Hernanas Kortesas

Hernanas Kortesas (isp. Hernán Cortés, pirmasis Valle de Oaxaca markizas, 1485 m. Medeljino mieste, Estremadūros provincijoje, Ispanijos Kastilijos karalystėje – 1547 m. gruodžio 2 d. Castilleja de la Cuesta mieste Sevilijos provincijoje Ispanijoje) – ispanų konkistadoras, 1521–1530 m. Naujosios Ispanijos generalgubernatorius.

Hernanas Kortesas, Meksikos užkariautojas, gimė 1485 metais Medeline, Ispanijoje. Jo tėvas buvo smulkus didikas. Jaunystėje Kortesas Salamankos universitete studijavo teisę. Devyniolikos metų jis išvyko iš Ispanijos ieškoti laimės naujai atrastame Vakarų pusrutulyje. 1504 m. jis atkeliavo į Ispaniolą ir kelerius metus praleido kaip gerai išauklėtas fermeris ir vietinis donžuanas. 1511 m. jis dalyvavo ispanams užkariaujant Kubą. Po šio įvykio jis vedė imperatoriškojo Kubos valdovo Diego Velaskvezo brolienę ir buvo paskirtas Santjago majoru.

1518 m. Velaskvezas pasirinko Kortesą ekspedicijos į Meksiką vadu. Baimindamasis Korteso ambicijų, jis, tiesa, greitai atšaukė savo potvarkį, tačiau sulaikyti Kortesą jau buvo per vėlu. 1519 m. vasarį jis išplaukė su 11 laivų, 110 jūreivių, 553 kariais (iš jų tik 13 turėjo šaunamuosius ginklus ir 32 arbaletus), 10 sunkiųjų patrankų, 11 lengvųjų patrankų ir 16 žirgų. Didįjį penktadienį ekspedicija įžengė į dabartinį Verakruzo miestą. Kortesas kurį laiką krante rinko informaciją apie situaciją Meksikoje. Jis sužinojo, jog Meksiką valdę actekai gana toli nuo kranto buvo įkūrę didelę sostinę; turėjo daug brangiųjų metalų; jų neapkentė daugelis kitų indėnų genčių, kurias jie buvo pavergę.

Kortesas, linkęs į užkariavimus, nusprendė žygiuoti tolyn ir įsiveržti į actekų teritoriją. Kai kurie jo vyrai išsigando daugybės sunkumų, kuriuos teksią įveikti, todėl prieš žygį Kortesas sunaikino ekspedicijos valtis, nepalikdamas saviškiams kitos išeities, kaip tik sekti paskui jį iki pergalės arba žūti. Keliaudami ispanai sutiko netikėtą nepriklausomos indėnų genties flaksalansų pasipriešinimą. Tačiau po kelių sunkių mūšių jie buvo įveikti ispanų ir nusprendė susijungti su Korteso pajėgomis prieš jų nekenčiamus actekus. Po to Kortesas patraukė į Cholulą, kur actekų valdovas Montesuma II planavo netikėtai užpulti ispanus. Tačiau Kortesas, jau žinojęs apie indėnų ketinimus, puolė pirmas ir Choluloje išžudė tūkstančius indėnų. Paskui jis patraukė į sostinę Tenochtitlaną
(dabartinį Meksiką) ir 1519 m. lapkričio 8 d. įžengė į miestą be pasipriešinimo. Jis greitai paėmė Montesumą į nelaisvę, padarė savo įkaitu, ir atrodė, jog užkariavimas beveik baigtas.

Tačiau tuo metu į krantą išlipo kitos ispanų pajėgos, vadovaujamos Panfilo de Narvezo ir turinčios įsakymą suimti Kortesą. Kortesas dalį savo ekspedicijos paliko Tenochtitlane, o su likusiais kariais skubiai grįžo prie kranto. Ten jis sutriuškino Narvezo karius, o likusius įtikino susijungti su juo. Tačiau iki jam grįžtant į Tenochtitlaną, jo paliktas vietininkas nesugebėjo atsilaikyti actekų pasipriešinimui.

1520 m. birželio 30 d. Tenochtitlane įvyko sukilimas, ir ispanų pajėgos, patyrusios keletą pralaimėjimų, pasitraukė į Tlaksalą. Tačiau Kortesas, subūręs daugiau karių, kitų metų gegužę grįžo ir apgulė Tenochtitlaną. Miestas žlugo rugpjūčio 13 d. Po tokios pergalės ispanai galutinai įsitvirtino Meksikoje. Kortesas dar kurį laiką kovojo, užkariaudamas aplinkinius regionus. Tenochtitlanas buvo atstatytas, pavadintas Meksiku ir tapo Naujosios Ispanijos kolonijos sostine.

Turint omeny nedidelį karių skaičių, su kuriais Kortesas pradėjo savo žygį, imperijos su penkiais milijonais gyventojų užkariavimas buvo nepaprastai įspūdingas karinis pasiekimas. Vienintelis kitas panašus pavyzdys istorijoje yra Fransisko Pisaro vadovautas inkų užkariavimas Peru. Įdomu, kaip ir kodėl Kortesui pasisekė. Žinoma, viena iš priežasčių buvo ta, kad jis turėjo žirgų ir šaunamųjų ginklų, tačiau jų buvo labai mažai ir negalėjo kompensuoti didelių trūkumų. (Verta paminėti, jog ankstesnėms ispanų ekspedicijoms Meksikos pakrantėse nepavyko nei įkurti gyvenvietės, nei ką nors užkariauti.) Vadinasi, svarbiausi sėkmę lėmę veiksniai buvo Korteso sumanus vadovavimas, drąsa ir ryžtas. Ne mažiau svarbus veiksnys — jo meistriška diplomatija. Kortesas ne tik išvengė indėnų susivienijimo prieš jį, bet ir sėkmingai įtikino likusius indėnus susijungti su jo kariais, kovojant prieš actekus.

Be to, Kortesui padėjo actekų legendos apie dievą Kvetzalkoltą. Pagal indėnų legendą, šis dievas išmokė indėnus žemdirbystės, metalurgijos bei valstybės valdymo paslapčių; jis buvęs aukštas, baltaodis, su ilga barzda. Pažadėjęs grįžti pas indėnus, jis esą iškeliavo per “Rytinį Vandenyną”, tai yra Meksikos įlanką. Montesumai pasirodė labai tikėtina, jog Kortesas gali būti grįžtantis dievas, ir tai stipriai veikė jo elgesį. Iš tiesų Montesumos reakcija į ispanų įsiveržimą buvo neryžtinga ir silpna.

Paskutinė ispanų sėkmės priežastis buvo jų religinis užsidegimas. Mūsų akimis Korteso invazija atrodo nedovanotinas agresijos aktas. Tačiau Kortesas buvo įsitikinęs, jog jo įsiveržimas morališkai pateisinamas. Jis galėjo visiškai nuoširdžiai pasakyti savo vyrams — taip ir darė, — kad jie laimės, nes jų žygis teisingas, nes jie kovoja su kryžiaus ženklu. Korteso religinė motyvacija buvo nuoširdi: jis ne kartą rizikavo savo ekspedicijos sėkme, bandydamas atversti savo indėnus sąjungininkus į krikščionybę.

Nors Kortesas buvo puikus diplomatas, tačiau tarpusavio santykiai su indėnais, politiniai ginčai su ispanų vadais jam nebuvo sėkmingi. Ispanijos karalius dovanojo jam žemių ir suteikė markizo titulą, tačiau pašalino iš Meksikos valdovo posto. 1540 m. Kortesas grįžo į Ispaniją ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido tuščiai prašydamas karalių atstatyti jo valdžią Naujojoje Ispanijoje. Prieš mirtį 1547 metais netoli Sevilijos, Ispanijoje, Kortesas buvo pilnas kartėlio, turtingas žmogus. Jo didelius dvarus Meksikoje paveldėjo sūnus.

Kortesas buvo godus ir ambicingas. Kortesą asmeniškai pažinojęs jo gerbėjas apibūdino jį kaip žiaurų, klastingą, išpuikusį ir vaidingą. Tačiau šis užkariautojas turėjo ir gerų savybių. Jis buvo drąsus, ryžtingas ir protingas; visada pakilios nuotaikos. Griežtas karo vadas, bet nebuvo žiaurus be priežasties. Priešingai Pisarui, kurio visi neapkentė, Kortesas gerai sutarė su daugeliu indėnų ir stengėsi nevaldyti jų žiaurumu. Be to, Kortesas buvo labai gražus ir visada žavėjo moteris.

Savo testamente Kortesas teigė nesąs tikras, ar turėjo moralinę teisę pasisavinti indėnų vergus. Šis klausimas jam kėlė rūpestį, ir jis prašė sūnaus kruopščiai išnagrinėti tą reikalą. Korteso laikais toks elgesys buvo retas; sunku įsivaizduoti, kad dėl panašaus klausimo būtų sukęs galvą Fransiskas Pisaras (ar Kristupas Kolumbas). Taigi susidaro įspūdis, jog iš visų ispanų užkariautojų Kortesas buvo humaniškiausių pažiūrų.

63 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kortesas ir Pisaras gimė maždaug 80 km atstumu vienas nuo kito ir juos skyrė tik apie dešimt metų. Šių dviejų vyrų (kurie, atrodo, buvo giminės) pasiekimai stulbinančiai panašūs. Jie užkariavo kontinentinio dydžio regioną ir įtvirtino jame savo kalbą, religiją bei kultūrą. Didžiojoje to regiono dalyje politinę valdžią lig šiol turi europietiškos kilmės žmonės.

Bendra Korteso ir Pisaro padaryta įtaka daug didesnė už Simono Bolivaro. Jų užkariavimai pakeitė politinę valdžią Pietų Amerikoje nuo indėniškos iki europietiškos. Tuo tarpu Bolivaro pergalės lėmė tik valdžios perėjimą iš ispanų rankų Pietų Amerikoje gimusiems europiečių palikuonims. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Kortesas turėtų užimti aukštesnę padėtį už Pisarą, nes jo užkariavimai įvyko anksčiau ir įtakojo Pisaro žygius. Be to, indėnų priešinimasis Peru, Pisarui mirus, nesibaigė, o Kortesas galutinai užkariavo Meksiką. Bet, šiuos dalykus nusveria kitos aplinkybės.

Ispanų karo įkarštis ir jų ginklų pranašumas neabejotinai kėlė didelę grėsmę ir actekams, ir inkams. Peru, saugoma kalnuotų vietovių, turėjo galimybę išlaikyti savo nepriklausomybę. Taigi Pisaro drąsios ir sėkmingos atakos iš tiesų pakeitė istorijos bėgį.

Actekų valdos buvo mažiau kalnuotos nei Peru; be to, Meksika (priešingai Peru) iš dalies ribojosi su Atlanto vandenynu ir todėl daug lengviau buvo prieinama ispanų pajėgoms. Todėl galima teigti, jog ispanai neišvengiamai būtų užkariavę Meksiką. Ryžtingas ir meistriškas Korteso vadovavimas tik pagreitino tą procesą.