Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. – 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) – Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas.
Julijus Cezaris, garsusis romėnų karo ir politikos vadas, gimė Romoje 100 m. pr. Kr., keistos politinės sumaišties periodu. Antrame amžiuje pr. Kr., po pergalės prieš Kartaginą, Antrajame Pūnų kare, romėnai buvo sukūrę didžiulę imperiją. Šis užkariavimas romėnus labai praturtino.
Tačiau karai suardė socialinę bei ekonominę Romos struktūrą ir nuskurdino daugelį valstiečių. Romėnų senatas, tam tikra nedidelio miesto vyresniųjų taryba, nesugebėjo efektyviai valdyti didelės imperijos. Įsigalėjo politinė korupcija, ir visi Viduržemio jūros baseino regionai kentėjo nuo netikusio romėnų valdymo. Pačioje Romoje nuo 133 m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas.
Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios, o po pačią Romą žygiavo partizanų (Marijaus ir Kornelijaus Sulos) armijos. Nors neteisingo valdymo faktas buvo akivaizdus visiems, daugelis Romos piliečių norėjo išsaugoti respublikinį valdymą. Julijus Cezaris buvo turbūt pirmasis svarbus politinis lyderis aiškiai supratęs, jog demokratinės vyriausybės Romoje jau nebeverta išsaugoti.
Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. Jo įvairios turėtos tarnystės, sudarytos sąjungos bei politinis kilimas yra labai susiję ir smulkiau čia nebus aptariami. 58 m. pr. Kr. trisdešimt dvejų metų Julijus buvo paskirtas valdyti tris užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (Šiaurės Italiją), Iliriką (šiandieninės Jugoslavijos pakrantės regionus) ir Narboną Galiją (pietinę Prancūzijos pakrantę). Be to, tuo metu jis vadovavo keturiems romėnų legionams — maždaug dvidešimčiai tūkstančių vyrų.
58 — 51 m. pr. Kr. Cezaris su šiomis pajėgomis užkariavo beveik visą likusią Galiją — regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis bei prijungti visą teritoriją prie Reino upės Romos dominijų. Jis surengė ir du žygius į Britaniją, nors ilgalaikių pergalių ten nepasiekė. Galijos užkariavimas Cezarį, kuris jau buvo ryški politinė figūra, padarė populiariu didvyriu Romoje — jo politinių oponentų nuomone, pernelyg populiariu bei įtakingu. Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo — ir turbūt teisingai, — kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros jo politiniai oponentai. Todėl 49 m. pr. Kr. sausio 10 — 11 d. naktį, atvirai nepaklusdamas Romos senatui, Cezaris pervedė savo karius per Rubikono upę Italijos šiaurėje ir įžengė į Romą. Dėl šio aiškiai neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo pilietinis karas. Jis truko ketverius metus ir 45 m. pr. Kr. kovo 7 d. paskutiniame mūšyje prie Mundos, Ispanijoje, baigėsi visiška Cezario pergale. Cezaris jau buvo padaręs išvadą, jog nedideliu despotu, kurio reikėjo Romai, gali tapti jis pats. 45 m. pr. Kr. spalį jis grįžo į Romą ir greitai tapo diktatoriumi. 44 m. pr. Kr. vasarį jam buvo pasiūlyta karūna, bet jis atsisakė. Tačiau aukštas Cezario postas nenuramino jo oponentų. 44 m. pr. Kr. kovo mėnesį senato susirinkime grupė sąmokslininkų Cezarį nužudė.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Cezaris pradėjo įnirtingai vykdyti reformų programą: sukūrė armijos veteranų bei Romos neturtingųjų apgyvendinimo naujose visos imperijos bendruomenėse planą; suteikė Romos piliečio titulą dar kelioms grupėms žmonių; planavo įsteigti vieningą Italijos miestų valdymo sistemą. Be to, jis planavo didžiulę statybų programą bei romėnų įstatymų kodifikaciją. Jis atliko daug kitų reformų. Tačiau Cezariui nepavyko sukurti tinkamos konstitucinės Romos valdymo sistemos, ir tai turbūt buvo pagrindinė jo žlugimo priežastis.
Kadangi Cezario pergalę prie Mundos ir jo nužudymą Romoje skyrė vos metai, daugelis jo planų liko neįgyvendinti, ir sunku pasakyti, ar reikšmingas būtų buvęs jo valdymas, jeigu jis būtų gyvenęs. Iš visų jo reformų ilgalaikiškiausią įtaką turėjo naujo kalendoriaus priėmimas. Jo įvestas kalendorius su minimaliomis modifikacijomis išliko lig šiol.
67 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Julijus Cezaris buvo viena talentingiausių politinių figūrų istorijoje. Šis žmogus buvo sėkmingas politikas, puikus karvedys, oratorius ir rašytojas. Jo knyga (“Galų karo užrašai”) apie galų užkariavimą ilgai buvo laikoma literatūros klasika: daugelio studentų nuomone, ji labiausiai skaitoma ir įdomiausia iš visos lotynų klasikos. Cezaris buvo drąsus, energingas ir gražus. Jis buvo pagarsėjęs donžuanas ir net pagal leidžiamus to meto standartus buvo laikomas ištvirkusiu. (Jo garsiausias meilės nuotykis, žinoma, romanas su Kleopatra.)
Cezario charakteris buvo dažnai kritikuojamas. Jis troško valdžios ir naudojosi savo politine padėtimi, norėdamas praturtėti. Tačiau, priešingai daugeliui ambicingų politikų, Cezaris nesielgė klastingai ar negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus, kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su savo įveiktais oponentais romėnais. Jo gerą vardą rodo tai, kad iš žodžio “Cezaris” kilo ir vokiečių imperatoriaus titulas “kaizeris”, ir rusų imperatoriaus titulas “caras”. Cezaris visada buvo daug garsesnis už savo vaikaitį Augustą Cezarį, tikrąjį Romos imperijos įkūrėją. Tačiau Julijaus Cezario padaryta įtaka istorijai nėra proporcinga jo milžiniškai garbei. Žinoma, jis suvaidino svarbų vaidmenį Romos respublikos žlugime. Tačiau jo svarbos šiuo atžvilgiu nereikėtų hiperbolizuoti, nes respublikinis Romos valdymas jau iro.
Svarbiausias Cezario pasiekimas buvo Galijos užkariavimas. Jo užkariautas teritorijas Roma valdė maždaug penkis šimtmečius. Per tą laiką jos buvo rūpestingai romanizuojamos. Buvo priimti romėniški įstatymai, papročiai, kalba, o vėliau ir Romos krikščionybė. Šiandieninė Prancūzija turi daug bendra su tų laikų romėnų kolonijomis. Cezario užkariauta Galija buvo svarbi ir pačiai Romai, nes kelis šimtmečius saugojo Italiją nuo atakų iš šiaurės.
Ar būtų romėnai anksčiau ar vėliau užkariavę Galiją be Cezario? Jie nebuvo nei technika, nei gausumu pranašesni už galų gentis. Antra vertus, Roma greitai plėtėsi Cezario užkariavimo laikotarpiu ir kurį laiką po to. Turint omenyje didelius to meto romėnų armijų pasisekimus, galų genčių susiskaldymą bei netoli Romos jų užimamą teritoriją, atrodo, jog galai turėjo mažai galimybių išlikti nepriklausomi. Bet kuriuo atveju, neginčytina, kad Cezaris sumušė dideles keltų armijas ir užkariavo Galiją.
Leave a Reply