Konstantinas Velička

Konstantinas Velička

Konstantinas Velička (rus. Константин Иванович Величко, lenk. Konstanty Wieliczko; 1856 m. birželio 1 d. Belgorodo srityje – 1927 m. gegužės 15 d. Leningrade – rusų inžinierius generolas, vienas iš rusų fortifikacijos mokyklos įkūrėjų.

Kilęs iš dvarininkų luomo. 1875 m. baigė Nikolajaus inžinierių mokyklą (dabar Karo inžinerinis technikos universitetas Sankt Peterburge, 1881 m. – Inžinerinę akademiją, kurioje liko dirbti dėstytoju. 1883 m. lankė paskaitas Berlyno universitete, sėmėsi praktinės veiklos Vakarų Europoje. 1890 m. Sankt Peterburge tapo profesoriumi. Darbą akademijoje derino su plačia praktine veikla, buvo nariu daugelyje komisijų, sprendžiančių pagrindinius valstybės gynimo karinius inžinerinius klausimus.

Dalyvavo Rusijos – Turkijos kare (1877 – 1878 m.). Rusijos – Japonijos karo metu tarnavo generolu, vadovavo karo inžineriniams veiksmams Mandžiūrijoje, sukūrė įtvirtinimų projektus Vladivostoke, Port Artūre, Charbine. Nuo 1910 m. Karo enciklopedijos (I. Sytino leidykloje) vyriausiasis redaktorius.

Pirmojo pasaulinio karo metu K. Velička vadovavo Pietvakarių fronto inžinieriams, pasiūlė puolančiai kariuomenei naują vietovės parengimo kariniams veiksmams formą – “inžinerinius placdarmus”. Juos pirmą kartą sėkmingai panaudojo carinės pajėgos generolo Aleksejaus Brusilovo vadovaujamame mūšyje Rytų fronte Galicijoje 1916 m.

Po Spalio perversmo 1917 m. K. Velička palaikė naująją valdžią ir 1918 m. savanoriškai įstojo į Raudonąją Armiją, vadovavo Petrogrado ir valstybės inžinerinei gynybai.

Nuo 1923 m. K. Velička dirbo fortifikacijos profesoriumi Karo inžinerinėje akademijoje, parašė virš 70 mokslinių darbų, kuriuose išdėstė išankstinio vietovių inžinerinio paruošimo, įtvirtintų rajonų įrengimo principus, imperijos pasienio tvirtovių statybos ir modernizacijos projektų autorius.

K. Velička ženkliai prisidėjo prie Kauno tvirtovės objektų statybos ir plėtros. Pagal K. Veličką, tvirtovių gynybinė pozicija turėjo būti organizuota ne tik fortuose, bet ir tarp jų. Taip buvo statomi papildomi Linkuvos įtvirtinimai šalia VIII forto.Tokiu būdu buvo išsklaidyta koncentruota forto gynyba. Tai buvo plitusios Europoje naujos grupinės gynybos sistemos užuomazgos Kaune. Remiantis senesniuoju K. Veličkos tipiniu projektu (1897 m.), pastatytas IX fortas – kompaktiškas, penkiakampio plano, su masyviais aptakiais gelžbetonio statiniais, atsisakant puošybos elementų, būdingų mūriniuose fortuose. Žvaigždinės konfigūracijos įtvirtinimo ruožas su gretimais VI ir VII fortais taip pat sudaro akivaizdžiai išsklaidytos gynybos sistemą.

Fortai pagal naujesnįjį K. Veličkos projektą (1909 m.) – trapecijos formos, kompaktiški, vieno pylimo, su uždara forto poternų sistema. Tarp mažųjų fortų numatyti atramos punktai, papildomos baterijos, milžiniškos apkasų juostos su šaudymo lizdais. Taip suprojektuoti ar pradėti statyti iki vokiečių šturmo 1915 m. dauguma Kauno tvirtovės antrojo gynybos ruožo fortų: Domeikavos, Romainių, Geležinkelio (Palemono), Marvos, Jonučių, Zagradų, Pajiesio, Biruliškių.