Johanas Kepleris (vok. Johannes Kepler 1571 m. gruodžio 27 d. Veil der Štatas, prie Štutgarto – 1630 m. lapkričio 15 d. Rėgensburgas, Bavarija) – vokiečių astronomas ir matematikas, suformulavęs Keplerio dėsnius, XVII a. padariusius perversmą astronomijos moksle.
Johanas Kepleris, planetų judėjimo dėsnių atradėjas, gimė 1571 metais Veil der State, Vokietijoje. Tai buvo praėjus lygiai dvidešimt aštuoneriems metams po garsiosios Koperniko knygos “Apie dangaus sferų sukimąsi” (“De revolutionibus
orbium coelestium”), kurioje jis išdėstė savo teoriją, kad planetos sukasi ne apie Žemę, o apie Saulę, išleidimo. Kepleris studijavo Tiubingeno universitete, kur 1588 m. gavo bakalauro laipsnį, po trejų metų — magistro. Daugelis to meto mokslininkų atsisakė priimti Koperniko heliocentrinę teoriją, tačiau Kepleris, Tiubingene išgirdęs protingai aiškinant heliocentrinę hipotezę, patikėjo ja.
Išvykęs iš Tiubingeno, Kepleris kelerius metus profesoriavo Graco akademijoje, Austrijoje. Ten jis parašė savo pirmąją knygą apie astronomiją (1596 m.). Nors Keplerio išdėstyta teorija buvo visiškai neteisinga, knyga taip aiškiai atskleidė Keplerio matematinius sugebėjimus ir mąstymo originalumą, jog garsusis astronomas T. Brahė pakvietė jį asistuoti į savo observatoriją prie Prahos. Kepleris priėmė pasiūlymą ir 1600 m. sausį nuvyko pas T. Brahę. Kitais metais T. Brahė mirė. Tačiau Kepleris per tuos kelis mėnesius buvo padaręs tokį gerą įspūdį, kad Šventosios Romos imperatorius Rudolfas II nedelsiant jį paskyrė T. Brahės “įpėdiniu”, karališkuoju astronomu. Kepleris išlaikė tą postą visą savo gyvenimą.
Pakeitęs T. Brahę, Kepleris paveldėjo daugybę užrašų apie planetas, kurias rūpestingai ilgus metus stebėjo jo mokytojas. Kadangi Brahė buvo paskutinis didysis astronomas prieš teleskopo išradimą, atidžiausias stebėtojas bei tyrinėtojas, kokį tik kada nors turėjo pasaulis, jo užrašai buvo neįkainojami. Kepleris neabejojo, kad kruopšti matematinė Brahės užrašų analizė leis padaryti galutinę išvadą, kuri planetų judėjimo teorija teisinga: heliocentrinė Koperniko teorija; ankstesnė geocentrinė Ptolemėjaus teorija; o gal trečioji, paties Brahės iškelta teorija. Tačiau po kelerius metus trukusio darbo, savo nusivylimui, Kepleris apskaičiavo, kad T. Brahės stebėjimai nepatvirtina nė vienos šių teorijų!
Galiausiai Kepleris rado išeitį. Jis, kaip ir T. Brahė, Kopernikas ir kiti klasikiniai astronomai, manė, jog planetų orbitos yra apskritimai ar apskritimų kombinacija. O juk planetų orbitos yra ne apskritos, o eliptinės! Net radęs genialų sprendimą, Kepleris turėjo dar daug mėnesių atlikinėti sudėtingus apskaičiavimus, kad įsitikintų, jog jo teorija atitinka Brahės stebėjimus.
1609 m. išėjo Keplerio garsioji knyga “Naujoji astronomija” (“Astronomia nova”), kurioje jis išdėstė du pirmuosius planetų judėjimo dėsnius. Pirmasis dėsnis teigia, kad visos planetos juda aplink saulę elipse, kurios židinyje yra nejudanti saulė. Antrasis dėsnis teigia, jog planeta juda greičiau, kai yra arčiau saulės. Po dešimties metų Kepleris suformulavo savo trečiąjį dėsnį: kuo toliau planeta nuo saulės, tuo ilgiau trunka jos apsisukimas — apsisukimo periodo kvadratas proporcingas atstumo iki saulės kubui.
Keplerio dėsniai, iš esmės išsamiai ir teisingai apibūdinantys planetų judėjimą aplink saulę, išsprendė vieną pagrindinių astronomijos problemų, kurios negalėjo įveikti net tokie genijai, kaip Kopernikas ir Galilėjus. Kepleris, žinoma, nepaaiškino, kodėl planetos juda tokiomis orbitomis; tai šimtmečiu vėliau padarė Izaokas Niutonas. Tačiau Keplerio dėsniai buvo gyvybiškai svarbus didžiosios Niutono sintezės preliudas. (“Jeigu aš pamačiau toliau už kitus žmones, — kartą pasakė Niutonas, — tai tik dėl to, kad stovėjau ant milžinų pečių.” Vienas tų milžinų, žinoma, buvo Kepleris.)
75 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Keplerio įnašas į astronomijos mokslą beveik prilygsta Koperniko nuopelnams. Tam tikrais atžvilgiais, Keplerio pasiekimai dar įspūdingesni. Jis buvo originalesnis ir įveikė didžiulius matematinius sunkumus. Matematinė technika tais laikais nebuvo taip gerai ištobulinta, kaip šiandien, ir nebuvo jokių skaičiavimo mašinėlių, kurios palengvintų Keplerio darbą. Turint omenyje Keplerio pasiekimų svarbą, stebėtina, kad jo rezultatai iš pradžių buvo beveik ignoruojami — net tokio garsaus mokslininko kaip Galilėjus. (Tai, kad Galilėjus ignoravo Keplerio dėsnius, ypač keista, nes jiedu susirašinėjo, ir Keplerio rezultatai butų padėję Galilėjui paneigti Ptolemėjaus teoriją.) Tačiau, nors kiti neskubėjo įvertinti Keplerio atradimo didybės, jis suprato ją pats.
Laikui bėgant Keplerio dėsnių svarba tapo akivaizdi viso pasaulio mokslininkams. Be planetų judėjimo dėsnių atradimo Kepleris turi įvairių mažesnių nuopelnų astronomijos srityje. Be to, jis prisidėjo prie optikos teorijos kūrimo. Deja, jo antrąją gyvenimo pusę užtemdė asmeniškos problemos. Vokietija pasinėrė į Trisdešimties metų karo chaosą, ir retas žmogus galėjo išvengti didelių sunkumų.
Svarbi problema buvo jo finansai. Šventosios Romos imperatoriai net gerais laikais neskubėjo atlyginti už darbą, o karo metais Kepleriui ilgą laiką buvo neišmokamos algos. Kadangi jis buvo vedęs du kartus ir turėjo dvylika vaikų, tokie finansiniai sunkumai buvo iš tiesų rimti. Kita problema buvo susijusi su jo motina, kuri 1620 m. buvo suimta kaip ragana. Kepleris daug laiko sugaišo, kol galiausiai jam pavyko laimėti, ir jo motiną paleido. Kepleris mirė 1630 metais Rėgensburge, Bavarijoje. Trisdešimties metų karo sumaištyje jo kapas greitai buvo sunaikintas. Tačiau jo planetų judėjimo dėsniai garantavo daug ilgesnį atminimą, negu bet koks antkapis.
Leave a Reply