Fransiskas Pisaras

Fransiskas Pisaras (isp. Francisco Pizarro y González 1471 m. kovo 16 d. arba 1476 m. Truchiljas, Ispanija – 1541 m. birželio 26 d. Lima, Peru) – ispanų konkistadoras. Panamos ir Peru užkariavimų dalyvis.

Fransiskas Pisaras, bemokslis ispanas avantiūristas, užkariavęs Inkų imperiją Peru, gimė apie 1475 metus Truchilyje, Ispanijoje. Kaip ir Fernandas Kortesas, kurio karjera daugeliu atžvilgių panaši, Pisaras atkeliavo į Naująjį Pasaulį ieškoti garbės ir laimės. 1502 — 1509 metais Pisaras gyveno Karibų saloje Ispanioloje, kurioje dabar yra Haitis ir Dominikos Respublika. 1513 m. jis dalyvavo Vaško Nuneso de Balboa vadovaujamoje ekspedicijoje, kurios metu buvo atrastas Ramusis vandenynas. 1519 m. jis apsistojo Panamoje. 1522 m. būdamas apie keturiasdešimt septynerių metų, Pisaras iš ispano keliautojo Paskalio da Andagojos sužinojo apie egzistuojančią Inkų imperiją. Įkvėptas neseniai įvykusio Fernando Korteso Meksikos užkariavimo, Pisaras nusprendė užkariauti Inkų imperiją.

Pirmasis bandymas 1524 — 1525 m. buvo nesėkmingas, ir du jo laivai turėjo grįžti atgal, nepasiekę Peru. Antrą kartą, 1526 — 1528 m., jam pavyko pasiekti Peru krantą ir grįžti su auksu, lamomis bei indėnais. 1528 m. jis grįžo į Ispaniją. Ten kitais metais imperatorius Čarlzas V liepė jam užkariauti Peru ir aprūpino jį reikmenimis ekspedicijai. Pisaras grįžo į Panamą ir surinko žmones. Jis išplaukė iš Panamos 1531 m., būdamas jau penkiasdešimt šešerių metų. Jo surinktų žmonių buvo mažiau kaip 200, o imperijos, kurią reikėjo užkariauti, gyventojų buvo daugiau kaip šeši milijonai!

Pisaras pasiekė Peru pakrantę kitais metais. 1532 m. rugsėjį, pasiėmęs su savimi tik 177 vyrus ir 62 žirgus, jis įžygiavo į šalį. Pisaras vedė savo menkas pajėgas aukštai į Andų kalnus, kur Kachamarkos mieste su keturiasdešimties tūkstančių karių armija buvo apsistojęs inkų valdovas Atachualpa. Pisaro kariai pasiekė Kachamarką 1532 m. lapkričio 15 d. Kitą dieną Pisaro reikalavimu Atachualpa, palikęs didžiąją dalį savo karių ir lydimas tik maždaug penkių tūkstančių neginkluotų šalininkų, atkeliavo derėtis su Pisaru.

Turint omenyje tai, ką Atachualpa tikriausiai žinojo, jo elgesys stulbinantis. Vos išlipę į krantą, ispanai aiškiai demonstravo savo priešiškus kėslus. Todėl sunku suprasti, kodėl Atachualpa leido Pisaro pajėgoms prisiartinti prie Kachamarkos. Jeigu indėnai būtų užpuolę jį siauruose kalnų keliuose, kur Pisaro žirgai buvo beveik nereikalingi, jie būtų lengvai susidoroję su ispanų pajėgomis. Dar keistenis Atachualpos elgesys po to, kai Pisaras pasiekė Kachamarką. Artintis beginkliui prie svetimos armijos buvo neįtikėtinai kvaila. Situacija tampa dar paslaptingesnė, žinant tą faktą, jog pasala buvo įprasta inkų taktika. Pisaras pasinaudojo pasitaikiusia puikia proga. Jis įsakė savo kariams užpulti Atachualpą ir jo beginklę palydą. Mūšis, o tiksliau žudynės, truko vos pusvalandį. Nežuvo nė vienas ispanas; vienintelis sužeistasis buvo pats Pisaras. Jis buvo lengvai sužeistas, gindamas Atachualpą, kurį norėjo paimti į nelaisvę gyvą.

Pisaro strategija suveikė idealiai. Inkų imperija buvo labai centralizuota struktūra — visą valdžią turėjo Inkas, arba imperatorius, kuris buvo laikomas pusdieviu. Inkui patekus į nelaisvę, indėnai nesugebėjo reaguoti į ispanų invaziją. Tikėdamasis atgauti laisvę, Atachualpa sumokėjo Pisarui milžinišką išpirką auksu ir sidabru, kurios vertė buvo apie 28 milijonus dolerių. Tačiau po kelių mėnesių Pisaras įsakė jį nužudyti. 1533 m. lapkritį, praėjus metams po
Atachualpos suėmimo, Pisaro kariai be kovos įžengė į inkų sostinę Kuską. Ten Pisaras paskyrė naują valdovą. 1535 m. jis įkūrė Limos miestą, tapusį naująja Peru sostine.

Tačiau 1536 m. naujasis valdovas pabėgo ir suorganizavo indėnų sukilimą prieš ispanus. Kurį laiką ispanų pajėgos buvo apgultos Limoje ir Kuske. Kitais metais ispanams pavyko atgauti valdžią didesnėje šalies dalyje, bet sukilimas galutinai buvo numalšintas tik 1572 m., tačiau iki to laiko Pisaras neišgyveno.

Pisaro žlugimą lėmė ispanų tarpusavio nesutarimai. 1537 m. sukilo vienas artimiausių Pisaro bendrininkų Diegas de Almagras, tvirtindamas, jog Pisaras neatiduoda jam priklausančios grobio dalies. Almagras buvo suimtas ir nužudytas; tačiau tai problemos neišsprendė — 1541 m. grupė Almagro pasekėjų įsiveržė į Pisaro rūmus Limoje ir nužudė šešiasdešimt šešerių metų vadą, praėjus tik aštuoneriems metams po to, kai jis pergalingai įžengė į Kuską.

Fransiskas Pisaras buvo drąsus, ryžtingas ir įžvalgus. Ispanų konkistadoras buvo religingas. Pasakojama, kad mirdamas Pisaras savo krauju nupiešė ant žemės kryžių, ir paskutinis jo ištartas žodis buvo “Jėzus”. Tačiau jis buvo ir neįtikėtinai klastingas, negailestingas, ambicingas ir godus — turbūt pats žiauriausias iš visų užkariautojų. Antra vertus, aštrus konkistadoro charakteris neturėtų mūsų apakinti ir sužavėti karinių pasiekimų didybe. Kai 1967 m. Izraelis laimėjo dramatišką pergalę prieš arabų tautas, kurios buvo daug gausesnės ir geriau ginkluotos, daugelis nustebo. Tai buvo įspūdingas triumfas. Tačiau istorijoje gausu pavyzdžių, kai karinės pergalės pasiekiamos prieš daug pajėgesnius priešininkus. Didesnes armijas ne kartą sutriuškino Napoleonas ir Aleksandras Didysis. Čingischano vadovaujami mongolai sugebėjo užkariauti Kiniją, kurioje buvo mažiausiai trisdešimt kartų daugiau gyventojų.

Tačiau Pisaro žygis, kai jis su vos 180 žmonių grupe, užkariavo imperiją su šešiais milijonais gyventojų, yra stulbinantis karo žygis. Jo įveiktos kliūtys buvo daug didesnės nei tos, su kuriomis susidūrė Kortesas, su 600 vyrų įsiveržęs į imperiją, kurioje gyveno apie penkis milijonus žmonių. Ar gali su Pisaro pasiekimu lygintis net Aleksandras Didysis ar Čingischanas? Kažin, nes nė vienas iš jų nebuvo toks bebaimis, susidūręs su sunkumais.

Nejau ispanų šaunamieji ginklai nesuteikė jiems pranašumo? Anaiptol. Primityvūs to meto šaunamieji ginklai arkebuzai šaudė netoli, ir juos užtaisyti prireikdavo laiko. Nors sukeldavo gąsdinantį triukšmą, jie buvo mažiau efektyvūs už gerus lankus ir strėles. Kiekvieną kartą Pisarui įžygiavus į Kachamarką, tik trys jo vyrai turėdavo arkebuzus ir ne daugiau dvidešimties — arbaletus. Daugiausia indėnų krito nuo kardų ir iečių. Nepaisant kelių žirgų ir šaunamųjų ginklų, aišku, jog ispanai pradėjo konfliktą kariniu atžvilgiu menkai pasirengę. Pagrindiniai ispanų pergalės veiksniai buvo ne tiek ginkluotė, kiek vadovavimas bei ryžtas. Žinoma, Pisarui pasisekė, tačiau sena patarlė sako, kad sėkmė lydi drąsiuosius.

62 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Kai kurie rašytojai vertina Fransiską Pisarą šiek tiek daugiau nei drąsų plėšiką. Tačiau mažai plėšikų — jei apskritai tokių buvo — padarė tokią įtaką istorijai kaip jis. Jo užkariauta imperija valdė didžiąją šiandieninės Peru ir Ekvadoro dalį, o taip pat šiaurinę Čilės pusę ir dalį Bolivijos. Jos gyventojų buvo daug daugiau, negu visoje likusioje Pietų Amerikoje. Pisaro užkariavimas lėmė, jog ispanų religija ir kultūra paplito tame regione. Be to, žlugus Inkų imperijai, jokia kita Pietų Amerikos dalis nebegalėjo taip sėkmingai priešintis europiečių invazijoms. Milijonai indėnų vis dar gyvena Pietų Amerikoje. Tačiau daugelyje kontinento dalių indėnai niekada neatgavo politinės valdžios.

Mažoms pajėgoms vadovavę Kortesas ir Pisaras gana greitai susidorojo su actekų bei inkų imperijomis. Tai lėmė, jog daugelis žmonių pradėjo manyti, kad europiečiai neišvengiamai užkariaus Meksiką ir Peru. Iš tiesų, atrodo, jog Actekų imperija neturėjo realios galimybės išsaugoti savo nepriklausomybę. Jos geografinė padėtis (prie Meksikos įlankos ir netoli nuo Kubos) padarė ją pažeidžiamą ispanų atakų. Net jeigu actekams būtų pavykę susidoroti su menkomis Korteso pajėgomis, gana greitai turbūt būtų įsiveržusios didesnės ispanų armijos.

Inkų imperijos gynybinė padėtis buvo daug geresnė. Ją atribojantis Ramusis vandenynas ispanų laivams buvo daug mažiau tinkamas už Atlantą. Inkai turėjo dideles armijas, jų imperija buvo gausiai apgyvendinta ir gerai organizuota. Be to, Peru žemė yra kalnuota, o daugelyje pasaulio dalių europiečių pajėgoms buvo labai sunku užkariauti kalnuotus regionus. Net devyniolikto amžiaus pabaigoje, kai europiečių ginklai buvo daug tobulesni nei šešiolikto amžiaus pradžioje, Italijos pastangos užkariauti Etiopiją buvo nesėkmingos. Begalę sunkumų su gentimis kalnuotame Šiaurės Vakarų Indijos regione patyrė ir britai. Europiečiai taip ir neįstengė kolonizuoti tokių kalnuotų šalių kaip Nepalas, Afganistanas ir Iranas. Jeigu Pisaro invazija būtų nepasisekusi ir jeigu inkai būtų turėję galimybę šiek tiek susipažinti su europiečių ginklais bei taktika, jie vėliau būtų lengvai susidoroję su daug didesnėmis europiečių pajėgomis. Nors to neįvyko, ispanams prisireikė trisdešimt šešerių metų, kad nuslopintų 1536 m. indėnų sukilimą, net indėnams turint labai mažai ginklų ir iki Pisaro įsiveržimo suspėjus sutelkti tik nedidelę grupę karių. Galima teigti, jog ispanai būtų galėję užkariauti Inkų imperiją net be Pisaro, tačiau tokia išvada toli nuo realybės.

Taigi Pisaras šiame sąraše užima truputį aukštesnę vietą už Kortesą. Kortesas pagreitino istorijos eigą; Pisaras tikriausiai pakeitė jos kryptį.