Gregoris Pinkas

Gregoris Pinkas

Gregoris Pinkas (angl. Gregory Goodwin Pincus 1903 m. balandžio 9 d. Vudbainas, Naujasis Džersis, JAV – 1967 m. rugpjūčio 22 d. Bostonas, Masačusetsas, JAV) – amerikiečių mokslininkas biologas, vienas iš pagrindinių kontraceptinių tablečių išradėjų.

Gregoris Pinkas buvo amerikiečių biologas, suvaidinęs svarbų vaidmenį, atrandant oralines kontraceptines tabletes. Nors jis niekada nebuvo ypač gerai žinomas, jis padarė pasauliui daug didesnę įtaką, negu daugelis kitų pasaulinio garso žmonių.

Šios tabletės svarbios dėl dviejų priežasčių. Pasaulyje, kur vis didėja gyventojų pertekliaus pavojus, šios tabletės akivaizdžiai reikšmingas veiksnys, kontroliuojant gyventojų skaičių. Netiesioginė, bet akivaizdžiai svarbi šių tablečių įtaka, keičiant seksualines normas. Visuotinai pripažįstama, jog per pastaruosius trisdešimt metų Jungtinėse Valstijose įvyko seksualinių pažiūrų perversmas. Žinoma, tam perversmui darė poveikį ir daugelis kitų politinių, ekonominių bei socialinių faktorių; tačiau aktualiausias iš jų neabejotinai buvo tablečių atradimas. Anksčiau nepageidaujamo nėštumo baimė buvo pagrindinė priežastis, sulaikanti daugelį moterų nuo ikivedybinio ar net santuokinio sekso. Staiga moterims atsirado galimybė pradėti lytiškai santykiauti, nebijant nėštumo, o pasikeitusios aplinkybės dažnai pakeisdavo ir pažiūras bei elgesį.

Galima paprieštarauti, kad enovido (pirmųjų gimimus kontroliuojančių tablečių) atradimas nebuvo labai svarbus, nes saugūs ir palyginti patikimi kontraceptiniai metodai buvo žinomi jau anksčiau. Bet toks argumentas ignoruoja skirtumą
tarp kontracepcijos metodo, kuris efektyvus techniškai, ir to, kuris priimtinas psichologiškai. Iki tablečių atradimo daugelio “ekspertų” rekomenduojama kontraceptinė priemonė buvo diafragma. Diafragmos iš tikrųjų saugios ir palyginti patikimos, tačiau praktiškai daugelis moterų nenorėjo (ir nenori) jų naudoti. Reikia pažymėti, jog po pirmo tablečių išbandymo šimtai moterų pasirinko šį naują (ir galbūt pavojingą) metodą.

Gali būti paprieštarauta ir dėl to, jog enovidas nėra toks jau didelis triumfas, nes jį naudojant iškyla tam tikrų pavojų sveikatai. Laikui bėgant enovidas galbūt bus pakeistas naujesniais ir saugesniais vaistais ar prietaisais. Tačiau praktiškai ateities kontracepcijos metodai gali būti tik palyginti nedidelis patobulinimas, kadangi šios tabletės jau yra visuotinai priimtos ir iš esmės patenkinančios. (Verta pažymėti, kad per pastaruosius trisdešimt metų, laikotarpį, kai milijonai amerikiečių reguliariai vartojo šias tabletes, Amerikos moterų gyvybingumas gerokai padidėjo. Vien šis pavyzdys rodo, jog tabletės didelio pavojaus sveikatai nekelia). Enovido atradimą 1950 m. istorija laiko, ar bent turėtų laikyti, esminiu posūkiu gimimų kontroliavimo metoduose.

Prie oralinės kontraceptinės tabletės sukūrimo prisidėjo daug žmonių. Iš tiesų ši idėja buvo keliama jau ilgą laiką; problema ta, kad niekas nežinojo, kokie būtent chemikalai turėtų įeiti į tokios tabletės sudėtį. Pagrindinis atradimas buvo padarytas jau 1937 m. Α.V. Meikpysas, G.L. Veinšteinas ir M.H. Frydmanas pademonstravo, kaip progesterono (vieno iš moteriškų lytinių hormonų) injekcija sulaiko laboratorinių gyvūnų ovuliaciją. Tačiau šis atradimas nesukėlė gimimų kontroliavimo šalininkų susidomėjimo. Galbūt hipoderminės injekcijos neatrodė patrauklus kontracepcijos būdas, be to progesteronas tuo metu buvo labai brangus chemikalas.

Tablečių atradimo darbas prasidėjo tik apie 1950 m., kai šios problemos ėmėsi Gregoris Pinkas. Jį paskatino tikriausiai ilgalaikė šeimos planavimo šalininkė Margareta Sanger. Kažin ar ji galėjo pasirinkti geresnį žmogų, nes Pinkas buvo steroidinio metabolizmo bei žinduolių dauginimosi psichologijos ekspertas ir eksperimentinės biologijos Srūsberyje, Masačiusetse laboratorijų direktorius.

Pinkas, pasižymėjęs puikiomis techninėmis žiniomis bei moksline intuicija, sprendimą rado beveik tučtuojau. Jis pavedė Dr. Min-Chueh Changui, biologijos centro tyrinėtojui, išbandyti progesteroną su laboratoriniais gyvūnais ir patikrinti, ar jis sulaikys ovuliaciją, vartojamas tik orališkai. Chango eksperimentai buvo sėkmingi. Tai buvo daug žadanti pradžia, ypač turint omenyje tą faktą, kad prieš kelerius metus chemikas Ruselas Markeris buvo atradęs pigios progesterono sintezės būdą.

Kitas svarbus nuopelnas priklauso ginekologui Dr. Džonui Rokui, kuris, Pinkui pasiūlius, atliko tyrimus, parodžiusius, kad geriamas progesteronas sulaiko moterų ovuliaciją. Tačiau Roko tyrinėjimai atskleidė ir dvi rimtas problemas. Pirma, ovuliacijos sulaikymo garantija buvo tik 85 procentai. Antra, norint tai pasiekti, reikėjo labai didelių preparato dozių.

Tačiau Pinkas, įsitikinęs, jog žengia teisingu keliu, nesirengė pasiduoti. Jis suprato, kad gali būti kitas komponentas, chemiškai panašus į progesteroną, bet be jo trūkumų. 1953 m. rugsėjį jis paprašė įvairių cheminių kompanijų atsiųsti visų jų gaminamų sintetinių ir chemiškai su progesteronu susijusių steroidų pavyzdžius. Pinkas patikrino gautus chemikalus, ir vienas jų, norefinodrelis (pagamintas G. D. Searle and Company), pasirodė ypač efektyvus. Pinkui tai buvo sėkmės garantas, nes kai 1950 m. jis pradėjo savo tyrimus, norefinodrelis dar net neegzistavo. 1952 m. jį sintezavo biochemikas Dr. Frenkas B. Koltonas, kuris vėliau jį užpatentavo savo vardu. Tačiau nei Koltonas, nei jo vadovai specialiai nebandė sukurti oralinių kontraceptinių priemonių ir net nemanė, kad jas sukūrė.

Tolimesni Pinko surinktos specialistų grupės tyrimai parodė, jog norefinodrelis tampa dar efektyvesnis, jį sumaišius su nedideliu kiekiu kito chemikalo, mestranolo. Būtent šią kombinaciją G.D. Searle and Company ilgainiui pavadino enovidu. Iki 1955 m. Pinkas suprato, jog atėjo metas išbandyti šias tabletes. Eksperimentai prasidėjo 1956 m. balandį San Chuano priemiestyje, Puerto Rike. Maždaug po devynių mėnesių tyrimai parodė, kokia stulbinamai efektyvi ši oralinė kontraceptinė tabletė. Vis dėlto tyrimai truko dar dvejus ar trejus metus, kol 1960 m. gegužę Maisto ir vaistų administracija davė leidimą gaminti enovidą.

Iš to, kas pasakyta, aišku, jog Gregoris Pinkas šios kontraceptinės tabletės neišrado pats. Iš tikrųjų norefinodrelį sukūrė Frenkas Koltonas; Koltono ir kitų šiam pasiekimui kelią parengusių chemikų įnašas, žinoma, labai svarbus. Labai prisidėjo ir įvairūs kiti Pinko grupėje dirbę žmonės. Vis dėlto pagrindinė figūra ir varomoji viso projekto jėga, žinoma, buvo Gregoris Pinkas. Jis buvo mokslininkas, nusprendęs paskirti savo laiką bei jėgas aktyviems oralinių kontraceptinių priemonių tyrinėjimams; jis turėjo mokslinių bei organizacinių sugebėjimų šiam projektui sėkmingai įvykdyti; jis iškėlė pagrindines idėjas, rūpinosi tyrinėjimų finansavimu ir sutelkė prie šio projekto dirbti grupę talentingų žmonių. Jis buvo pasiryžęs sėkmingai baigti šį projektą, ir j am deramai priskiriamas didžiausias nuopelnas.

Gregoris Pinkas gimė rusų — žydų šeimoje 1903 m. Vudbine, Niu Džersyje. 1924 m. baigė Kornelio universitetą, o 1927 m. Harvarde gavo mokslų daktaro laipsnį. Po to atliko tyrimus Harvarde bei Kembridže, ir kelerius metus profesoriavo Klarke. 1944 m. jis dalyvavo, kuriant Vusterio eksperimentinės biologijos centrą ir paskui ilgą laiką ten dirbo laboratorijų direktoriumi. Jis parašė daugiau kaip 250 mokslinių veikalų bei 1965 m. išleistą knygą “Vaisingumo užkariavimas” (“The Conquest of Fertility”).

82 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Gyvenime už savo mokslinius nuopelnus Pinkas buvo ne kartą apdovanotas; tačiau nei jis, nei bet kuris kitas kontraceptinių tablečių atradime dalyvavęs žmogus Nobelio premijos negavo. Pinkas mirė 1967 m. Bostone, ir jo mirtis liko beveik visiškai nepastebėta ir plačiosios visuomenės, ir daugelio mokslininkų. Šiandien tik nedaugelis enciklopedijų mini jo vardą. Vis dėlto jis buvo pagrindinis vieno reikšmingiausių atradimų žmonijos istorijoje architektas.