Kiras Didysis

Kiras Didysis

Kiras Didysis (arba Kyras II; 590–576 m. pr. m. e. – 529 m. pr. m. e. sausis) – Persijos karalius, imperijos įkūrėjas. Jam valdant buvo užkariauta Babilonija, Medija, Lidija, imperija išsiplėtė nuo Indo rytuose iki Viduržemio jūros vakaruose.

Kiras Didysis buvo Persijos imperijos įkūrėjas. Iš pradžių nereikšmingas Pietvakarių Irano valdovas, vėliau užkariavo tris dideles imperijas (Mediją, Lydiją, Babiloniją) bei sujungė didžiąją Artimųjų Rytų dalį į vieną valstybę, kuri driekėsi nuo Indijos iki Viduržemio jūros.

Kiras gimė apie 590 m. pr. Kr. Pietvakarių Irane. Ta sritis tuo metu buvo Medijos provincija. Kiras buvo vietinių valdovų, medų karaliaus vasalų, palikuonis. Vėliau apie Kirą buvo sukurta įdomi legenda, primenanti graikų legendą apie karalių Edipą. Pasak šios legendos, Kiras buvo Astiago, medų karaliaus, vaikaitis. Prieš Kirui gimstant, Astiagas esą sapnavęs, kad j o vaikaitis vieną dieną jį pranoks. Todėl jis įsakęs vos gimusį kūdikį nužudyti. Tačiau šią užduotį gavęs pareigūnas nepanoręs atlikti tokio kruvino darbo ir atidavęs kūdikį aviganiui bei jo žmonai, liepdamas vaiką nužudyti. Bet ir šie nenorėjo žudyti berniuko ir užaugino jį kaip savo vaiką. Užaugęs Kiras iš tiesų pražudė karalių.

Ši Herodoto pasakojama istorija atrodo aiškus prasimanymas. Apie pirmuosius Kiro gyvenimo metus nieko nežinoma. Žinoma tik, kad apie 558 m. pr. Kr. Kiras pakeitė savo tėvą, persų karalių Kambizą I, ir tapo medų karaliaus vasalu. 553 m. pr. Kr. jis sukilo prieš savo valdovą ir po trejų metų jam pavyko jį nuversti. Medai bei persai buvo artimai susiję kilme ir kalba. Kadangi Kiras paliko iš esmės tuos pačius medų įstatymus bei administracinę sistemą, jo pergalė prieš medus buvo daugiau dinastijos pasikeitimas, negu užsienio užkariavimas.

Tačiau greitai Kiras parodė, jog jis planavo ir užsienio užkariavius. Jo pirmasis taikinys buvo Lydų imperija Mažojoje Azijoje, kurią valdė karalius Kroesas, nepaprastai turtingas žmogus. Iki 546 m. pr. Kr. Kiras užkariavo Lydiją ir paėmė Kroesą į nelaisvę.

Po to Kiras nukreipė žvilgsnį į Rytus bei po sėkmingų užkariavimų pavergė visą rytinį Iraną bei prijungė jį prie savo imperijos. Iki 540 m. pr. Kr. Persijos imperija nusidriekė į rytus iki Indo upės Indijoje ir Jaksarto Centrinėje Azijoje. Apsaugojęs savo užnugarį, Kiras galėjo sutelkti jėgas į turtingiausią laimikį — Babiloniją. Priešingai Kirui, babiloniečių valdovas Nabonidas nebuvo populiarus tarp savo pavaldinių. Įžengus Kiro armijoms, Babilono kariai nebuvo linkę beprasmiškai kautis, ir 539 m. pr. Kr. Babilonas pasidavė Kirui be kovos. Kadangi į Babilono imperiją įėjo Sirija ir Palestina, šie regionai taip pat atiteko Kirui. Kelerius tolimesnius metus Kiras praleido įtvirtindamas savo valdžią bei pertvarkydamas didžiulę užkariautą imperiją. Po to jis surengė žygį prieš Vidurinės
Azijos masagetų gentis, bet pralaimėjo ir žuvo.

Kirą pakeitė jo sūnus Kambizas II. Kambizas sumušė masagetus, atgavo tėvo kūną ir palaidojo jį Pasargaduose, senojoje Persijos sostinėje. Po to Kambizas užkariavo Egiptą, taip apjungdamas visus senuosius Artimuosius Rytus į vieną imperiją.

Kiras turėjo nepaprastų karinių sugebėjimų. Tačiau tai tik vienas jo privalumas. Turbūt dar ryškesnis — švelnus jo valdymo būdas. Jis buvo ypač tolerantiškas vietinėms religijoms bei papročiams ir nelinko į beribį žiaurumą, būdingą daugeliui kitų užkariautojų. Pavyzdžiui, babiloniečiai ar asiriečiai, išžudydavo tūkstančius ir ištremdavo tuos, kurių maišto bijojo. Antai, 586 m. pr. Kr. užkariavę Judėją, babiloniečiai daugelį gyventojų išvijo į Babiloną. Tačiau po penkiasdešimties metų, užkariavęs Babiloną, Kiras leido žydams grįžti į savo tėvynę. Jei ne Kiras, labai gali būti, kad penktame amžiuje prieš Kristų žydai būtų išmirę kaip atskira grupė. Šis Kiro sprendimas galėjo turėti politines motyvacijas; vis dėlto beveik nekyla abejonių, kad jis buvo humaniškas savo meto valdovas. Net graikai, kurie ilgą laiką Persijos imperiją laikė didžiausiu pavojumi savo nepriklausomybei, niekada nesiliovė žavėjęsi Kiru. Kiras taip gerai atliko savo darbą, kad net po jo mirties Persijos imperija toliau plėtėsi. Ji gyvavo beveik du šimtmečiais, kol buvo užkariauta Aleksandro Didžiojo. Beveik visus tuos du amžius Persijos valdomos žemės džiaugėsi vidaus taika bei klestėjimu.

Aleksandro užkariavimas nebuvo amžina Persijos imperijos pabaiga. Po Aleksandro mirties vienas jo karvedžių, Seleukas, užvaldė Siriją, Mesopotamiją ir Iraną, taip įtvirtindamas Seleukidų imperiją. Tačiau užsienio jėgos neilgai valdė Iraną. Trečio amžiaus pr. Kr. viduryje įvyko sukilimas prieš seleukidų valdovą, vadovaujamas Arsako I, kuris tvirtino esąs Achemenidų (Kiro dinastijos) palikuonis. Arsako sukurta karalystė — žinoma kaip Partų imperija — ilgainiui užvaldė Iraną bei Mesopotamiją. 224 m. po. Kr. Arsakidų valdovus pakeitė nauja persų dinastija, Sasanidai, kurie taip pat teigė esą Achemenidų palikuonys ir kurių imperija gyvavo daugiau kaip keturis šimtmečius.

87 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kiro Didžiojo karjera reprezentuoja vieną svarbiausių posūkių pasaulio istorijoje. Pirmoji civilizacija atsirado maždaug prieš 3000 m. pr. Kr. Šumere. Daugiau kaip dvidešimt penkis šimtmečius šumerai ir įvairūs juos pakeitę semitai (kaip akadiečiai, babiloniečiai ir asiriečiai) buvo civilizacijos centre. Visą tą laiką Mesopotamija buvo turtingiausias bei labiausiai kultūriškai klestintis pasaulio regionas (išskyrus Egiptą, kuris buvo maždaug tame pačiame lygyje). Tačiau Kiro karjera (kuri, beje, apytikriai ženklina rašytinės istorijos pradžią) baigė tą istorijos puslapį. Nuo to laiko Mesopotamija ir Egiptas nebebuvo nei politinis, nei kultūrinis civilizuoto pasaulio centras.

Be to, semitai, sudarę Derlingojo Pusmėnulio gyventojų daugumą, daug šimtmečių neatgavo savo nepriklausomybės. Po persų (kurie buvo indoeuropiečiai) užkariavimo makedoniečių ir graikų valdovus pakeitė partų, romėnų ir sasanidų valdovai, kurie visi taip pat buvo indoeuropiečiai. Tik septintame amžiuje, po musulmonų užkariavimo. Derlingąjį Pusmėnulį vėl užvaldė semitai. Kiras reikšmingas ne tik dėl to, kad laimėjo daug mūšių ir užkariavo daug teritorijų. Dar svarbiau tai, kad jo sukurta imperija visam laikui pakeitė politinę senojo pasaulio struktūrą.

Persijos imperija, nepaisant jos teritorinio dydžio bei ilgalaikiškumo, neturėjo istorijai tokios didelės įtakos, kaip romėnų, britų ar kinų imperijos. Tačiau vertinant Kiro svarbą, reikia turėti omenyje, jog tai, ką jis pasiekė, be jo turbūt nebūtų įvykę. 620 m. pr. Kr. (šimtmetį iki Kiro gimimo) niekas nebūtų pagalvojęs, kad po vienos kartos visą senąjį pasaulį valdys anksčiau nežinoma gentis iš Pietvakarių Irano. Net žvelgiant iš laiko retrospektyvos, neatrodo, jog Persijos imperijos iškilimas buvo vienas tų istorinių įvykių, kuris dėl socialinių ar ekonominių faktorių anksčiau ar vėliau vis tiek būtų įvykęs. Taigi Kiras buvo vienas tų retų žmonių, kurie iš tikrųjų pakeitė istorijos eigą.