Juozas Tysliava (1902 m. lapkričio 1 d. Geisteriškiuose, Keturvalakių valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1961 m. lapkričio 11 d. Brukline) – Lietuvos poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas.
Augo nepasiturinčioje šeimoje. Tėvas buvo miręs. Baigęs Keturvalakių mokyklą, mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurioje baigė keturias klases. 1919 m. įstojo į savanorių gretas. 1920 m. demobilizavosi iš Lietuvos kariuomenės.
Nuo 1920 m. dirbo „Steigiamojo Seimo darbų“ ir laikraščio „Žemdirbių balsas“ redakcijose, 1922 m. – Eltoje, laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentas. Toliau mokėsi gimnazijoje. 1922–1924 m. laisvo klausytojo teisėmis Lietuvos universitete studijavo literatūrą. 1925 m. gavo valstybinę stipendiją ir išvyko į Paryžių studijuoti žurnalistikos. Aplankė beveik visas Europos valstybes. 1928 m. Paryžiuje leido literatūros žurnalą „Muba“.
1932 m. rudenį išvyko į JAV, kur praleido apie pusę savo gyvenimo. 1940–1961 m. redagavo laikraštį „Vienybė“, 1940 m. perėmė laikraščio leidimą. 1939–1941 m. redagavo žurnalą „Lietuva“. Buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. Redaktoriaus ir žurnalisto darbas atimdavo daug laiko, todėl Amerikoje Juozas Tysliava kaip poetas buvo mažiau žinomas.
Mirė nuo širdies ligos 1961 m. lapkričio 11 d. Brukline. Urna su poeto palaikais buvo atgabenta į Lietuvą ir 1962 m. gruodžio 27 d. palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.
1993 m. Kauno Aleksoto mikrorajone Tylioji gatvė pavadinta J. Tysliavos vardu.
1922 m. pasirodė pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės“. 1924 m. parengė poezijos antologiją „Sūduva“. 1928 m. leido įvairiakalbį modernaus meno žurnalą „Muba“ (Mūsų baro apžvalga). 1929 m. Prancūzijoje išleido poezijos knygelę „Vėjų taurė“ prancūzų kalba. Jos įvade poetas Oskaras Milašius rašė: „…mus labiausiai svaigina, – tai kvapas melancholijos, kurią skleidžia nuostabus, evangeliškas Lietuvos pavasaris…“ Save laikė senųjų prūsų palikuoniu; 1954 m. Amerikoje parašė poemą „Tawa nouson“ (Tėve mūsų), kurioje pasmerkė Mažosios Lietuvos užkariautojus.
Juozas Tysliava buvo savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Žavėjosi Kazio Binkio kūryba, dalyvavo „Keturių vėjų“ literatūrinės grupės diskusijose. Svarbiausi jo lyrikos motyvai – gamta, meilė, kaimas ir miestas. Jo poetinis žodis jaunas ir veržlus, kūrybos centrinė figūra – šių laikų žmogus; jo vargai ir rūpesčiai, svajonės ir liūdesys.
Leave a Reply