Galilėjas Galilėjus (it. Galileo Galilei; 1564 m. vasario 15 d. Pizoje – 1642 m. sausio 8 d. Florencijoje) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas. Galilėjus prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė Koperniko idėjas.
Galilėjas Galilėjus, didis italų mokslininkas, turbūt labiausiai nusipelnęs plėtojant mokslinį metodą už bet kurį kitą individą, gimė 1564 metais Pizos mieste. Jaunystėje studijavo Pizos universitete, bet dėl finansinių sunkumų studijas metė. Vis dėlto 1589 metais tame universitete jis gavo dėstytojo vietą. Po kelerių metų perėjo dirbti į Padujos universiteto fakultetą ir ten pasiliko iki 1610 metų. Šiuo laikotarpiu jis padarė daugiausia mokslinių atradimų.
Pirmieji svarbūs Galilėjaus darbai buvo mechanikos srityje. Aristotelis mokė, jog sunkūs daiktai krenta greičiau už lengvus, ir ištisos mokslininkų kartos pripažino šį graikų filosofo teiginį. Tačiau Galilėjus nusprendė jį patikrinti, ir po daugybės eksperimentų jis įsitikino, kad Aristotelis klydo. Iš tikrųjų sunkūs ir lengvi daiktai krenta tuo pačiu greičiu, bet juos sulėtina oro pasipriešinimas. Tai išsiaiškinęs, Galilėjus žengė dar vieną žingsnį. Jis kruopščiai matavo atstumą, kurį daiktai krinta per tam tikrą laiko tarpą ir nustatė, jog šis atstumas proporcingas sekundžių, per kurias jis krito, kvadratui. Tai reikšmingas atradimas, implikuojantis vienodą pagreičio greitį. Dar svarbiau, kad Galilėjus daugybės bandymų rezultatus išreiškė matematine formule. Intensyvus matematinių
formulių ir matematinių metodų naudojimas yra svarbus šiuolaikinio mokslo bruožas.
Dar vienas svarbus Galilėjaus nuopelnas — inercijos dėsnio atradimas. Anksčiau žmonės manė, kad judantis daiktas savaime lėtės ir sustos, jeigu jo judėjimo nepalaikys kokia nors jėga. Tačiau Galilėjaus bandymai parodė, jog tai klaidingas įsitikinimas. Jeigu būtų galima pašalinti pasipriešinimo jėgas (pvz., trintį), judantis daiktas savaime judėtų be galo. Šis svarbus principas, kurį iš naujo aiškiai suformulavo ir įtraukė į savo sistemą kaip pirmąjį judėjimo dėsnį Niutonas, yra vienas svarbiausių fizikos principų.
Didžiausi Galilėjaus atradimai yra astronomijos srityje. XVII a. pradžioje virė svarbūs astronominiai ginčai tarp Koperniko heliocentrinės teorijos ir ankstesnės, geocentrinės, teorijos šalininkų. Jau 1604 metais Galilėjus pareiškė savo įsitikinimą, jog Kopernikas buvo teisus, bet dar nesugebėjo to įrodyti. Tačiau 1609 metais Galilėjus išgirdo apie Olandijoje išrastą teleskopą. Galilėjus tik apytikriai žinojo to prietaiso sudėtį, tačiau greitai sugebėjo pats pasigaminti daug geresnį teleskopą. Su šiuo nauju prietaisu jis nukreipė savo akis į dangų ir per vienerius metus padarė daugybę svarbių atradimų.
Žiūrėdamas į mėnulį, Galilėjus pastebėjo, kad mėnulis nėra glotni sfera, o turi daugybę kraterių ir aukštų kalnų. Taigi jis padarė išvadą, jog dangaus kūnai anaiptol nėra glotnūs ir tobuli, o turi tas pačias deformacijas, kurias matome ir Žemėje. Žvelgdamas į Paukščių taką, Galilėjus pamatė, kad jis nėra vientisas kūnas, o sudarytas iš aibės atskirų žvaigždžių, kurios taip toli, jog, žiūrint plika akimi, susilieja. Jis stebėjo planetas ir matė, kad aplink Jupiterį skrieja keturi palydovai. Tapo aišku, jog astronominiai kūnai gali skristi ne tik aplink Žemę.
Jis stebėjo Saulės dėmes (anksčiau jas buvo matę ir kiti žmonės, tačiau Galilėjus efektyviau paskelbė savo pastebėjimus ir atkreipė į juos mokslo pasaulio dėmesį). Jis pastebėjo, kad Venera turi panašias fazes, kaip ir Mėnulis. Šis faktas reikšmingai parėmė Koperniko teoriją, jog Žemė ir visos kitos planetos sukasi aplink Saulę.
Teleskopo išradimas ir tuo pagrįsti kiti atradimai išgarsino Galilėjų. Tačiau tai, kad Galilėjus rėmė Koperniko teoriją, svarbiuose bažnyčios sluoksniuose sukėlė pasipiktinimą, ir 1616 metais jam buvo uždrausta propaguoti Koperniko hipotezę. Galilėjus kentė šį draudimą kelerius metus. 1623 metais, mirus popiežiui, jį pakeitė žmogus, kuris žavėjosi astronomu. Kitais metais naujasis popiežius Urbonas VIII užsiminė (nors kažkaip dviprasmiškai), jog draudimas nebegalioja. Kitus šešerius metus Galilėjus praleido, rašydamas savo garsųjį veikalą “Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas”. Ši knyga buvo meistriškas Koperniko teoriją įrodančių faktų išdėstymas, ir 1632 metais ji buvo išspausdinta su bažnyčios cenzūros leidimu. Vis dėlto, knygai pasirodžius, bažnyčios valdžia įtūžo, ir greitai Galilėjus stojo prieš Romos inkvizicijos teismą, kaltinamas 1616 metų draudimo pažeidimu.
Atrodo, jog daugeliui bažnyčios pareigūnų nebuvo malonu bausti garsųjį mokslininką. Net pagal to meto bažnyčios įstatymus Galilėjui buvo paskelbtas palyginti lengvas nuosprendis. Jo neuždarė į kalėjimą, tik buvo uždėtas namų areštas jo ištaigingoje viloje. Teoriškai jo nebuvo galima lankyti, tačiau šis nuosprendžio punktas nebuvo privalomas. Vienintelė kita bausmė buvo reikalavimas, kad jis viešai atsisakytų savo požiūrio, jog Žemė juda aplink Saulę. Tai šešiasdešimt devynerių metų mokslininkas padarė atvirame teisme. (Egzistuoja garsi ir turbūt apokritinė istorija, kad po savo atsižadėjimo Galilėjus pažvelgė į Žemę ir tyliai sušnibždėjo: “O vis dėlto ji sukasi”.) Gyvendamas viloje jis toliau rašė mechanikos klausimais. 1642 metais ten ir mirė.
12 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Milžiniškas Galilėjaus įnašas į mokslo progresą pripažintas seniai. Svarbūs jo nuopelnai — inercijos dėsnio atradimas, teleskopo išradimas, astronominiai stebėjimai ir genialus Koperniko hipotezės įrodymas. Tačiau dar svarbesnis jo vaidmuo, vystant mokslo metodologiją. Daugelis ankstesnių filosofų, mokydamiesi iš Aristotelio, atliko kokybinius stebėjimus ir kategorizavo reiškinius, o Galilėjus vertino reiškinius ir darė kiekybinius stebėjimus. Būtent kruopščių kiekybinių stebėjimų akcentavimas nuo tada tapo pagrindiniu mokslinių tyrimų bruožu.
Galilėjus turbūt labiau už bet kurį kitą žmogų prisidėjo, įtvirtinant empirinių mokslinių tyrimų požiūrį. Jis pirmasis iškėlė bandymų būtinybę. Jis atmetė nuomonę, kad moksliniai klausimai gali būti sprendžiami, remiantis autoritetais — ar tai būtų bažnyčios nuomonė, ar Aristotelio teiginiai. Jis atmetė ir pasitikėjimą kompleksinėmis dedukcinėmis schemomis, neturinčiomis tvirto eksperimentų pagrindo. Viduramžių scholastai diskutavo apie tai, kas turi įvykti ir kodėl, o Galilėjus reikalavo atlikti eksperimentus, kad būtų nustatyta, kas iš tikrųjų įvyko. Jo mokslinės pažiūros buvo itin nemistinės; šiuo atžvilgiu, jis buvo net modernesnis už kai kuriuos savo pasekėjus.
Reikėtų pažymėti, jog Galilėjus buvo labai religingas žmogus. Nežiūrint savo teismo ir bausmės, jis neišsižadėjo nei tikėjimo, nei bažnyčios, tik ignoravo bažnytinės valdžios pastangas užgniaužti mokslinius tyrimus. Vėlesnės kartos visiškai teisėtai žavėjosi Galilėjumi, kaip sukilimo prieš dogmatizmą ir valdžios pastangas užgniaužti minties laisvę simboliu. Tačiau dar svarbesnis jo vaidmuo, įtvirtinant šiuolaikinio mokslo metodikos pagrindus.
Leave a Reply