Fransis Bekonas

Fransis Bekonas

Fransis Bekonas (1561 m. sausio 22 – 1626 m. balandžio 9 d.) – anglų filosofas, istorikas, valstybės veikėjas, empirizmo pradininkas.

Nors Fransis Bekonas daug metų buvo pirmaujantis Anglijos politikas ir didžiąją dalį savo laiko bei energijos skyrė politinei karjerai tęsti, į sąrašą jis įtrauktas tik dėl savo filosofinių raštų. Tuose raštuose jis skelbė naują mokslo erą; jis buvo pirmas garsus filosofas, supratęs, kad mokslas bei technologija gali pakeisti pasaulį ir skatinęs mokslinius tyrinėjimus.

Bekonas gimė 1561 m. Londone ir buvo jaunesnysis aukšto karalienės Elžbietos vyriausybinio pareigūno sūnus. Dvylikos metų jis įstojo į Trejybės koledžą Kembridže, tačiau po trejų metų jį paliko, negavęs laipsnio. Nuo šešiolikos metų jis kurį laiką tarnavo britų ambasadoje Paryžiuje. Kai Bekonui buvo aštuoniolika, staiga mirė jo tėvas, palikdamas jį beveik be pinigų. Jis ėmė studijuoti teisę ir dvidešimt vienerių metų buvo priimtas dirbti į teismą.

Netrukus po to prasidėjo jo politinė karjera. Dvidešimt trejų metų buvo išrinktas į Bendruomenių Rūmus. Tačiau, nors jis turėjo aukštas padėtis užimančių giminių ir draugų bei pats buvo akivaizdžiai talentingas, karalienė Elžbieta atkakliai atsisakinėjo paskirti jį į svarbesnį postą. Viena iš priežasčių buvo jo karštas priešinimasis tam tikrai Parlamento mokesčių programai, kurią uoliai rėmė karalienė. Kadangi Bekonas gyveno ekstravagantiškai ir nuolatos buvo įsiskolinęs (kartą už skolas jį net suėmė), tokio nutarimo jis negalėjo pakęsti.

Bekonas tapo grafo Esekso, populiaraus bei politiškai ambicingo jauno aristokrato, draugu ir patarėju. Eseksas, savo ruožtu, dosniai rėmė Bekoną. Tačiau kai stulbinančios Esekso ambicijos jį atvedė iki plano surengti sąmokslą prieš karalienę Elžbietą, Bekonas perspėjo jį išsaugoti lojalumą karalienei. Eseksas nepaklausė; sąmokslas nepavyko, ir Bekonas padėjo persekioti grafą ir atiduoti jį teismui. Eseksui buvo nukirsta galva, ir po šio įvykio Bekonas įsigijo daug priešų.

1603 m. karalienė Elžbieta mirė, ir Bekonas tapo jos įpėdinio, karaliaus Džeimso I, patarėju. Nors Džeimsas ne visada priimdavo jo patarimus, jis buvo palankus Bekonui, ir šis greitai kopė karjeros laiptais. 1607 m. Bekonas tapo generaliniu prokuroru; 1613 m. jis paskirtas teisingumo ministru; 1618 m. jis tapo Anglijos lordu kancleriu — šis postas savo svarba prilygsta Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo teismo vyriausiojo teisėjo postui. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas barono titulas, o 1621 m. — vikonto titulas.

Tačiau tuomet užgriuvo nesėkmė. Būdamas teisėju, Bekonas priimdavo iš klientų “dovanas”. Nors tai įvykdavo gana dažnai, tai, žinoma, buvo nelegalu. Politiniams Bekono oponentams Parlamente pasitaikė puiki proga nušalinti jį nuo valdžios. Bekonas prisipažino ir buvo nubaustas kalėti Londono bokšte bei didele pinigine bauda. Be to, jam buvo visam laikui uždrausta atlikti viešąją tarnybą. Karalius greitai paleido Bekoną iš kalėjimo ir atsisakė jo piniginės baudos, tačiau Bekono politinė karjera buvo baigta.

Retas atvejis, kad aukšto rango politikas būtų sugautas imant kyšius ar kitaip pažeidžiant visuomenės pasitikėjimą. Dažnai, sugavus tokius asmenis, jie ginasi arba tvirtina, jog apgaudinėja ir kiti. Toks gynimasis tarsi reiškia, kad joks suktas politikas neturi būti nubaustas, kol pirmiau nebus nubausti visi kiti sukčiaujantys politikai. Bekono reakcija šioje situacijoje skyrėsi: “Šiuos penkiasdešimt metų aš buvau teisingiausias Anglijos teisėjas; tačiau pastaruosius du šimtus metų teisingiausia buvo ir Parlamento cenzūra”. Tokia aktyvi politinė karjera, atrodo, neturėjo palikti daug laiko kam nors kitam. Vis dėlto Bekonas ilgam išgarsėjo ir šiame sąraše atsirado ne tiek dėl savo politinės veiklos, kiek dėl filosofinių raštų. Jo pirmasis svarbus veikalas buvo 1597 m. pasirodžiusios “Esė”, kurios ilgainiui buvo praplėstos. Puikiu stiliumi parašytose “Esė” yra daug skvarbių įžvalgų ne tik politiniais, bet ir asmeniniais klausimais.

Tačiau svarbiausi Bekono raštai susiję su mokslo filosofija. Jis planavo parašyti didžiulį šešių dalių veikalą “Instauratio Magna” (arba “Didysis atnaujinimas”). Pirmoji dalis turėjo atnaujinti dabartines mūsų žinias; antroji dalis turėjo atskleisti naują mokslinių tyrinėjimų metodą; trečiojoje turėjo būti empirinių duomenų sąrašas; ketvirtojoje — jo naujo mokslinio metodo pritaikymo pavyzdžiai; penktojoje turėjo būti pateiktos kai kurios laikinos išvados; paskutinė dalis turėjo būti šio naujo metodo dėka gautų žinių sintezė. Nenuostabu, kad šis grandiozinis planas — turbūt didžiausias nuo Aristotelio laikų — nebuvo užbaigtas. Tačiau “Mokymosi pažanga” (“The Advancement of Learning”, 1605) ir “Naujasis organonas” (“Novum organum”, 1620) gali būti laikomi pirmomis šio didelio darbo dalimis.

“Naujasis organonas” turbūt yra svarbiausia Bekono knyga. Joje pasisakoma už empirinio tyrinėjimo metodo priėmimą. Pasikliovimas vien dedukcine Aristotelio logika nebepatenkino ir reikėjo naujo, indukcinio, tyrinėjimo metodo. Žinios yra ne tai, nuo ko mes pradedame ir iš ko padarome išvadas, o greičiau tai, prie ko mes prieiname. Norėdamas suprasti pasaulį, žmogus pirmiau turi jį stebėti. Iš pradžių rinkti faktus, paskui indukcinio mąstymo būdu daryti iš jų išvadas. Nors mokslininkai nesilaikė Bekono indukcinio metodo smulkmeniškai, bendra šio metodo idėja — esmine stebėjimų bei eksperimentavimų svarba — mokslininkai nuo tol visą laiką naudojosi.

Paskutinioji Bekono knyga “Naujoji Atlantida” (“The New Atlantis”) buvo apie utopinę fantastiškos Ramiojo vandenyno salos gerovę. Nors aplinka priminė Tomo Moro “Utopiją”, šios Bekono knygos esmė skyrėsi. Bekono knygoje klestėjimas ir gerovė yra tiesioginis mokslinių tyrimų rezultatas. Bekonas tarsi sakė savo skaitytojams, kad mokslinių tyrimų pritaikymas gali padaryti Europos žmones tokius turtingus bei laimingus, kaip mitinės salos gyventojus.

Galima drąsiai teigti, jog Fransis Bekonas pirmasis tikrai modernus filosofas. Jo pažiūros buvo ne religinės, o pasaulietinės (nors jis tvirtai tikėjo Dievą). Jis buvo ne prietaringas, o racionalus; ne logiškas scholastas, o empirikas. Politiniu atžvilgiu, jis daugiau buvo realistas, negu teoretikas. Šalia jo klasikinio išsilavinimo bei literatūrinių sugebėjimų labai derėjo palankumas mokslui ir technologijai. Nors ištikimas Anglijai, Bekonas turėjo viziją, kuri siekė daug toliau už jo šalį. Jis išskiria tris siekimų rūšis:
Pirmoji yra tų, kurie siekia išplėsti savo valdžią savo šalyje; tai vulgarioji ir išsigimusi siekių rūšis. Antroji yra tų, kurie stengiasi išplėsti savo šalies bei jos dominijų valdžią; ši rūšis, žinoma, kilnesnė, bet ne mažiau pagrįsta godulyste. Tačiau jeigu žmogus trokšta įtvirtinti ir išplėsti visos žmonijos rasės valdžią visatoje, jo ambicijos… neabejotinai yra kilnesnės už abi ankstesniąsias.

90 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Nors Bekonas buvo mokslo apaštalas, jis pats nebuvo mokslininkas ir nesidomėjo savo amžininkų pasiekimais. Jis ignoravo Napierį (kuris neseniai buvo atradęs logaritmus), Keplerį ir net savo draugą anglą Viljamą Harvį. Bekonas teisingai teigė, kad karštis yra judėjimo forma, ir tai buvo svarbi mokslinė idėja; tačiau astronomijoje jis nepripažino Koperniko atradimų. Antra vertus, Bekonas nebandė pateikti viso ir teisingo mokslinių dėsnių rinkinio. Priešingai, jis bandė nurodyti, ką reikėtų išsiaiškinti. Jo moksliniai spėjimai turėjo pasitarnauti tik kaip stimulas tolimesniems ieškojimams, o ne kaip galutinis atsakymas. Fransis Bekonas ne pirmasis pripažino indukcinio mąstymo naudą; ne pirmasis jis suprato ir naudą, kurią mokslas gali atnešti visuomenei. Tačiau joks žmogus iki jo nepublikavo šių idėjų taip plačiai ir entuziastingai. Be to, iš dalies dėl to, kad Bekonas buvo toks geras rašytojas, iš dalies dėl jo, kaip politiko, garsaus vardo, jo pažiūros padarė tikrai didelę įtaką mokslui. Kai 1662 m. mokslinių tyrinėjimų skatinimui buvo įkurta Londono karališkoji bendrija, jos įkūrėjai Bekoną vadino savo inspiratorium. O kai Prancūzijos švietimo amžiuje buvo parašyta didžioji “Enciklopedija”, svarbiausi jos autoriai, kaip Didro ir d’Alamberas, teigė, jog jų darbą inspiravęs Fransis Bekonas. Jeigu “Naujasis organonas” ir “Naujoji Atlantida” šiandien mažiau skaitomi, negu kitados, tai tik todėl, kad jų idėjos jau visuotinai priimtos.