Fernandas Magelanas

Fernandas Magelanas

Fernandas Magelanas (port. Fernão de Magalhães, isp. Fernando de Magallanes; 1480 pavasaris – 1521 m. balandžio 27 d.) – portugalų jūrų keliautojas, atradėjas, tarnavęs Ispanijos karalystei. F. Magelanas pirmasis iš Europos vakarų kryptimi pasiekė Aziją, pirmasis perplaukė Ramųjį vandenyną. Jo pradėta ekspedicija pirmoji apiplaukė pasaulį, nors pats jis šios kelionės metu žuvo dabartiniuose Filipinuose.

Magelanas gimė šiaurės Portugalijoje, Tras – os-Montes provincijoje, Vila Reale, nusigyvenusio kilmingojo šeimoje. Jo tėvas buvo miesto burmistras Pedro Rui de Magelanas, motina – Alda de Meskuita. Magelanas turėjo brolį Diego de Sousa ir seserį Izabelę.

Magelano tėvai mirė, kai jam buvo 10 metų. Po dvejų metų jis tapo karaliaus Jono II ir karalienės Eleonoros pažu Lisabonos dvare, kur jo brolis Diego atvažiavo dar po dvejų metų. Čia kartu su pusbroliu Francisku Seranu Magelanas tęsė geografijos ir istorijos mokslus. Manoma, kad jo mokytoju galėjo būti Martinas Behaimas. 1496 m. Magelanas tapo ginklanešiu.

Sulaukęs 20-ies metų, Magelanas pirmą kartą išplaukė į jūrą. 1505 m. jis išplaukė į Indiją. Ekspedicijos tikslas buvo įvesti ten Portugalijos vicekaraliaus Francisko de Almeido valdžią ir pakeliui įkurti karines ir jūrų bazes.

Kita kelionė buvo į vakarų Indiją. Čia Magelanas dalyvavo žygiuose į Molukus. 1510 m. Magelanas tapo kapitonu, tačiau po slaptos kelionės į rytus be leidimo, prarado valdžią ir grįžo į Portugaliją.

1511 m. Magelanas buvo išsiųstas į Maroką, kur 1513 m. rugpjūčio 28 d. dalyvavo mūšyje prie Azamoro ir buvo rimtai sužeistas Maroko tvirtovės apgulties metu. Magelanas taip pat buvo apkaltintas prekyba su Mauritanijos musulmonais. Ten taip pat įvyko konfliktas su portugalų admirolu Francisco de Almeida, kad be leidimo paliko armiją. F. Almeida nusiuntė skundą į Portugalijos dvarą. Keli kaltinimai buvo panaikinti, tačiau Magelanas vis tiek užsitraukė karaliaus Manuelio I nemalonę. Karalius atsisakė padidinti pajamas. Manuelis I taip pat pranešė, kad Magelanas nuo 1514 m. gegužės 15 d. daugiau nebetarnaus karaliui. Magelanas formaliai atsisakė pilietybės ir išvyko į Ispaniją siūlydamas savo paslaugas vienam dvarui.

Kelionę 1519 m. rugpjūčio 10 d. pradėjo 265 žmonių įgula, bet atgal į Ispaniją 1522 m. rugsėjo 6 d. sugrįžo tik 18 jureivių. Po Magelano žūties kapitonu tapo Juan Sebastián Elcano.

Pagal 1494 m. pasirašytą stipriausių XV amžiaus jūrinių valstybių – Ispanijos ir Portugalijos – sutartį, Ispanija turėjo teisę į visas žemes, esančias į vakarus nuo dienovidinio, einančio maždaug 45° vakarų ilgumos, o Portugalija – į rytus nuo šio dienovidinio. Kadangi šio dienovidinio padėtis, esanti priešingoje Žemės pusėje, prie Azijos rytinių krantų, kur driekiasi Molukų salos (tuomet vadintos Prieskonių salomis), buvo neaiški, Ispanija surengė Magelano ekspediciją, tačiau jos kelias negalėjo eiti per Portugalijos vandenis. Būdamas įsitikinęs, kad Žemė yra rutulio formos, Magelanas nutarė pasiekti Molukų salas vakarų keliu.

1519 m. rugpjūčio 10 d. flotilė iš penkių laivų, vadovaujama Magelano, paliko Seviliją ir išplaukė iš Guadalkuivirio upės, į pietus nuo San Lukar de Barramedos, kur praleido penkias savaites. Ispanų valdžia su nepasitikėjimu žiūrėjo į Ispanijos admirolą ir mažai truko, kad sustabdytų kelionę. 1519 m. rugsėjo 20 d. Magelanas išplaukė iš Sanlucaro de Barramedos su 270 įgulos nariais.

Portugalų karalius Emanuelis, sužinojęs apie Magelano išplaukimą, nurodė laivyno vienetams jį pagauti, bet Magelanas paspruko nuo portugalų. Išplaukęs iš San Lukaro de Barramedos ir trumpai apsistojęs Kanarų salose, jis atplaukė į Žaliojo kyšulio salas, iš kurių išplaukė į Šventojo Augustino kyšulį Brazilijoje. Lapkričio 20 d. įgula kirto pusiaują ir gruodžio 6 d. pasiekė Brazilijos krantus.

Brazilija priklausė Portugalijai, todėl Magelanas ją aplenkė ir gruodžio 13 d. išmetė inkarą netoli dabartinio Rio de Žaneiro, kur buvo geras oras, o vietiniai buvo maloniai nusiteikę. Flotilė papildė atsargas, bet dėl įvairių priežasčių išplaukė pavėluotai. Toliau plaukė pro Pietų Amerikos krantus, sustojo 1520 m. sausio 10 d. La Platoje. Kol ekspedicija ieškojo praėjimo į Ramųjį vandenyną, prasidėjo žiema.

Magelanas nusprendė pralaukti žiemą Patagonijoje. Kovo 31 d. įgula įkūrė gyvenvietę, kurią pavadino Puerto San Chuljanu (Šv. Juliano uostas).

Magelano sąsiauris kerta pietinį Pietų Amerikos žemyną, jungia Atlanto vandenyną su Ramiuoju vandenynu. Rugpjūčio 24 d. kelionė buvo pradėta. 1520 m. spalio 21 d. 52° pietų platumoje, laivynas pasiekė Kape Virgenes ir patvirtino, kad praėjimas surastas, nes vandenys buvo sūrūs ir gilūs. Keturi laivai pradėjo plaukti per 372 mylių praėjimą, kurį Magelanas pavadino Estreito de Todos los Santos (Visų šventųjų sąsiauris), nes flotilė išplaukė Visų šventųjų dieną – lapkričio 1 d. Dabar šis sąsiauris vadinamas Magelano sąsiauriu.

Magelanas pavedė „San Antonio“ ir „Koncepcion“ laivams vykdyti sąsiaurio tyrimus, bet pirmasis laivas dezertyravo ir grįžo į Ispaniją. Lapkričio 28 d. likę trys laivai išplaukė į Ramiojo vandenyno pietus. Magelanas tuos vandenis pavadino Mar Pacifico (Rami jūra), nes tuo metu buvo ramūs vandenys.

1521 m. vasario 13 d. įgula kirto pusiaują, o kovo 6 d. pasiekė Marianus, o kovo 16 d. – Homonhonmo salą Filipinų archipelage. Iki to laiko buvo likę tik 150 įgulos narių. Magelanas galėjo susikalbėti su vietiniais, nes jo malajų kalbos vertėjas suprato vietinių kalbą. Balandžio 7 d. įgula pasiekė Cebų salą, balandžio 27 d. Magelanas žuvo per konfliktą Maktano saloje.

Antonijus Pigafetas, turtingas turistas, kuris sumokėjo, kad galėtų dalyvauti ekspedicijoje ir vienintelis išliko gyvas, rašė apie Magelano mirtį: “Kai išaušo rytas, 49 iš mūsų išlipo iš laivo ir valtimis nuplaukė per du šūvius iš patrankos, kol pasiekė krantą. Valtis negalėjo priplaukti prie kranto dėl uolų. Likusieji 11 žmonių liko saugoti valčių. Kai priplaukėme, vietiniai suformavo tris dalinius maždaug iš 1500 žmonių. Kai mus pastebėjo, atakavo, garsiai rėkdami. Muškietininkai ir patrankininkai šaudė į juos bet nesėkmingai… Kapitonas taip pat buvo užpultas ir prarado šalmą… Vietinis smogė bambukine ietimi tiesiai jam į veidą, bet kapitonas nužudė jį su savo pika, kuri papuolė tiesiai į tikslą. Kai pabandė ją ištraukti, jis buvo sužeistas į ranką bambukine ietimi. Čiabuviai, tai pamatę, puolė jį. Vienas kapitono kairę koją sužeidė ilgu peiliu, panašiu į kardą, bet dar didesniu. Kapitonas krito veidu į žemę, o čiabuviai puolė jį su galeniniais ir bambukinėmis ietimis bei peiliais, kol užmušė mūsų šviesulį, mūsų paguodą ir mūsų tikrąjį vedlį. Kai jam smogė, jis dar atsisuko, pažiūrėti, ar visi pasiekėme valtį. Pamatę jo mirtį, sužeisti pasiekėme valtį, kuri jau plaukė”.

Magelanas buvo nurodęs, kad malajų kalbos vertėjas atgautų laisvę. Vertėjas, vardu Enriku (Hendriku) Malkoje, 1511 m. buvo pagrobtas Sumatros verslininkų iš savo gimtosios salos. Jis tapo pirmuoju žmogumi, kuris apiplaukė žemę. Enriką siejo sutartis su Magelanu ir jis buvo šalimais kovose Afrikoje, per konfliktą su portugalu dvaru ir tada, kai buvo organizuojama ekspedicija. Bet po atsitikimo Maktane ir mirus kapitonui Magelanui, likę kapitonai atsisakė suteikti laisvę Enrikui. Jis nutraukė sutartį ir pabėgo.

Trys likusieji laivai nuplaukė į vakarus į Palavaną, kurį paliko 1521 m. birželio 12 d. ir pasuko į Brunėjų Borneo saloje. Įgula apsistojo 35 dienoms prie Brunėjaus. Pigafetas aprašė radžos dvaro puošnumą (auksas, perlai kiaušinio dydžio ir t.t.). Dar Brunėjus galėjo pasigirti 62 daliniais, dresiruotais drambliais ir ginkluote, 5 kartus didesne, nei turėjo Magelano laivai. Brunėjuje buvo gydoma šaknimis, kurios buvo brangesnės už auksą grįžus į Ispaniją. Pigafetas atsiminė matęs kai kuriuos dirbinius dvare, kurių nebuvo galima lengvai įsigyti Europoje, – pavyzdžiui, porcelianą ir akinius.

1521 m. lapkričio 8 d. pasiekus Molukų salas (dar vadintas Prieskonių salomis), įgulą paliko 115 dalyviai. Jiems pavyko sudaryti sutartį su Tidoro sultonu, kuris buvo Ternato sultono varžovas ir Portugalijos sąjungininkas. „Koncepcijos“ įgula buvo evakuota, o prieskonių krovinys perneštas į „Viktoriją“ ir „Trinidadą“, bet pastarasis laivas buvo užgrobtas portugalų, kai plaukė per Ramųjį vandenyną. „Viktorija“ išplaukė namo 1521 m. gruodžio 21 d. ir 1522 m. kovo 22 d., vadovaujama Juano Sebastino Elkano, apsuko Gerosios valios įlanką. Maistui buvo likę tik ryžių. 20 įgulos narių mirė iš bado, kol Elkanas pasiekė Žaliojo Iškyšulio salas, priklaususias Portugalijai. Į sausumą buvo išsiųsti 13 įgulos narių, nes kapitonas bijojo prarasti 26 tonas prieskonių (gvazdikėlių ir cinamono).

1522 m. rugsėjo 6 d. po trejų metų išvykos Chuanas Sebastianas Elkanas ir likusieji įgulos nariai grįžo į Ispaniją.

J. S. Elkanas iš karaliaus Karolio V gavo didelę (500 dukatų per metus) pensiją. Karalius paprašė savo žmonos brolio Joao III paleisti iš arešto Žaliojo iškyšulio salose 13 likusius įgulos narius. Elkano pavaduotojas Migelis de Rodas iš karaliaus gavo 50 tūkstančių maravedų pensiją per metus (du kartus didesnę negu karininkas), tačiau po trejų metų guodėsi, kad į rankas negavo nieko. Pagrindinis investuotojas į Magelano kelionę buvo Kristobalas de Haras, nepaisant žmogiškųjų ir laivų nuostolių, tapo turtuoliu, nes buvo atvežta apie 25–26 tonas gvazdikėlių prieskonių, kurie buvo parduoti už milžinišką 7 888 634 maravedų kainą.

Magelano ekspedicija pirmoji apiplaukė žemę, pirmoji perplaukė Pietų Amerikos sąsiaurį, jungiantį Pietų Ameriką su Ramiuoju vandenynu.

Buvo patvirtinta, kad Žemė tikrai apvali (o tuo pačiu patvirtinta, kad ji yra tais laikais neįsivaizduojamo dydžio). Taip pat įgula labai nustebo, kai nepriskaičiavo vienos dienos. Per visą kelionę buvo nuosekliai skaičiuojamas laikas ir vieta. Magelanas į kelionę paėmė keliasdešimt pusvalandinių klepsidrų. Grįžtant atgal įgula turėjo sustoti prie Afrikos, Žaliojo iškyšulio įlankoje. Ten pat, liepos 9 d., trečiadienį, įgula sužinojo, kad dabar ketvirtadienis (kita kalendoriaus diena). Įgula galėjo padaryti mirtiną nuodėmę, jei nebūtų laikiusis pasninko penktadieniais, mišių sekmadieniais ir t. t. Priežastis buvo išsiaiškinta tik sugrįžus į Seviliją. Kelionė į Vakarus, ten, kur leidžiasi saulė, pridėjo vieną dieną.

Garbės sąraše (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Portugalų tyrinėtojas, keliautojas Ferdinandas Magelanas vadovavo pirmajai jūrų kelionei aplink pasaulį. Jo ekspedicija turbūt yra garsiausia tyrinėtojų kelionė visoje žmonijos istorijoje. Visa kelionė truko mažiau kaip trejus metus. Iš penkių mažų silpnų laivelių, su kuriais Magelanas pradėjo kelionę, į Europą saugiai grįžo tik vienas; o iš 265 kelionę pradėjusių žmonių gyvų grįžo tik aštuoniolika! Pats Magelanas buvo vienas iš tų, kurie mirė keliaudamas (bet jau įveikęs didžiausius kelionės sunkumus). Vis dėlto šią ekspediciją, kuri neginčijamai įrodė, kad žemė apvali, galima laikyti pavykusia.

Visiškai aišku, jog ekspedicijos sėkmė pirmiausiai priklausė nuo Magelano vadovavimo ir jo geležinio ryžto. Daugelis įgulos narių po kelių mėnesių norėjo grįžti; Magelanas turėjo numalšinti maištą, kad tęstų kelionę. Dėl jo meistriškumo ir ištvermės jį galima laikyti įžymiausiu iš visų jūrininkų bei tyrinėtojų. Tačiau tikroji jo pasiekimo įtaka buvo palyginti maža. Išsilavinę europiečiai jau gana gerai žinojo, kad žemė apvali. Magelano nukeliautas kelias netapo ir svarbiu prekybos keliu. Priešingai Vaško da Gamos kelionei, Magelano kelionė nepadarė svarbios įtakos nei Europai, nei Rytams. Todėl, nors jo žygis teisėtai pelnė jam amžiną garbę, jis nėra vienas iš šimto įtakingiausių žmonių istorijoje.