip septynis šimtmečius trukusių kovų krikščionys pagaliau atgavo visą pusiasalį. Tačiau Mesopotamija ir Egiptas, du senovės civilizacijos lopšiai, bei visa Šiaurės Afrikos pakrantė liko arabų. Tolimesniais amžiais naujoji religija, žinoma, plito gerokai už musulmonų užkariautų žemių ribų. Dabar ji turi dešimtis milijonų pasekėjų Afrikoje bei Centrinėje Azijoje ir dar daugiau Pakistane, Šiaurės Indijoje bei Indonezijoje. Pastarojoje naujasis tikėjimas buvo suvienijantis faktorius. Tačiau Indijoje konfliktai tarp musulmonų ir induistų vis dar yra didžiausia kliūtis vienybei.

1 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Tad kaipgi įvertinti visą Mahometo įtaką žmonijos istorijai? Kaip ir visos religijos, islamas galingai veikia savo pasekėjų gyvenimus. Kadangi pasaulyje krikščionių maždaug dvigubai daugiau negu musulmonų, iš pradžių gali atrodyti keista, Mahometą laikyti įtakingesniu už Jėzų. Šį sprendimą lėmė dvi pagrindinės priežastys.

Pirma, Mahometas atliko daug svarbesnį vaidmenį islamo raidoje, negu Jėzus krikščionybės istorijoje. Nors Jėzus buvo atsakingas už pagrindines etines ir moralines krikščionybės sąvokas (kurios skyrėsi nuo judaizmo), pagrindinis krikščionių teologijos ugdytojas, atvertėjas į ją ir didelės Naujojo Testamento dalies autorius buvo Šv. Paulius. O Mahometas buvo atsakingas ir už islamo teologiją, ir už jos pagrindinius etinius bei moralinius principus. Be to, jis atliko pagrindinį vaidmenį skleisdamas naująjį tikėjimą ir įtvirtindamas islamo religinę praktiką. Jis buvo musulmonų šventojo rašto Korano, Mahometo įsitikinimu, jam Dievo įkvėptų teiginių rinkinio autorius. Daugelis įvairių posakių dar Mahometui gyvam esant buvo kruopščiai perrašinėjami, o netrukus po jo mirties surinkti į autoritetingą rinkinį. Todėl Koranas reprezentuoja Mahometo idėjas, mokymą ir tam tikru mastu tikslius jo žodžius. Tokio detalaus Kristaus mokymų rinkinio neišliko. Kadangi Koranas mažų mažiausiai yra toks pat svarbus musulmonams kaip Biblija krikščionims, Mahometo įtaka per Koraną buvo milžiniška. Tikriausiai reliatyvi Mahometo įtaka islamui buvo didesnė už Jėzaus Kristaus ir Šv. Pauliaus kartu padarytą įtaką krikščionybei. Taigi vien religiniame lygmenyje atrodo, jog Mahometas žmonijos istorijoje buvo įtakingesnis už Jėzų.

Antra, Mahometas (priešingai negu Jėzus) buvo toks pat sėkmingas pasaulietinis, kaip ir religinis, lyderis. Kaip varomąją arabų užkariavimų jėgą jį būtų galima laikyti įtakingiausiu politiniu visų laikų lyderiu. Apie daugelį istorinių įvykių būtų galima pasakyti, jog jie buvo neišvengiami ir būtų įvykę net be tam tikro juos inspiravusio politinio lyderio. Pavyzdžiui, Pietų Amerikos kolonijos tikriausiai būtų išsikovojusios savo nepriklausomybę nuo Ispanijos, net jeigu nebūtų Simono Bolivaro. Tačiau to negalima pasakyti apie arabų užkariavimus. Nieko panašaus nebuvo įvykę iki Mahometo, ir nėra prasmės manyti, kad tokie užkariavimai būtų buvę įmanomi be jo. Vieninteliai tolygūs užkariavimai žmonijos istorijoje yra Čingischano vadovaujami mongolų žygiai tryliktame amžiuje. Nors šie užkariavimai buvo didesni už arabų, jie pasirodė neilgalaikiai, ir šiandien mongolams priklauso tik tos teritorijos, kurias jie turėjo iki Čingischano laikų. Su arabų užkariavimais visiškai kitaip. Arabų tautos, sujungtos ne tik islamo, bet ir arabų kalbos, istorijos bei kultūros, gyvena nuo Irako iki Maroko. Arabų kalbą nuo suskilimo į tolimus dialektus, kuris galėjo įvykti per trylika šimtmečių, turbūt apsaugojo Korano svarba musulmonų religijoje bei tas faktas, kad jis parašytas arabiškai. Tarp šių arabų valstybių, žinoma, egzistuoja skirtumai bei susiskaldymai (ir jie suprantami), tačiau jie neužgožia svarbių vis dar esančios vienybės elementų. Pavyzdžiui, nei Iranas, nei Indonezija, dvi islamiškos ir naftą išgaunančios valstybės, neprisijungė prie naftos embargo 1973 — 1974 metų žiemą. Nenuostabu, kad tai padarė visos arabų valstybės.

Taigi matome, jog arabų užkariavimai septintame amžiuje ligi pat šių dienų turi įtakos žmonijai. Būtent neturinti lygių pasaulietinio ir religinio poveikio kombinacija, mano nuomone, leidžia vadinti Mahometą įtakingiausia figūra žmonijos istorijoje.