Gregoras Mendelis

Gregoras Mendelis (vok. Gregor Johann Mendel, 1822 m. liepos 20 d. Heincendorfas prie Odrau, dab, Vražne-Hynčicė, Čekija – 1884 m. sausio 6 d. Briunas) – Austrijos vienuolis augustinas, genetikos pradininkas.

Šiandien Gregoras Mendelis garsus kaip žmogus, atradęs pagrindinius paveldėjimo principus. Tačiau visą gyvenimą jis buvo nežymus austrų vienuolis, neprofesionalus mokslininkas, kurio nuostabius tyrinėjimus mokslo pasaulis ignoravo.

Mendelis gimė 1822 metais Heinzendorfo mieste, tuometinėje Austrijos imperijoje. 1843 m. jis įstojo į augustinų vienuolyną Briune, Austrijoje (dabar Brno, Čekija). 1847 m. įšventintas į kunigus. 1850 m. jis laikė egzaminą mokytojo
sertifikatui gauti. Deja, nesėkmingai, nes iš biologijos ir geologijos gavo blogiausius pažymius! Vis dėlto vienuolyno vyresnieji išsiuntė Mendelį į Vienos universitetą, kur 1851 — 1853 m. jis studijavo matematiką ir gamtos mokslus. Mendelis taip ir negavo vienuolių mokytojo licencijos, tačiau 1864 — 1868 m. Briuno moderniojoje mokykloje dirbo pavaduojančiu mokytoju.

Tuo pačiu metu, pradedant 1856 m., jis atliko savo garsiuosius augalų dauginimo eksperimentus. Iki 1865 m. jis suformulavo paveldimumo dėsnius ir pateikė juos raštiškai Briuno gamtos istorijos draugijai. 1866 m. jo gauti rezultatai buvo išspausdinti tos draugijos “Protokoluose”, straipsnyje “Eksperimentai su augalų hibridais”. Po trejų metų tame pačiame leidinyje buvo išspausdintas kitas straipsnis. Nors Briuno gamtos istorijos draugijos “Protokolas” nebuvo prestižinis leidinys, jį turėjo daugelis bibliotekų. Be to, savo veikalo kopiją Mendelis nusiuntė Karlui Nageliui, autoritetingam paveldimumo tyrinėtojui. Nagelis perskaitė darbą ir atsakė Mendeliui, tačiau ir šis mokslininkas nesuprato didžiulės veikalo svarbos. Po to Mendelio straipsniai paprastai buvo ignoruojami ir daugiau kaip trisdešimčiai metų beveik užmiršti.

1868 m. Mendelis buvo paskirtas savo koplyčios abatu, ir nuo tada dėl administracinių pareigų eksperimentams likdavo visai mažai laiko. Kai. sulaukęs šešiasdešimt vienerių 1884 metais jis mirė, jo nuostabūs tyrinėjimai buvo beveik užmiršti, ir Mendelis nesusilaukė pripažinimo.

Mendelio darbas iš naujo buvo atrastas tik 1900 m., kai savarankiškai dirbdami trys skirtingi mokslininkai (olandas H. de Frysas, vokietis K. Korensas ir austras E. Čermakas) aptiko Mendelio straipsnį. Jie atliko eksperimentus; kiekvienas savarankiškai atrado Mendelio dėsnius; kiekvienas, prieš publikuodamas savo rezultatus, ieškojo literatūros ir aptiko Mendelio straipsnio originalą; ir kiekvienas rūpestingai citavo Mendelio veikalą bei teigė, kad jo paties darbas patvirtina Mendelio išvadas. Stulbinantis trigubas sutapimas! Be to, Mendelio straipsnį tais pačiais metais aptiko anglų mokslininkas Viljamas Beitsonas ir nedelsdamas atkreipė į jį kitų mokslininkų dėmesį. Iki metų galo Mendelis susilaukė triukšmingo pritarimo, kurio jis tikrai buvo vertas gyvas būdamas.

Kokius paveldimumo faktus atskleidė Mendelis? Pirmiausia Mendelis suprato, jog visi elementai, šiandien vadinami genais, turi jungtis. Per genus tėvų įgimti bruožai perduodami atžaloms. Mendelio tyrinėtuose augaluose kiekvienas individualus bruožas, kaip sėklų spalva ar lapų forma, buvo nulemtas poros genų. Augalas paveldi po vieną kiekvienos poros tėvų geną. Mendelis pastebėjo, kad jeigu du tam tikro bruožo paveldėti genai yra skirtingi (pavyzdžiui, vienas žalių sėklų genas, kitas — geltonų), tada paprastai pasireiškia tik dominuojančio geno (šiuo atveju, geltonųjų sėklų) bruožas. Vis dėlto recesyvinis genas nesunaikinamas ir gali būti perduotas augalo palikuonims. Mendelis suprato, jog kiekviena dauginimosi ląstelė, arba gameta (analogiška žmogaus spermatozoidui ar kiaušialąstei), turi tik vieną kiekvienos poros geną. Be to, jis nustatė, kad visiškas atsitiktinumas yra tai, kuris kiekvienos poros genas atsidurs tam tikroje aplinkoje ir bus perduotas tam tikrai atžalai.

Mendelio dėsniai, nors šiek tiek modifikuoti, liko šiuolaikinės genetikos mokslo išeities tašku. Kaip atsitiko, kad Mendelis, neprofesionalus mokslininkas, sugebėjo atrasti tuos svarbius principus, kurių nepastebėjo daug garsių biologų iki jo ? Laimei, savo tyrinėjimams jis pasirinko tokias augalų rūšis, kurių labiausiai stulbinančias charakteristikas apsprendžia vienas genų rinkinys. Jeigu jo tyrinėtus bruožus būtų lėmę keli genų rinkiniai, Mendelio ieškojimai būtų buvę daug sudėtingesni. Mendelis suprato, jog būtina ir statistinė stebėjimų analizė. Dėl anksčiau minėto atsitiktinumo faktoriaus paprastai neįmanoma nuspėti, kokį bruožą paveldės tam tikra atžala. Mendelis įstengė išvesti savo dėsnius, tik atlikęs daug bandymų (jis aprašė daugiau kaip 21 000 skirtingų augalų!) ir išanalizavęs rezultatus statistiškai.

58 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Paveldimumo dėsniai neabejotinai papildo žmogaus pažinimą, ir mūsų genetinės žinios ateityje turbūt bus taikomos dar plačiau negu lig šiol. Tačiau sprendžiant, kokią vietą turėtų užimti Mendelis, reikia apsvarstyti dar vieną aspektą. Kadangi jam gyvam esant jo atradimai buvo ignoruojami, o jo išvadas iš naujo atrado vėlesni mokslininkai, Mendelio tyrimai gali būti laikomi paaukotinais. Atsižvelgiant į šį argumentą, Mendelis turėtų būti neįtrauktas į šį sąrašą. Juk ir L. Eriksonas, Aristarchas ir I. Semelveisas užleido vietą Kolumbui, Kopernikui ir J. Listeriui.

Tačiau Mendelio atvejis skiriasi nuo kitų. Mendelio darbas buvo užmirštas tik trumpam, o atradus jį iš naujo plačiai išgarsėjo. Be to, nors Frysas, Korensas ir Čermakas atrado Mendelio principus savarankiškai, galiausiai jie perskaitė jo veikalą ir citavo jo rezultatus. Pagaliau, negalima drąsiai teigti, jog Mendelio darbas nebūtų turėjęs įtakos, jeigu niekada nebūtų gyvenę Frysas, Korensas ir Čermakas. Mendelio straipsnis jau buvo įtrauktas į plačiai paplitusią V. O. Foko veikalų apie paveldimumą bibliografiją. Tai garantavo, kad anksčiau ar vėliau rimti tos srities tyrinėtojai aptiks Mendelio straipsnį. Galima priminti, jog prie genetikos atradimo neprisidėjo nė vienas iš kitų trijų mokslininkų; be to, atrasti moksliniai principai visuotinai vadinami “Mendelio dėsniais”. Mendelio atradimai ir originalumu, ir svarba, atrodo, prilygsta Harvio kraujo apytakos atradimui, todėl jie užima artimas vietas.