Henris Fordas

Henris Fordas

Henris Fordas (angl. Henry Ford, 1863 m. liepos 30 d. – 1947 m. balandžio 7 d.) – pramonininkas, automobilių gamyklos “Ford Motor Company” savininkas.

Šis garsus Amerikos pramonininkas labiau nei bet kuris kitas žmogus nusipelnė, panaudojęs šiuolaikinėje pramonėje masinės produkcijos techniką. Jis labai pakėlė pragyvenimo lygį savo šalyje ir visame pasaulyje.

Fordas, gimęs netoli Derborno, Mičigane, aukštojoje mokykloje nesimokė. Baigęs vidurinę mokyklą, Detroite dirbo mašinisto padėjėju, vėliau remontininku, dar vėliau inžinierium. Jis buvo dar jaunas, kai 1885 m. K. Benzas ir G. Daimleris (dirbdami savarankiškai) sukūrė automobilius ir pradėjo juos gaminti. Fordas greitai susidomėjo “bežirgiais vežimais” ir iki 1896 m. pats sukonstravo automobilį. Tačiau, nepaisant jo talentų, du pirmieji jo verslo bandymai buvo nesėkmingi, ir jeigu Fordas būtų miręs keturiasdešimties metų, jis nebūtų buvęs garsus.

Fordas nesėkmių taip lengvai nepabūgo. 1903 m. jis pabandė vėl, ir būtent šis trečiasis bandymas, Ford Motor kompanija, jam atnešė pelną, garbę ir ilgalaikę svarbą. Kompanijos greitą sėkmę daugiausiai lėmė pagrindinė Fordo koncepcija, kuri buvo suformuluota taip: “… sukurti bei pagaminti automobilį, skirtą kasdieniam naudojimui — biznio, profesiniams ir šeimos reikalams; … mašiną, kuria vienodai žavėtųsi vyras, moteris ir vaikas — dėl jos kompaktiškumo, paprastumo, saugumo, visapusiško patogumo ir galiausiai bei bene svarbiausiai dėl prieinamos kainos, kuri leis ją įsigyti daugeliui tūkstančių žmonių, negalinčių mokėti pasakiškų sumų už kitus automobilius.”

Pirmieji Fordo modeliai, nors gana geri, šių didelių tikslų nepasiekė. Tačiau jo garsusis Modelis T, pagamintas 1908 m., buvo jau gana arti jų. Tai, žinoma, buvo garsiausias kada nors pagamintas automobilis, ir ilgainiui jų buvo parduota daugiau kaip 15 milijonų.

Fordas jau iš pradžių suprato, kad, norėdamas savo automobilius parduoti pigiai, jis turi labai sumažinti savo produkcijos įkainius. Kad tai pasiektų, jis įtraukė į savo planus itin efektyvias gamybos technikas. Į jas įėjo: (a) visiškai pakeičiamos dalys; (b) darbo pasidalijimas; (c) surinkimo konvejeris. Visa tai buvo skirta kiekvieno darbininko darbo efektyvumo padidinimui.

Fordas buvo įsitikinęs, jog be galo svarbu negaišinti darbininko laiko, verčiant jį atsinešinėti reikalingas medžiagas bei dalis ar net kilnoti jas nuo grindų. Fordas pasirūpino, kad darbo įrankiai, mašinų dalys ir kitos priemonės atvažiuotų pas darbininką konvejeriu ar vagonėliu. Reikmenys buvo paduodami juosmens lygyje — darbininkas galėjo maksimaliai greitai atlikti savo užduotį. Gamybos metodai buvo rūpestingai analizuojami, nuolat ieškant geresnių, efektyvesnių technologijų. Sudėtingi uždaviniai būdavo skirstomi j paprastesnius, kuriuos galėtų atlikti ir žemesnės kategorijos darbininkai be ilgo apmokymo.

Nė viena šių idėjų nebuvo Fordo. Pakeičiamas dalis jau prieš šimtmetį buvo panaudojęs E. Vaitnis; visas šias idėjas savo raštuose buvo išdėstęs gerai žinomas ekspertas F. V. Teiloras; surinkimo konvejerius jau naudojo keletas mažesnių firmų. Tačiau Fordas buvo pirmasis gamintojas, pritaikęs visas šias idėjas. Rezultatai buvo stulbinantys: 1908 m. pigiausias Modelis T buvo parduotas už 825 dolerius. Iki 1913 m. kaina nukrito iki 500 dolerių. 1916 m. ji buvo sumažinta iki 360 dolerių. Pagaliau 1926 m. kaina nukrito iki 290 dolerių. Nukritus kainai, sparčiai vyko prekyba. JAV tapo “ratuota tauta”, o Fordas — turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Kai Fordo darbininkai ėmė dirbti produktyviau, jis galėjo mokėti jiems didesnes algas. 1914 m. jis apstulbino pramonės pasaulį, pakeldamas minimalią algą iki penkių dolerių per dieną — tuo metu neįtikėtinai didelės sumos ir dvigubai didesnės už ankstesnį kompanijos vidutinį atlyginimą. Fordo įvestai naujai algų skalei paplitus po šalį, fabrikų darbininkai iš skurdo pakilo į vidutiniųjų klasę. Fordo inovacijų įtakos mastas tuo nesibaigė. Jis neslėpė savo masinės produkcijos gamybos technologijų. Priešingai, uoliai jas propagavo. Kiti gamintojai, matydami jo sėkmę, perėmė jo gamybos metodus. Tai lėmė didžiulį gamybos išaugimą šalyje ir galiausiai pasaulyje.

91 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Pasiekęs finansinę sėkmę, Fordas pradėjo aktyviai domėtis įvairiais politiniais reikalais. Tačiau šios veiklos rezultatai jį tikriausiai nuvylė. Jo pacifistinės pastangos Pirmojo pasaulinio karo pradžioje liko nepastebėtos. 1920 m. jis įsitraukė į antisemitinės propagandos kampaniją, bet tai tik užtraukė jam negarbę, ir jis to atsisakė. 1930 m. Fordas labai norėjo įsteigti savo kompanijoje profesines sąjungas. Tačiau tai tik supykdė jo darbininkus ir neatnešė kompanijai naudos; todėl ilgainiui jis atsisakė ir šios kovos.

Ši vėlyvoji Fordo veikla kenkė jo reputacijai ir nepadarė beveik jokios įtakos pasauliui. Tačiau ji nesumažino jo vaidmens, atnaujinant industrinę produkciją, ir todėl labai padidino darbininkų produktyvumą ir pajamas.