Džordžas Vašingtonas (angl. George Washington; 1732 m. vasario 22 d. – 1799 m. gruodžio 14 d.) – pirmasis konstitucinis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (1789-1797), JAV nepriklausomybės karo metu vadovavo Kontinentinei armijai (1775-1783). Amerikiečių jis yra laikomas „šalies Tėvu”.
Džordžas Vašingtonas gimė 1732 metais Veikfylde, Virdžinijoje. Turtingo plantatoriaus sūnus, būdamas dvidešimties metų, jis paveldėjo didelį dvarą. 1753 — 1758 metais Vašingtonas tarnavo armijoje, aktyviai dalyvavo prancūzų ir indėnų kare bei įgijo karinės patirties ir prestižą. 1758 m. pabaigoje grįžo į Virdžiniją ir neilgai trukus vedė turtingą našlę, kuri turėjo du vaikus (savo vaikų jis neturėjo).
Tolimesnius penkiolika metų Vašingtonas praleido labai sumaniai valdydamas savo dvarus. Iki 1774 metų, kai buvo išrinktas Virdžinijos delegatu į Pirmąjį kontinentinį kongresą, jis buvo vienas turtingiausių žmonių kolonijose. Vašingtonas nebuvo vienas pirmųjų nepriklausomybės gynėjų, bet vis dėlto 1775 metų birželį Antrasis kontinentinis kongresas (kuriame jis taip pat dalyvavo) neanonimiškai išrinko jį vadovauti kontinento armijoms. Tokį pasirinkimą lėmė Vašingtono karinė patirtis, turtai ir reputacija, fizinė išvaizda (jis buvo gerai sudėtas, 190 cm ūgio vyras) ir stiprus organizmas, administraciniai talentai, o labiausiai jo ryžtas ir charakterio stiprybė. Visą karą jis tarnavo be užmokesčio ir su pasiaukojimu.
Daugiausiai Vašingtonas nusipelnė nuo 1775 m. birželio, kai vadovavo kontinento armijai, iki 1797 m. kovo, kai baigėsi jo, kaip prezidento, antrasis vadovavimo laikotarpis. Jis mirė savo namuose Maunt Vernone, Virdžinijoje, 1799 metų gruodį.
Vašingtono, kaip dominuojančios Jungtinių Amerikos Valstijų kūrimo figūros poziciją apsprendė trys svarbūs jo atlikti vaidmenys. Pirma, jis buvo puikus karo vadas Amerikos Nepriklausomybės kare. Vašingtonas iš tiesų buvo tikras karo genijus. Žinoma, jis neprilygsta tokiems karvedžiams, kaip Aleksandras Didysis ar Julijus Cezaris, ir jo sėkmę, atrodo, lėmė stulbinanti britų vadų nekompetencija. Vis dėlto reikia neužmiršti, jog kiti amerikiečių vadai buvo žiauriai sutriuškinti, o Vašingtonas, nors patyręs keletą nedidelių pralaimėjimų, sugebėjo pasiekti pergalę. Antra, Vašingtonas buvo konstitucinės konvencijos prezidentas. Nors jo idėjos nevaidino svarbiausio vaidmens, sudarant Amerikos konstituciją, jo parama ir vardas buvo labai svarbūs, vyriausybei ratifikuojant šį dokumentą. Tuo metu buvo stiprus pasipriešinimas naujajai Konstitucijai, ir, jeigu ne Vašingtono įtaka, kažin ar ji būtų buvusi priimta. Trečia, Vašingtonas buvo pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Jungtinėms Valstijoms iš tiesų pasisekė, gavus tokį talentingą ir tvirto charakterio pirmąjį prezidentą. Kaip rodo daugelio Pietų Amerikos ir Afrikos tautų istorija, naujai valstybei — net prasidėjusiai nuo demokratinės konstitucijos — labai lengva greitai virsti į karinę diktatūrą. Nors Vašingtonas buvo pakankamai stiprus lyderis, jis neturėjo ambicijų išlaikyti valdžią amžinai. Jis negeidė tapti karaliumi ar diktatoriumi ir įtvirtino taikų valdžios perdavimą, kurio Jungtinės Valstijos laikosi ligi šiol.
26 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Džordžas Vašingtonas nebuvo toks originalus ir skvarbaus proto mąstytojas, kaip kai kurie kiti to meto Amerikos lyderiai — Tomas Džefersonas, Džeimsas Madisonas, Aleksandras Hamiltonas ir Bendžaminas Franklinas. Tačiau jis buvo daug svarbesnis už bet kurį iš šių nuostabių vyrų, nes ir karo, ir taikos metu buvo gyvybiškai būtina sudėtinė vykdomosios valdžios dalis, be kurios negali pasisekti joks politinis judėjimas. Madisono indėlis į Jungtinių Amerikos Valstijų formavimą buvo svarbus, Vašingtono — būtinas. Džordžo Vašingtono vieta šiame sąraše daugiausiai priklauso nuo požiūrio į Jungtinių Amerikos Valstijų istorinę svarbą. Bešališkai įvertinti tą svarbą yra sunku. Nors Jungtinės Valstijos dvidešimto amžiaus viduryje turėjo dar didesnę karinę jėgą ir politinį įtakingumą, negu savo klestėjimo laiku turėjo Romos imperija, jų politinė valdžia gali taip ilgai netrukti, kaip Romos. Antra vertus, aišku, jog kai kurie technologiniai Jungtinių Valstijų pasiekimai bus labai reikšmingi kitose kultūrose ir kitais laikais. Pavyzdžiui, lėktuvo išradimas ir žmogaus išlipimas į Mėnulį yra tokie pasiekimai, apie kuriuos svajota ištisus šimtmečius. Neįtikėtina, kad kada nors taps nesvarbiu ir atominių ginklų išradimas.
Kadangi Džordžas Vašingtonas yra Amerikos politinė figūra, bemaž prilygstanti Augustui Cezariui Romoje, atrodo suprantama, kodėl jo padėtis šiame sąraše yra arti Augusto. Vašingtonas užima šiek tiek žemesnę padėtį pirmiausia dėl to, kad jis valdė daug trumpiau už Augustą ir kuriant Jungtines Amerikos Valstijas svarbų vaidmenį atliko ir kiti žmonės (pvz., Tomas Džefersonas ir Džeimsas Madisonas). Tačiau Vašingtonas užima aukštesnę padėtį negu Aleksandras Didysis ir Napoleonas, nes jo pasiekimai daug ilgalaikiškesni.
Leave a Reply