Emilija Pliaterytė

Emilija Pliaterytė

Emilija Pliaterytė (lenk. Emilia Plater, Emilia Platerówna; 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje – 1831 m. gruodžio 23 d. Justinave) – grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė, Lenkų kariuomenės kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.

Grafų Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Onos Pliaterienės (Ana fon Mol) pirmagimė. Tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui, tačiau tarpusavyje vis rečiau rasdavo bendrą kalbą ir, kai Emilijai buvo 9 metai, išsiskyrė.

Motina su dukra 1815 m. persikėlė gyventi pas gimines – grafo, inžinieriaus-majoro, vėliau Vilniaus gubernatoriaus Mykolo Pliaterio-Zybergo ir tetos Izabelės Helenos fon Zyberg dvarą Lyksnoje, netoli Daugpilio. Ši kultūringa, išsilavinusi šeima valdė keliasdešimt dvarų abiejuose Dauguvos upės krantuose. Dvaruose dirbo apie 15 000 baudžiauninkų.

Emilijos lavinimuisi buvo paskirtas gimnazijos mokytojas Volfas, vėliau – iš Saksonijos dvarininkų kilęs bajoras, Daugpilio tvirtovės restauratorius, karo inžinierius, kapitonas, baronas Vilhelmas fon Dalvigas. Jis mokė matematikos ir istorijos, kuria E. Pliaterytė labai domėjosi. Susipažino su dvaro archyvu, žavėjosi Adomo Mickevičiaus personažais – lietuvaitėmis Živile, Gražina, prancūze Žana d’Ark, graikų tautos didvyre Babolina. Anksti išmoko valdyti ginklą, šaudyti ir fechtuotis, šaudymo pratybose pralenkdavo ne vieną pagarsėjusį šaulį. Buvo puiki jojikė, mėgdavo leistis į ilgas keliones raita. Ją lydėdavo pusbroliai lyksniškiai Liudvikas ir Kazimieras Bartolomiejus bei dusetiškiai Cezaris ir Vladislovas.

Dvaro savininkai priklausė tam dvarininkų ratui, kurie rūpinasi savo pavaldiniais ir savo vaikams netrukdė bendrauti su valstiečių vaikais. Emilija dažnai lankydavosi pas kaimiečius, mokė valstiečių vaikus lenkų ir prancūzų kalbų, o gal mokėjo ir lietuviškai. Tai suformavo jos pažiūras ir charakterį. Kai Daugpilio tvirtovės komendantas generolas Michailas Kablukovas, kuris dažnai lankėsi dvare, paprašė Emilijos rankos, ši atsakė, kad tai neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę.

1829 m. kartu su motina aplankė Varšuvą, Krokuvą, iš pokalbių su giminaičiu Liudviku Pliateriu Emilija sužinojo, kad Lenkijoje bręsta sukilimas. 1830 m. mirus motinai, susirgo depresija, bandė suartėti su tėvu, bet tėvo atstumta įsijungė į sukilimo organizavimą. Pradėjo studijuoti karo taktiką ir su patikimais Lyksnos apylinkių gyventojais tyrinėti vietovę. Užmezgė ryšius su kitų apylinkių patikimais žmonėmis. Prieš pat sukilimo pradžią nuvyko į Vilnių tartis su Vyriausiuoju sukilėlių komitetu, tačiau komiteto nariai su mergina kariškais reikalais kalbėtis nepanoro.

Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis kovo 25 d. įsakė užimti Kelmę ir paskelbė sukilimo pradžią. Emilija Pliaterytė, tuomet buvusi Antazavės dvare, nusprendė, kad ir jai laikas veikti – nusikirpo plaukus, apsivilko vyriškus drabužius ir apsiginklavusi pistoletu bei durklu, nuvyko pas savo pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą.

1831 m. kovo 29 d. su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą.

Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje ir ją sumušė.

Balandžio 4 d. kartu su Cezario Pliaterio ir J.Horodeckio daliniais užėmė Zarasus.

Paskatinti pirmų laimėjimų sukilėlių būriai patraukė link Daugpilio, tačiau iš tvirtovės paramos nesulaukė, nes kadetus paskubėta perkelti į Rusijos gilumą. Iš tvirtovės pasiųstas pulkininko Kapelio grenadierių-pionierių batalionas su 2 patrankomis po susidūrimo su sukilėliais atsiėmė Zarasus.

Emilijos Pliaterytės dalinys buvo išblaškytas, tačiau jai pavyko surinkti būrio likučius ir susijungti su C. Pliaterio daliniais. Balandžio 30 d. jie atvyko į Smilgius ir prisijungė prie Karolio Zaluskio sukilėlių korpuso. Tačiau vadas Emilijos nepriėmė į dalinį ir patarė grįžti į namus. E. Pliaterytė atsakė, kad nors jos jėgos menkos, tačiau, kad ir būdama moteris, ji galinti padėti vyrams kovoti už laisvę.

Po to išvyko į Ukmergę ir buvo priimta į Konstantino Parčevskio vadovaujamą sukilėlių dalinį. Savo buvusio būrio likučius pavedė pusbroliui Cezariui. Ukmergėje jauna sukilėlė Marija Rašanavičiūtė, buvusi mergaičių pensionato mokytoja, tapo Emilijos adjutante ir lydėjo ją visą likusį kovų kelią iki pat mirties. Dalyvavo gegužės 4 d. Prastavonių kautynėse, pasižymėjo kautynėse ties Maišiagala.

Į Lietuvą atvykus generolo Antano Gelgaudo vadovaujamam korpusui, sukilėlių kariuomenė buvo perorganizuota. Emiliją paskyrė į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką. Jai generolas P. Chlapovskis suteikė kapitono laipsnį.

Po nesėkmingų generolo A. Gelgaudo kautynių Paneriuose birželio 19 d. sukilėlių kariuomenė ėmė trauktis į Žemaitiją.

1-asis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo majoras Stanislovas Macevičius ruošėsi Kauno gynybai. Emilijai pavesta vadovauti šio pulko I kuopai. Tačiau jėgos buvo nelygios, sukilėliai Kaune nepajėgė ilgiau pasipriešinti ir birželio 28 d. rusai užėmė miestą. E. Pliaterytė vos nepakliuvo rusams į nelaisvę. Žirgui jojant pro siaurus vartus, grafaitės drabužiai užsikabino už kliūties. Emilija nukrito nuo žirgo. Tai pastebėję kazokai puolė, bet į pagalbą atėjo pulko vadas ir užsodino ją ant žirgo.

Sukilėliai atsitraukė į Raseinius, o liepos 8 d. dalyvavo nepaprastai atkakliame mūšyje dėl Šiaulių. Mūšis trūko daugiau kaip 10 valandų. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. 1-ajam pėstininkų pulkui buvo pavesta lydėti sukilėlių gurguolę, kurioje buvo maisto atsargos, parakas, amunicija. Rusų kazokų pulkas ir 3 ulonų eskadronai su 2 patrankom užpuolė sukilėlius. Užvirė sunkus mūšis, kuriame žuvo apie 300 sukilėlių. Emilija sumaniu vadovavimu išvedė dalį gurguolės į saugią vietą.

Liepos 9 d. karo tarybos pasėdyje buvo nuspręsta trauktis link Prūsijos sienos ir ten internuotis, bet Emilija Pliaterytė pareiškė kol gyva, kovos už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis kitų Lietuvos sukilėlių: E. Stanevičius, Julius Gruževskis, Cezaris Pliateris.

Kartu su Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Vis dar bandė eiti, tačiau beeidama apalpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde. Šis taip pat buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą (dab. Vainežerio kaime).

Cezaris su Marija pailsėję patraukė Varšuvos link. Šeimininkų globojama ir prižiūrima Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau, sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, atkrito, ir liga atsinaujino. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos.

Vienas pirmųjų Emilijos Pliaterytės atminimą įamžino Adomas Mickevičius eilėraštyje „Pulkininko mirtis“. Vėliau pastatyti jos paminklai daugelyje Lenkijos miestų.