Henrikas Nagys

Henrikas Nagys

Henrikas Nagys (1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose – 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje, Kanada) – Lietuvos poetas, literatūros ir meno kritikas, vertėjas.

Sesuo Zinaida Nagytė-Katiliškienė, brolis dvynys Martynas Nagys. Tėvas Augustinas, geležinkelininkas, buvo kilnojamas su visa šeima iš vieno miesto į kitą. Gyveno ir mokėsi: iki 1931 m. Radviliškyje, iki 1932 m. Kaune, iki 1935 m. Skuode, iki 1939 m. Šilutėje (lankė gimnaziją Pagėgiuose), iki 1940 m. Kėdainiuose, iki 1941 m. Naujojoje Vilnioje. 1940 m. baigė Kėdainių gimnaziją. 1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą, 1941–1943 m. lituanistiką, germanistiką, filosofijos ir meno istoriją.

1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vakarus. 1945–1947 m. Insbruko, 1947–1948 m. Fribūro universitetuose tęsė germanistikos ir meno istorijos studijas, dėstė vokiečių kalbą dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno vadovaujamoje Meno mokykloje (École des Arts et Métiers). 1949 m. Insbruke apgynė filologijos daktaro disertaciją apie austrų poeto Georgo Traklio kūrybą.

1949 m. persikėlė į JAV, vėliau – į Kanadą. Gilino studijas Monrealio universitete, dirbo fabrikuose, dėstė universitete ir gimnazijose, lituanistinėse mokyklose, buvo aktyvus „Lietuvių enciklopedijos“ bendraautoris. 1951 m. antologijos „Žemė“ dalyvis. 1968–1969 m. redagavo Monrealio lietuvių savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1991 m. rudenį lankėsi Lietuvoje. Mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje, 1997 m. palaikai palaidoti Vilniuje. 1998 m. jo vardu pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla.

Pirmuosius eilėraščius paskelbė 1937 m. moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“, vėliau kūrybą spausdino žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, literatūros almanachuose, periodinėje spaudoje. 1946 m. Insbruke išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“, kurį papildytą įtraukė į antrąjį eilėraščių rinkinį „Lapkričio naktys“. Poezijai būdingas romantinis polėkis, maištinga laikysena, egzistenciniai ir estetiniai kontrastai. Poetinė kalba skaidri, paprasta, neretai pakylėta. Poetinės tikrovės ženklai – simboliai (medis, brolis, paukštis, upė, vėjas), kaip nuolatiniai poetinio pasaulio leitmotyvai iš knygos į knygą įgyja naujų prasmės atspalvių. Rinkiniuose „Lapkričio naktys“ ir „Saulės laikrodžiai“ vyrauja tėvynės netekties nuotaikos, poeto ir minios priešprieša, poetizuojami vaikystės įspūdžiai. Neišsenkantis jo įkvėpimo šaltinis – gamta, atspindinti estetines ir egzistencines žmogaus būsenas.

Ankstyvajai poezijai būdingas ekspresionistinis, tapybiškas vaizdas, ryškios spalvos, trūkčiojanti frazė, pauzė, emociškai pabrėžtos metaforos; ryški vokiečių ekspresionistų, egzistencinės filosofijos įtaka. Vėliau emocinė įtampa atslūgsta, eilėraščio subjekto balsas ne toks kategoriškas, istorijos, erdvės ir laiko sąvokos įgyja žmogiškos egzistencinės patirties krūvį. Rinkinio „Mėlynas sniegas“ eilėraščiai komponuojami la tema magica principu, vaizdai, metonimiškai keisdami objektyvią tikrovę, tampa poetinio pasaulio metafora; būdingas fragmentiškumas, retrospektyvi atminties laiko slinktis, šešėlių teatro poetika. Eilėraščių rinkinio „Broliai balti aitvarai“ poetinė kalba lakoniška, vyrauja folkloro parafrazės.

Paskelbė straipsnių literatūros ir dailės temomis, parašė išeivijos poezijos ir prozos apžvalginių apybraižų. Kritikos straipsniams, dažnai pasirašytiems slapyvardžiais Jonas Vakaris, Vytautas Statkus, būdinga erudicija, įžvalgumas, subtilus humoras, kartais kandi ironija.

Kantatos „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ (muzika Aleksandro Stankevičiaus) teksto autorius.