Jėzus Kristus

Jėzus Kristus (Jėzus iš Nazareto arba tiesiog Jėzus; gimė apie 6 ar 4 m. pr. m. e., mirė apie 30 m.) – svarbiausia asmenybė krikščionybėje. Paprastai manoma, jog Jėzus apreiškė ar sukūrė krikščioniškąjį tikėjimą ir už jo skelbimą buvo nuteistas mirties bausme. Krikščionys taip pat tiki, kad Jėzus mirdamas atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį pomirtinį gyvenimą ir vėliau iš numirusiųjų prisikėlė.

Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.

Jėzaus įtaka žmonijos istorijai tokia akivaizdi ir milžiniška, jog mažai kas suabejotų jo vieta šio sąrašo pradžioje. Priešingai, greičiau kiltų klausimas, kodėl Jėzus, inspiravęs įtakingiausią religiją istorijoje, neužima pirmosios vietos. Krikščionybė, laikui bėgant, be jokios abejonės, sutelkė daug daugiau pasekėjų, negu bet kokia kita pasaulio religija. Tačiau šioje knygoje vertinamas ne religijų, o atskirų žmonių reliatyvus įtakingumas. Krikščionybė, priešingai islamui, buvo įkurta ne vieno, o dviejų žmonių — Jėzaus ir Sv. Pauliaus, — todėl pagrindinis įnašas į jos raidą turi būti dalijamas šioms dviem figūroms.

Jėzus suformulavo pagrindines etines krikščionybės idėjas, dvasinius požiūrius ir žmonių elgesio principus. Tačiau krikščioniškąją teologiją daugiausiai kūrė Šv. Paulius. Jėzus skelbė dvasines tiesas; Paulius prie to pridėjo Kristaus
garbinimą. Be to, Paulius buvo didelės dalies Naujojo Testamento autorius bei pagrindinis krikščionybės skleidėjas pirmame amžiuje.

Jėzus mirė palyginti jaunas (priešingai Budai ar Mahometui) ir paliko nedaug mokinių. Jėzui mirus Jo pasekėjai buvo tik nedidelė žydų grupė. Tačiau dėl gana gausių Pauliaus raštų bei jo nuolatinio evangelizavimo ši maža grupelė virto dinamišku ir daug didesniu judėjimu, pasiekusiu ir žydus, ir nežydus bei ilgainiui tapusiu viena didžiausių pasaulio religijų. Dėl šių priežasčių kai kurie žmonės netgi mano, kad krikščionybės įkūrėju reikėtų laikyti ne Jėzų, o Paulių. Remiantis tokiu argumentu logiškai išeitų, jog Paulius šiame sąraše turėtų būti aukščiau už Jėzų! Tačiau nors neaišku, kokia krikščionybė būtų be Šv. Pauliaus įtakos, absoliučiai aišku, kad be Jėzaus krikščionybės visiškai nebūtų.

Vis dėlto atrodo neprotinga laikyti Jėzų atsakingą dėl visų tų dalykų, kuriuos vėliau Jo vardu atliko krikščioniškos bažnyčios ar pavieniai krikščionys, juolab kad daugeliui jų Jis pats neabejotinai būtų paprieštaravęs. Kai kurie įvykiai, pavyzdžiui, religiniai karai tarp įvairių krikščioniškų konfesijų bei barbariškos žydų žudynės ir persekiojimai, taip aiškiai prieštarauja Jėzaus mokymui ir pažiūroms, jog absurdiška teigti, kad Jėzus juos inspiravo. Panašiai, nors šiuolaikinis mokslas pirmiausiai suklestėjo krikščioniškose Vakarų Europos tautose, atrodo, nederėtų manyti, jog tai Jėzaus nuopelnas. Juk nė vienas iš pirmųjų krikščionių neinterpretavo Jėzaus mokymo kaip raginimo tyrinėti fizinį pasaulį. Priešingai, romėniškojo pasaulio atsivertimą į krikščionybę lydėjo drastiškas bendro technologijos lygio smukimas bei susidomėjimo mokslu sumažėjimas.

Ilgainiui Europoje suklestėjęs mokslas rodo, kad europinės kultūros palikime būta kažko palankaus moksliniam mąstymui. Deja, tas kažkas buvo ne Jėzaus mokymas, o, matyt, graikų racionalizmas, pasireiškęs Aristotelio ir Euklido veikaluose. Verta pažymėti, jog šiuolaikinis mokslas stiprėjo ne bažnyčios galybės bei krikščionybės suklestėjimo laikotarpiu, o Renesanse, kai Europa išgyveno susidomėjimo ikikrikščionišku palikimu atsinaujinimą.

Jėzaus gyvenimo istorija, pateikiama Naujajame Testamente, daugeliui skaitytojų žinoma ir čia nebus kartojama. Tačiau kelis dalykus paminėti reikėtų. Pirmiausia tai, kad didžioji dalis mūsų turimos informacijos apie Jėzaus gyvenimą yra nepatikima. Mes net gerai nežinome, koks buvo Jo tikrasis vardas. Greičiausiai, tai buvo dažnas žydiškas vardas Ješua. Tiksliai nežinomi ir Jo gimimo metai, nors atrodo, jog tai 6 metai pr. Kr. Net Jo mirties metai, kuriuos turbūt gerai žinojo Jo pasekėjai, šiandien tiksliai nežinomi. Pats Jėzus nepaliko jokių raštų, ir absoliučiai visa su Jo gyvenimu susijusi informacija ateina iš aprašymų Naujajame Testamente.

Deja, Evangelijos daugelyje vietų viena su kita nesutampa. Pavyzdžiui, Matas ir Lukas pateikia visiškai skirtingas paskutiniųjų Jėzaus žodžių versijas, ir abi jos, beje, yra tikslios citatos iš Senojo Testamento. Jėzus neatsitiktinai citavo Senąjį Testamentą — nors ir krikščionybės pradininkas, jis buvo ištikimas žydų religijai. Dažnai akcentuojama, jog Jėzus daug kuo panašėjo į Senojo Testamento žydų pranašus ir buvo stipriai jų veikiamas. Kaip ir pranašų, keista bei įspūdinga Jėzaus asmenybė. Jį sutikusiems žmonėms palikdavo didžiulį, ilgalaikį įspūdį. Jis buvo žavus pilna to žodžio prasme. Tačiau, priešingai Mahometui, turėjusiam ir politinę, ir religinę valdžią, Jėzus nei savo gyvenamuoju laikotarpiu, nei po to ėjusiame amžiuje nedarė jokios įtakos politiniams įvykiams. (Nors abu šie žmonės, žinoma, padarė milžinišką netiesioginę įtaką ilgalaikiams politiniams reiškiniams.) Jėzus jautėsi tik etinis ir dvasinis lyderis.

Jeigu Jėzus visų pirma svarbus kaip etinis lyderis, kyla klausimas, kokiu mastu Jo etinės idėjos įtakojo pasaulį. Vienas iš pagrindinių Jėzaus teiginių buvo Auksinė taisyklė. Šiandien jos, kaip moralės normos, laikosi daugelis žmonių — ir krikščionių, ir nekrikščionių. Mes ne visada galime elgtis pagal ją, bet paprastai stengiamės tai daryti. Jeigu Jėzus būtų buvęs šio beveik visuotinai priimto principo autorius, Jis neabejotinai būtų užėmęs pirmą šio sąrašo vietą. Tačiau iš tikrųjų Auksinė taisyklė buvo priimta judaizmo norma dar gerokai prieš Jėzaus gimimą. Auksinę taisyklę aiškiai suformulavo ir paskelbė svarbiausiu judaizmo principu dar pirmame amžiuje pr. Kr. gyvenęs garsus žydų rabinas Hilelis. Ji buvo žinoma ne tik Vakarų pasaulyje. Maždaug 500 m. pr. Kr. ją yra pavartojęs kinų filosofas Konfucijus. Ją randame ir senovės indų poemoje “Mahabharatoje”. Auksinę taisyklę pripažįsta beveik kiekviena iš pagrindinių religinių grupuočių.

3 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Ar tai reiškia, kad Jėzui negalima priskirti jokių originalių etinių idėjų? Anaiptol! Tik Jam būdingas požiūris pateikiamas Mt 5, 43-44, 38-39:

“Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: “Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo tėvo vaikai… ”
Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: “Akis už akį ir dantis už dantį. ” O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą”.

Šios idėjos, kurios nebuvo nei Jėzaus laikų judaizmo, nei daugelio kitų religijų dalis, yra labiausiai išsiskiriančios ir originaliausios iš kada nors suformuluotų etinių idėjų. Tačiau iš tikrųjų daugelis jų nesilaiko. Jos net nėra visuotinai priimtos. Nekrikščionys mano, jog mylėti savo priešą įmanoma tik idealiame pasaulyje, o ne realiajame, kuriame mes gyvename. Šios taisyklės sunku laikytis net krikščionims, todėl daugelis jos nepraktikuoja. Taigi charakteringiausias Jėzaus mokymas neatgimusiam žmogui išlieka intriguojantis, bet sunkiai įsisavinamas.