Karlas Marksas (vok. Karl Heinrich Marx; 1818 m. gegužės 5 d. Tryras, Prūsijos karalystė – 1883 m. kovo 14 d. Londonas, D. Britanija) – filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas. Jo publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimo pagrindą – marksizmą.
Karlas Marksas, pagrindinis “mokslinio socializmo'” autorius, gimė 1818 metais Tryro mieste, Vokietijoje. Jo tėvas buvo teisininkas, ir septyniolikmetis Karlas įstojo į Bonos universitetą studijuoti teisės. Vėliau jis perėjo į Berlyno universitetą, o filosofijos mokslų daktaro laipsnį gavo Jėnos universitete. Po to Markso interesai nukrypo į žurnalistiką, ir kurį laiką jis dirbo “Rheinische Zeitung” redaktoriumi Kelne. Tačiau dėl radikalių politinių pažiūrų netrukus jam iškilo problemų, ir jis išvyko į Paryžių. Ten susipažino su Frydrichu Engelsu, ir užsimezgusi artima asmeninė bei politinė draugystė truko visą likusį jų gyvenimą. Nors kiekvienas parašė savo vardu po keletą knygų, jų intelektualinis bendradarbiavimas buvo toks artimas, jog jų nuveiktą darbą galima laikyti vienu bendru pasiekimu.
Marksas greitai buvo išvytas iš Prancūzijos ir nuvyko į Briuselį. Ten 1847 metais išleido savo pirmąjį reikšmingą veikalą “The Poverty of Philosophy” (“Filosofijos skurdas”). Kitais metais jis su Engelsu parašė labiausiai skaitomą veikalą “Communist Manifesto” (“Komunistų manifestą”). Dar po metų Marksas grįžo į Kelną, bet po kelių mėnesių buvo vėl išvarytas. Tada jis nuvyko į Londoną, kur praleido savo likusį gyvenimą.
Nors šiek tiek pinigų Marksas užsidirbdavo kaip žurnalistas, didesnę laiko dalį Londone jis praleido tyrinėdamas ir rašydamas knygas politiniais bei ekonominiais klausimais. (Per tuos metus Marksą ir jo šeimą finansiškai rėmė Engelsas.) Pirmoji svarbiausio Markso veikalo “Das Kapital” (“Kapitalas”) dalis pasirodė 1867 metais. 1883 metais. Marksui mirus, kitos dvi dalys dar nebuvo baigtos; naudodamasis Markso rankraščiais, jas suredagavo ir išleido Engelsas.
Markso raštai suformavo teorinę komunizmo bei daugelio šiuolaikinio socializmo formų bazę. Marksui mirus, jo idėjų praktiškai netaikė dar jokia šalis. Tačiau per šimtą metų komunistinių vyriausybių atsirado daugelyje šalių, tarp jų Rusijoje bei Kinijoje; aibėje kitų šalių prasidėjo jo mokymu besiremiantys judėjimai. Marksistinių partijų veikla, į kurią įėjo propaganda, terorizmas, žudynės, sukilimai dėl valdžios, karai, žiauriausios represijos ir kruvinos skerdynės, paėmus valdžią, kraupino pasaulį ištisus dešimtmečius ir pražudė maždaug 100 milijonų žmonių!
Po Markso ėjusiame šimtmetyje joks filosofas neturėjo tokios didelės įtakos pasauliui. Jūs galite būti įsitikinę — jog marksizmas buvo nelaimė ir ekonomiškai, ir politiškai; tačiau marksizmas nebuvo nereikšmingas judėjimas. Vienintelė priežastis, dėl kurios Marksas neužima dar aukštesnės padėties, yra ta, kad jis savo nuopelnus — o greičiau, kaltę — turi dalytis su daugeliu kitų žmonių, tarp jų tokiomis ryškiomis figūromis, kaip Leninas, Stalinas ir Mao Dzedungas.
27 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Turint visa tai omenyje, aišku, jog Marksas vertas aukštos padėties sąraše. Klausimas tik — kokios aukštos? Net pripažįstant milžinišką komunizmo įtaką, galima suabejoti paties Markso svarba šiame judėjime. Tarybų valdžios elgesio Markso veikalai niekada tvirtai nekontroliavo. Jis rašė apie tokias koncepcijas, kaip Hegelio dialektika bei pridedamoji darbo vertė, o šios abstrakcijos, atrodo, menkai įtakojo kasdienę Rusijos ar Kinijos vyriausybių politiką.
Dažnai teigiama, jog marksistinė ekonomikos teorija yra labai klaidinga. Iš tiesų, daugelis specifinių Markso spėlionių nepasitvirtino. Pavyzdžiui, jis pranašavo, kad kapitalistinėse šalyse darbininkai, bėgant laikui, vis labiau nuskurs; to, aišku, neįvyko. Dar Marksas teigė, jog vidurinioji klasė išnyks — daugelis jos narių grįš atgal į proletariatą ir tik keli iškils į kapitalistų klasę. To taip pat neįvyko. Be to, jis, atrodo, buvo įsitikinęs, kad mechanizacijos augimas sumažins kapitalistų pelną — tai ne tik klaidingas, bet ir gana kvailas spėjimas. Tačiau Markso ekonominių teorijų teisingumas ar klaidingumas neturi nieko bendra su jo padaryta įtaka. Filosofo svarbą apsprendžia ne jo pažiūrų teisingumas, o tai, ar jo idėjos paskatina žmones veikti. Žiūrint iš šio taško, Marksas neabejotinai yra labai svarbus.
Marksistinis judėjimas akcentavo keturias pagrindines idėjas. Pirma – saujelė turtuolių gyvena labai prabangiai, o daugelis darbininkų — palyginti skurdžiai. Antra – būdas šiai neteisybei išspręsti yra socialistinė sistema, t. y. sistema, kurioje gamybos produktai priklauso ne atskiriems individams, o vyriausybei. Trečia – daugeliu atvejų vienintelis praktiškas būdas įtvirtinti šią sistemą yra žiauri revoliucija. Ketvirta – norint išlaikyti šią socialistinę sistemą, ilgą laiką turi išlikti komunistų partijos diktatūra.
Trys pirmosios idėjos buvo aiškiai suformuluotos dar gerokai iki Markso. Ketvirtasis teiginys dalinai kilo iš Markso idėjos apie “proletariato diktatūrą”. Tačiau tarybų diktatūros trukmė, atrodo, labiau priklausė nuo Lenino ir Stalino veiklos, negu nuo Markso raštų. Todėl kai kas tvirtino, jog Markso įtaka komunizmui daugiau buvo nominali, negu reali, ir jo raštams rodoma pagarba yra tik bandymas “moksliškai” pateisinti jo idėjas, kurios būtų buvusios priimtos bet kuriuo atveju.
Nors tokie tvirtinimai iš dalies teisingi, jie pernelyg kraštutiniai. Pavyzdžiui, Leninas ne tik pretendavo į Markso sekėjus, jis iš tikrųjų skaitė Markso veikalus, visiškai priėmė jo idėjas ir buvo įsitikinęs, jog jomis vadovaujasi. Tą patį galima pasakyti apie Mao Dzedungą ir daugelį kitų komunistų vadų. Taip, galbūt Markso idėjos buvo neteisingai suprantamos ar interpretuojamos, bet tas pats yra ir su Jėzaus, Budos ar Mahometo idėjomis. Jeigu visos pagrindinės įvairių marksistinių vyriausybių bei judėjimų politikos būtų buvusios tiesiogiai nulemtos Karlo Markso raštų, jo padėtis šiame sąraše būtų dar aukštesnė.
Kai kurios Markso idėjos — pavyzdžiui, įdomi užuomina apie “ekonominę istorijos interpretaciją” — išliks įtakingos, net komunizmui žlugus. Tačiau suprantama, jog pagrindinis veiksnys, sprendžiant, kokia turi būti Markso padėtis, yra tai, kaip vertinsime komunizmo ilgalaikėje pasaulio istorijoje svarbą. Šimtą metų po Markso mirties dar buvo daugiau kaip milijardas žmonių, kurie bent formaliai buvo jo sekėjai. Jokia kita ideologija niekada neturėjo tiek pasekėjų. Šis faktas paskatino komunistus tikėtis (o antikomunistus būgštauti), kad ateityje laukia pasaulinis marksizmo triumfas.
Rusijai, kitoms buvusios Tarybų Sąjungos respublikoms ir daugeliui Tarybų Sąjungai palankių valstybių pasmerkus komunizmą, marksizmo vaidmuo pasaulyje per kelerius paskutinius metus labai sumažėjo, ir, atrodo, kad grįžtamasis procesas nebeįmanomas. Jeigu taip bus iš tiesų — vadinasi, laikotarpis, kai marksizmas buvo svarbi jėga, yra ne keli, o tik vienas šimtmetis. Tačiau Karlo Markso padaryta įtaka gerokai svarbesnė už Napoleono ar Hitlerio, kurių įtaka buvo ir trumpesnė už Markso, ir ne taip paplitusi.
Leave a Reply