Jogaila

Jogaila

Jogaila (pilnai: Jogaila Algirdaitis; lenk.: Władysław II Jagiełło; Vladislavas II Jagiela; 1348 m. – 1434 m. birželio 1 d.) – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434). Pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją.

Jogailos atliktas Lietuvos krikštas, skirtingai nuo trumpalaikio krikščionybės periodo Mindaugo valdymo laikais buvo nebegrįžtamas, šalis galutinai pasuko vesternizacijos keliu. Tuo pačiu Jogailos valdymo laikotarpis dalies istorikų vertinamas kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžia. Tuo tarpu Lenkijoje Jogailos valdymas buvo Lenkijos „Aukso amžiaus“ pradžia.

Kariniu požiūriu svarbiausias Jogailos valdymo laikotarpio laimėjimas buvo Vokiečių ordino sutriuškinimas Prūsijoje.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Tverės kunigaikštytės Julijonos Aleksandrovnos sūnus Jogaila gimė Vilniuje. Paveldėjęs sostą po Algirdo mirties (1377 m.) valdžią iš pradžių kaip ir jo tėvas dalijosi su dėde Kęstučiu. 1380 m. kilo ginkluotas konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio. Pastarasis Jogailą 1381 m. suėmė ir pašalino iš valdžios. Konflikto priežastis buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. sudaryta Dovydiškių sutartis, kurioje nepaisyta Kęstučio interesų. 1382 m. Jogaila buvo išlaisvintas ir jam savo ruožtu pavyko suimti dėdę. Kalėjime Krėvoje Kęstutis greitai mirė, Jogaila buvo įtariamas jį nužudęs. Tuo tarpu Kęstučio sūnus Vytautas mirties išvengė. Jogaila tuo metu svarstė galimybes vesti Maskvos kunigaikščio dukterį ir priimti stačiatikybę, tačiau greičiausiai jis nusprendė, kad stačiatikybės priėmimas nesustabdys Teutonų ordino puolimų prieš Lietuvą.

1384 m. atsirado nauja alternatyva – iš Mažosios Lenkijos ponų Jogaila gavo pasiūlymą vesti Lenkijos karaliaus (Rex Poloniae) titulą turinčią Jadvygą, kuri dar vaikystėje buvo ištekinta už keliais metais už ją vyresnio Vilhelmo Habsburgo, ir tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos feodalų siūlymu Jogaila 1385 m. rugpjūčio 14 d. sudarė Krėvos sutartį, sujungdamas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkija. 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje jis buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir. pats būdamas 39 m. amžiaus, vedė 11 m. amžiaus Jadvygą. 1386 m. kovo 4 d. Jogaila Krokuvoje buvo karūnuotas ir su Jadvyga tapo lygiateisiu Lenkijos valdovu. 1387 m. pradėjo Lietuvos krikštą.

Po Jadvygos ir jos naujagimės dukters mirties 1399 m. Jogaila išliko Lenkijos valdovu dar 35 metus. Jogailos priešininkai Lenkijoje tvirtino, kad po Jadvygos mirties Jogaila neteko teisių į sostą, tačiau tiesioginių jos palikuonių nebuvo, o visi kiti pretendentai tebuvo tolimi Piastų giminės. Po Jadvygos mirties Jogaila vedė dar kelis kartus – Oną (Celjės graifaitė), Elžbietą Granovską, Sofiją Alšėniškę. Paveldėtojai Jogailai gimė tik iš ketvirtos santuokos su Sofija, kilusia iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o ne Lenkijos, dėl to Jogaila už sūnų pripažinimą paveldėtojais gavo padaryti nuolaidų Lenkijos didikams.

Jogaila buvo pirmasis iš Lietuvos valdovų, kuris kartu tapo ir Lenkijos karaliumi. Jogaila mirė eidamas devintą dešimtį 1434 m., palikdamas Lietuvą valdyti jaunesniajam sūnui Kazimierui, o Lenkiją vyresniajam Vladislovui. Jo mirties metu abu sūnūs buvo nepilnamečiai. Po Vladislovo III-ojo mirties Varnos mūšyje, Lenkijos sostą paveldėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras.

Nors Lenkijoje Jogailaičių dinastija teoriškai nebuvo paveldima (Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas buvo paveldimas), faktiškai kaskart mirus dinastijos atstovui sostą užimdavo jo sūnus arba brolis. Mirus paskutiniam Jogailaičių dinastijos vyriškosios lyties atstovui Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai imti rinkti šlėktų seimuose.

Jogailai buvus Lenkijos karaliumi valdžią Lietuvoje jam pamažu (1392-1401) teko perduoti Vytautui, nors savo vietininku jis buvo paskyręs ir brolį Skirgailą. Nepaisydamas Lenkijos bajorijos, Astravos sutartimi pusbroliui Vytautui grąžino Trakų kunigaikštystę ir pavedė iki gyvos galvos valdyti LDK. Nepaisant pusbrolių varžymosi, valdant Jogailai susiformavo Lenkijos-Lietuvos sąjunga. Jogaila ir Vytautas vykdė bendrą užsienio politiką, kuri greitai davė rezultatų. Pirmiausia atsisukta prieš Vokiečių ordiną: karą su juo vainikavo 1410 m. Žalgirio mūšis, baigęsis Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių pergale. Ordinas prarado nenugalimumo aureolę, tačiau dar ilgą laiką išliko stiprus. Tik 1422 m. Melno taika buvo pasiektas ilgalaikis santykių sureguliavimas.

Santykių su Vytautu pagrindus apibūdino 1413 m. sudaryta Horodlės unija. Pagal ją ateityje Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų valstybių sutarimu. Lenkijos bajorai Lietuvos bajorams suteikė savo herbus.

Lenkijos didikai pasipriešino vėlesnėms Vytauto pastangoms 1430 m. karūnuotis Lietuvos karaliumi. Vytauto siekį palaikė Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas, nors Jogailos pozicija šiuo klausimu buvo neaiški.