Konstantinas Didysis

Konstantinas Didysis (kitaip Konstantinas I, lot. Constantinus I Magnus; Flavius Valerius Constantinus; g. apie 272 m. vasario 17 d. – m. 337 m. gegužės 22 d.) – Romos imperijos imperatorius 324–337 m.

Konstantinas Didysis buvo pirmasis krikščioniškasis Romos imperatorius. Priėmęs krikščionybę ir skatindamas jos plitimą, jis suvaidino svarbų vaidmenį, transformuojant ją iš persekiojamos saujelės žmonių tikėjimo į Europoje dominuojančią religiją.

Konstantinas gimė apie 280 m. Naise, buvusioje Jugoslavijoje. Jo tėvas buvo aukšto rango kariškis, ir Konstantinas praleido jaunystę Nikomedijoje, imperatoriaus Diokletiano rūmuose. 305 metais Diokletianas atsižadėjo sosto, ir Konstantino tėvas, Konstancijus tapo vakarinės Romos imperijos pusės valdovu. Kitais metais, Konstancijui mirus, kariai paskelbė Konstantiną imperatoriumi. Tačiau kai kurie generolai tam nepritarė ir prasidėjo ilgi pilietiniai karai. Jie baigėsi 312 metais, kai Milviano Tilto mūšyje prie Romos Konstantinas sumušė savo likusį varžovą Maksentijų.

Dabar Konstantinas buvo neginčijamas vakarinės imperijos dalies valdovas. Tačiau rytinę pusę valdė kitas generolas, Licinijus. 323 metais Konstantinas užpuolė bei sumušė Licinijų ir iki mirties 337 metais liko vieninteliu Romos imperijos valdovu.

Tiksliai nežinoma, kada būtent Konstantinas atsivertė į krikščionybę. Paprastai pasakojama, kad Milviano Tilto mūšio išvakarėse Konstantinas išvydo danguje degantį kryžių ir žodžius: “Su šiuo ženklu tu nugalėsi”. Nežiūrint to, kaip ir kada Konstantinas atsivertė, jis tapo karštai pasiaukojusiu krikščionybės platintoju. Vienas iš jo pirmųjų potvarkių buvo Milano ediktas, kuriuo krikščionybė buvo paskelbta legaliu ir toleruojamu tikėjimu. Be to, Ediktas garantavo bažnyčios nuosavybės, prarastos persekiojant, grąžinimą ir paskelbė sekmadienį pamaldų diena.

Milano ediktas buvo motyvuotas nereliginės tolerancijos. Priešingai, Konstantino valdymas gali būti laikomas oficialaus žydų persekiojimo, krikščioniškoje Europoje trukusio daugelį šimtmečių, pradžia. Konstantinas niekada neįtvirtino krikščionybės kaip oficialios valstybinės religijos. Tačiau jos legalizavimas ir kiti jo padaryti politiniai manevrai paskatino jos plitimą. Konstantino valdymo metu tapo aišku, jog atsivertimas į krikščionybę gali pagerinti kieno nors galimybes gauti aukštą vyriausybinį postą, o Konstantino dekretai suteikė bažnyčiai įvairių naudingų privilegijų bei atleidimus nuo mokesčių. Be to, jo valdymo periodu buvo pastatyta keletas garsiausių pasaulio bažnytinių pastatų, tokių kaip Kristaus gimimo bažnyčia Betliejuje ir Šventojo kapo bažnyčia Jeruzalėje.

21 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vien Konstantino, kaip pirmojo krikščioniškojo Romos imperatoriaus, vaidmuo būtų garantavęs jam aukštą vietą šiame šąraše. Tačiau dideles pasekmes turėjo ir keletas kitų jo poelgių. Pirma, jis atstatė ir labai išplėtė senąją Bizantiją, pavadino ją Konstantinopoliu ir padarė savo sostine. Konstantinopolis (šiandieninis Stambulas) tapo vienu didžiausiu pasaulio miestų; iki 1453 metų jis buvo Rytinės Romos imperijos sostine, o dar kelis šimtmečius po to — Otomanų imperijos sostine.

Be to, Konstantinas suvaidino svarbų vaidmenį bažnyčios vidaus istorijoje. Jis pasiryžo sutaikyti teologus. Jo iniciatyva Nikėjoje 325 m. buvo sušauktas konsiliumas. Jame vyravusios pažiūros atsispindėjo vadinamajame Nikėjos Tikybos išpažinime. Tikėjimo tiesa buvo paskelbtas Kristaus dieviškumas. Ne mažiau svarbus buvo Konstantino įstatymų leidimas. Jis parašė įstatymus, pagal kuriuos tam tikri darbai (kaip kepėjų, mėsininkų) tapo paveldimi. Jis išleido dekretą, pagal kurį žemę nuomojantiems žemdirbiams buvo draudžiama palikti savo sklypus. Šiuolaikiniais terminais, šis dekretas žamdirbius pavertė visam laikui su žeme susietais baudžiauninkais. Šis ir panašūs įstatymai prisidėjo sudedant visos viduramžių Europos socialinės struktūros pagrindus.

Konstantinas apsikrikštijo tik mirties patale, bet aišku, jog jis buvo atsivertęs jau daug anksčiau. Taip pat aišku, kad dvasinis krikščionybės turinys jo visiškai nepalietė. Net pagal to meto standartus, jis buvo žiaurus, ir ne tik savo priešams. Dėl neaiškių priežasčių 326 metais jis įsakė nužudyti savo žmoną ir vyresnįjį sūnų.

Galima būtų ginčytis, kad Konstantino krikščionybės priėmimas ne pakeitė istorijos eigą, o tik patvirtino tai, kas neišvengiama. Šiaip ar taip, nors imperatorius Diokletianas (valdęs 284 — 305 m.) nuožmiai persekiojo krikščionis, jo pastangos užgniaužti šį tikėjimą buvo nesėkmingos, nes iki to laiko krikščionybė buvo pernelyg sustiprėjusi, kad kas nors būtų galėjęs su ja susidoroti nors ir žiauriausiomis priemonėmis. Turint galvoje, jog Diokletianui nepavyko sunaikinti krikščionybės, galima pagalvoti, kad ji ilgainiui būtų triumfavusi ir be Konstantino įsikišimo.

Tokie apmąstymai įdomūs, bet nerealistiški. Sunku būti tikram, kas galėjo įvykti be Konstantino. Tačiau visiškai aišku, kad jo skatinama krikščionybė greitai plėtėsi ir gausumu, ir įtaka. Iš saujelės atsidavusiųjų tikėjimo ji tapo didžiausios žemėje imperijos dominuojanti religija. Konstantinas neabejotinai yra viena svarbiausių figūrų Europos istorijoje. Dėl ilgalaikio jo politikos įtakingumo jam suteikta aukštesnė padėtis šiame sąraše, negu tokiems dar geriau žinomiems žmonėms, kaip Aleksandras Didysis, Napoleonas ir Hitleris.