Frydrichas Nyčė

Frydrichas Nyčė

Frydrichas Nyčė (vok. Friedrich Nietzsche, 1844 m. spalio 15 d. netoli Leipcigo, Prūsija – 1900 m. rugpjūčio 25 d.) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos” kūrėjų.

Įgijo filologo išsilavinimą, klasikinės filologijos specialistas. Kaip filologas subrendo nepaprastai anksti ir vos baigęs studijas 1869 metais (tebūdamas 25 metų) ėmė vadovauti Bazelio universiteto filologijos katedrai. Bet bėgant metams jo filologinius interesus keitė filosofiniai ir praėjus vos dešimčiai metų Nietzsche visiškai pasinėrė į filosofinius apmąstymus, atsisakė katedros vedėjo darbo, kad galėtų atsiduoti rašymui.

Nietzsce savo veikloje reprezentavo savo laikmečiui būdingus: scientizmą, natūralizmą, evoliucionizmą ir reliatyvizmą, bet tuo pačiu metu savo veikalais ir kritikavo savo epochą ir jos kultūrą, išryškindamas neigiamus jos bruožus ir vienas pirmųjų prieš ją maištaudamas.

Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo kūrybos laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nyčės knygas, kiti jo darbai tebuvo aforizmų ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas. 1889 metais pamišimas nutraukė Nietzsches darbą. Tais metais Nietzsche dar nebuvo labai žinomas, tik vienas danų literatūros istorikas Georgas Brandesas apie jį skaitė paskaitas. O kai Nietzsche po vienuolikos metų 1900 metais mirė jis jau buvo tapęs garsenybe. Jo kūriniai darė įtaką filosofams, daugelis susidomėjo jo pažiūromis ir jas perėmė. Dar didesnę įtaką jis padarė platiesiems inteligentijos sluoksniams, net ir už Vokietijos ribų. Po daugelio metų net pats Musolinis buvo didelis jo darbų gerbėjas. O Vokietijos Nacionalsocialistų partija naudojo Nyčės idėjas kurdami savo ideologiją.

F. Nyčė išsakė daug idėjų, kurias XX a. perėmė filosofai postmodernistai. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. F. Nyčė – tai ir paskutinis metafizikas, nes jam metafizika mirė kartu su Dievu. F. Nyčė visur akcentuoja graikų tradiciją kaip pačią geriausią, bet sugadintą krikščionybės. Anot jo, kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus. Jis dorybę sieja su prigimtimi ir taiko tik aristokratams. Anksčiau (Antikos laikais) žmonės gyvenę anapus gėrio ir blogio. Žmogus buvo gyvuliška būtybė, o moralė sugadino žmogų, todėl moralė ydinga. Kadangi yra dvi kategorijos – gėris ir blogis – todėl ir supratimas apie gėrį ir blogį gali būti dvejopas. Moralę gali sukurti tik aristokratai, o vergiška moralė yra aristokratiškai išvesta moralė. Moralės tipas priklauso nuo valdančios klasės.

Gausus ir įvairialypis Nyčės kūrybinis palikimas savitai atskleidžia kiekvieną ypač dramatišką istorijos posūkį ir sušvinta naujomis neretai netikėtomis spalvomis. Jautriai atskleidęs savo meto kultūros, filosofijos ir meno raidos prieštaringumą, šis „nemalonių tiesų filosofas“, kaip jis save vadino, į filosofijos centrą iškėlė neklasikiniam mąstymui būdingas „gyvenimo“ ir „valios galiai“ sąvokas, kurioms suteikė egzistencinį atspalvį.